Važiuojant per Lietuvą, akis dažnai užkliūva už kryžiaus, stogastulpio, koplytstulpio ar koplytėlės prie kelio. Nejučia imi galvoti, kokia yra šio paminklo istorija, ką jis simbolizuoja ar įprasmina. Pasirodo, reikšmių gali būti daug: nuo išnykusių kaimų atminimo ženklų iki įžadų.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Menotyrininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Skaidrė Urbonienė kryžius, stogastulpius, koplytstulpius ir koplytėles prie Lietuvos kelių poetiškai vadina tyliais pakeleiviais. Pasak specialistės, sakralinė architektūra prie kelių mūsų šalyje gausi ir skirtinga pagal savo reikšmę.
Kodėl kilo mintis domėtis kryžiais, stogastulpiais, koplytstulpiais ar koplytėlėmis prie kelių? Pašnekovė daug laiko skyrė tradicinei liaudies religinei skulptūrai įvairiose erdvėse, vyko į ekspedicijas, rinko vietos gyventojų pasakojimus, sistemino archyvuose rastą medžiagą. „Pirmiausia pradėjau tyrinėti tradicinę liaudišką religinę skulptūrą, jos ikonografiją. Man pasidarė įdomus ir skulptūrų paplitimas įvairioje aplinkoje.

Pastebėjau, kad vieni siužetai labiau paplitę vienur, kiti – kitur. Taip perėjau prie kryždirbystės paminklų tyrimo, aiškinausi, kur viena ar kita skulptūra buvo, analizavau priežastis, kodėl statomi paminklai, kaip parenkami skulptūrėlių siužetai, kurioje vietoje vienas ar kitas paminklas stovi. Taip mano domėjimasis išaugo į disertacijos temą, vėliau publikavau ir knygą „Religinė liaudies skulptūra Lietuvoje XIX a.–XX a. I pusėje“. Dalis šios knygos skirta skulptūroms tam tikroje aplinkoje: namų interjeruose, sodybose, pakelėse, šventoriuose, kapinėse, stebuklingose vietose“, – pasakoja tyrėja.

Paminklas kaip apsaugos ženklas

Pašnekovė pakelės paminklus suskirstė į dvi kategorijas: esančius kultūrinėje erdvėje ir tuos, kurie statyti nesukultūrintoje erdvėje. „Kultūrinei erdvei priskyriau tuos kryždirbystės paminklus, kurie stovėjo dirbamuose laukuose, ganyklose, o nesukultūrintai – stovėjusius klaidžiose vietose, pavyzdžiui, miškuose, pamiškėse, apleistose žemėse, kur, pasak vietos padavimų, yra pavojinga, kur tyko piktosios dvasios ar vaidenasi. Žmonės ten statydavo religinius paminklus su tam tikrų šventųjų atvaizdais, norėdami tą grėsmingą vietą sakralizuoti, taip pat turėti perspėjimo ženklą toje pavojingoje vietoje“, – dėsto dr. S. Urbonienė.

Menotyrininkė aiškina, kad paminklų rasdavosi ir tose vietose, kur atsitikdavo kokia nors nelaimė, pavyzdžiui, įgriūdavo tiltelis. Tad paminklas buvo tarsi ženklas, kuris žymėjo tą vietą ir įspėjo kitus keliautojus apie galimą pavojų. „O jeigu toje vietoje pasibaidė arkliai, bet viskas baigėsi laimingai, kryžius ar koplytstulpis su vieno ar kito šventojo atvaizdu žymėjo, kad galimos nelaimės čia buvo išvengta“, – pabrėžia pašnekovė.

Nyko ir tikėjimas, ir paminklai

Kultūrinėse erdvėse – daugiausia ganyklose ir dirbamuose laukuose – paminklų funkcijos dažniausiai buvo susijusios su derliumi ar ganytais galvijais. „Prie dirbamų laukų dažnai buvo statomas paminklas su šv. Izidoriaus skulptūra. Jis buvo laikomas artojų ir derliaus globėju“, – pasakoja dr. S. Urbonienė.

Ganyklose ir dirbamuose laukuose buvo statomi paminklai ir su šv. Jurgio – gyvulių globėjo – skulptūra. „Populiarus buvo ir šv. Rokas, nes jis, tikėta, ne tik žmones saugo nuo įvairių žaizdų bei negalavimų, bet ir gyvulius“, – atkreipia dėmesį tyrėja.

Tokios tradicijos gyvavo palyginti visai neseniai. „Dar ir XX a. 3–4 dešimtmečiais būdavo atvejų, kai ūkininkai pastatydavo koplytstulpį su šv. Jurgio skulptūra prie savo laukų, tikėdami, kad šventasis globos pasėlius ir gyvulