Leidykla „Briedis“ pristato itin išsamią Elvio Presley biografiją, parengtą britų rašytojo ir žurnalisto Ray’aus Connolly. Knyga „Būti Elviu. Vienišas gyvenimas“ – tai nešališkas žvilgsnis į visų laikų mylimiausią atlikėją, pakeitusį pasaulinę popkultūrą. Nors Elvio nebėra jau beveik pusę amžiaus, jo žvaigždė ir toliau spindi, nešdama didžiulį pelną visiems, kas tik sugeba išnaudoti Elvio Presley vardą. Kur slypi šio ekstravagantiško atlikėjo fenomenas ir ką iš tiesų reiškė būti Elviu?

Scenoje jis atrodė žavus, seksualus, be galo savimi pasitikintis ir pribloškiamai talentingas. Gerbėjai manė, kad šis žmogus turi viską. Jis buvo Elvis Presley, pardavęs milijardą plokštelių ir sulaukęs daugiau hitų nei bet kuris kitas dainininkas. Savo balsu bei stiliumi jis padarė didžiulę įtaką ateinančių kartų muzikantams, o pats pelnė precedento neturinčią pasaulinę šlovę, užtemdydamas net Franką Sinatrą ir pakeliui įkvėpdamas „The Beatles“.

Vargana vaikystė ir jaunystė Amerikos pietuose padėjo Elviui sujungti gospelą su juodųjų ritmenbliuzu ir baltųjų kantri bei sukurti rokenrolą. Elvis Presley tapo milžiniška figūra Amerikos populiariojoje kultūroje. Tačiau ar galvas pametusios merginos ir nesuskaičiuojami turtai suteikė tikrąjį gyvenimo džiaugsmą? Rokenrolo karaliumi vadinamas atlikėjas tapo neįsivaizduojamai turtingas ir garsus, bet už tai teko sumokėti neišvengiamą kainą – užstatyti savo talentą ir paklusti vadybininko Tomo Parkerio intrigoms. Galiausiai Elvis pateko į savo paties silpnybių ir šlovės atneštos vienatvės spąstus.

Ray’us Connolly, asmeniškai kalbinęs Elvį ir jo aplinkos žmones, per daugybę metų sukaupė patikimos medžiagos, kurią sudėjo į knygą „Būti Elviu. Vienišas gyvenimas“. Šioje biografijoje Elvis vėl atsiduria ryškioje Las Vegaso šviesoje, o jo asmeninio gyvenimo užsklanda smarkiai prasiskleidžia...

Knygą iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.

Knygos ištrauka

Bet šlovė tęsėsi ir augo. Ir kai Elvis mąstė apie tai vienatvės valandomis, kai nesuveikdavo migdomieji, jis vis iš naujo savęs klausdavo: kodėl? Kodėl jis tapo vienu garsiausių žmonių planetoje? Kodėl jam buvo suteiktas balsas bendrauti su tokia daugybe milijonų žmonių? Kodėl būtent jam? Ar jis buvo pasirinktas? Taip manė motina. Bet jeigu taip, ar tai turi kokią nors priežastį? Kodėl gimdamas mirė jo dvynys Jessie, o ne Elvis? Religija jį mokė, kad nieko nenutinka be Dievo numatyto tikslo. Jis tuo tikėjo. Tad ar tai reiškė, kad Dievas suteikė balsą ir gražią išvaizdą dėl ypatingo tikslo? Jeigu taip, koks tas tikslas?

Galbūt sau teigė, kad tai tiesiog laimės dalykas, kad jis paveldėjo išvaizdą ir muzikinius genus iš tėvų ir protėvių, netgi iš Rytinės Balandės, o Jessie mirė dėl to, kad motina prieš gimdymą gavo mažai priežiūros, kad XX a. įrašų metodai ir komunikacijos priemonės leido jam pasiekti didžiulę auditoriją, galiausiai, kaip jis pats dažnai sakydavo: „Tiesiog taip nutiko, kad atėjau į muzikos verslą, kai jame nebuvo jokių tendencijų.“ Maža to, tai, kad Elvis buvo angliškai kalbantis amerikietis, geriau paaiškino jo visuotinį patrauklumą nei koks nors dieviškas planas, o muzikologas, jeigu Elvis būtų su juo pasitaręs, turbūt būtų pridūręs, kad gimė ir gavo muzikos pagrindus rasinės ir kultūrinės istorijos kryžkelėje, o tai taip pat buvo gana svarbu.

Elvis visa tai būtų supratęs. Bet kitas balsas jo klausė: kodėl Dievas padarė taip, kad būtent jis gautų naudos iš visų tų genų ir įtakų? Ar Elvis yra didžiojo Dievo plano dalis?

Jeigu motina būtų gyva, jis su ja apie tai pasikalbėtų ir Gladys bandytų jam padėti, nukreipti į Bibliją, kur, kaip sakydavo, slypi visi atsakymai. Bet motinos čia nebebuvo ir ji nebegalėjo padėti.

Bet atsirado kitas žmogus. Tai buvo kirpėjas Larry Gelleris, dirbęs pas Jay’ų Sebringą, geriausią tų laikų vyrų plaukų stilistą Holivude – pas tą patį nelaimingąjį Jay’ų Sebringą, kurį 1969 m. atsitiktinai kartu su Sharon Tate ir kitais nužudė Charlesas Mansonas.

Gelleris, kaip ir daugelis kitų, buvo pasinėręs į alternatyviąsias Naujojo amžiaus religijas, užgimusias Kalifornijoje septintajame dešimtmetyje, o paskui, visiškai atsitiktinai, kai vieną dieną Elvio nuolatinis kirpėjas buvo nepasiekiamas, Gellerio paprašyta atvykti į Bel Erą užimti jo vietą. Kažkokiu būdu, Gelleriui darbuojantis žirklėmis, Elvis ėmė kalbėti apie motiną ir religiją, o netrukus sužinojo, kad Gellerio dvasingoji pusė yra didesnė nei bet kurio kito jo sutikto žmogaus nuo pat vaikystės. Bet Gelleris nepamokslavo taip, kaip tai buvo daroma Misisipėje. Ir klausydamasis Gellerio teorijos, kad gyvenimas yra kelionė, kurioje turi rasti egzistencijos tikslą, Elvis suprato, kad tai puikiai atitinka jį kamavusius egocentriškus klausimus.

Pajutęs, kad galbūt įsitaisys mokinį, kitą dieną Gelleris atvyko į studiją „Paramount“ ir atgabeno Elviui krūvą knygų, daugiausia apie Rytų religijas, bet ten buvo ir viena, pavadinta Autobiography of a Yogi („Jogo autobiografija“). Paskui davė Krishnamurti First and Last Freedom („Pirma ir paskutinė laisvė“), Kahlilo Gibrano The Prophet („Pranašas“), taip pat knygų apie kosmologiją, numerologiją ir metafiziką. Elvis mokykloje niekada neišsiskyrė akademiniais polinkiais, bet dabar nekritiškai skaitė viską, ką jam davė, rašydamas pastabas puslapių paraštėse, be to, ištisas valandas kalbėjosi su Gelleriu.

Būdamas staiga visus apėmusios beprotybės taikiniu, jis niekada nepasisotino savo naujuoju susidomėjimu, taigi persiviliojo Gellerį iš Jay’aus Sebringo salono ir paskyrė savo asmeniniu kirpėju, o paskui ir dvasiniu patarėju. Nieko nuostabaus, kad kiti vaikinai nebuvo tuo patenkinti. Kai kurie manė, kad Gelleris plauna jų bosui smegenis, kiti – kad tai kažkoks juokdarys, savotiškas Rasputinas, vadino jį guru. Visi pavydėjo, kad Gelleris taip greitai suartėjo su Elviu. Kaip kiekvieno prancūzų monarcho dvare, čia buvo varžymosi ir konkurencijos, tad Larry Gelleris erzino visus.

Priscilla taip pat priešiškai žiūrėjo į kirpėją ir jo įtaką. Viena vertus, jai patiko ir Larry, ir jo žmona, bet vis labiau pyko, jog Elvis taip pasinėrė į kosmines teorijas ir prarado susidomėjimą ja, taip pat ir bet kokios formos seksu.

„Mes turime kontroliuoti savo aistras, kad jos nekontroliuotų mūsų, – pasakė jai Elvis. – Jeigu galime kontroliuoti seksą, galime kontroliuoti ir visas kitas aistras.“

Dar blogiau buvo tai, kad jis tikėjosi, jog ir Priscilla skaitys tas knygas, o jeigu ji užmigdavo, nuvarginta kalbų apie metafiziką, Elvis ją žadindavo norėdamas perskaityti kokią nors ypač „įžvalgų kupiną pastraipą“.

Kad ir kokia buvo to priežastis, gal Elvis tiesiog jautėsi giliai prislėgtas to, kaip klostosi jo karjera, o gal jo pojūčiai persipynė nuo kasdien geriamo amfetamino ir barbitūrų* mišinio, bet jis greitai atsivertė į naująją madą ir norėjo tuo dalintis. Labiau realybėje gyvenanti Priscilla negalėjo šito priimti, o tai Elvį piktino.

Kaip ir galima tikėtis, pulkininkas siuto dėl to, ką vadino Gellerio „mėšlu“ ir „minčių kontrole“, nes matė, kaip trikdančiai tai veikia jo klientą, o ypač jis sunerimo, kai Elvis ėmė kalbėti apie komunos steigimą arba pasitraukimą į vienuolyną, kad „atgautų emocinę pusiausvyrą“.

Pranešimas spaudai.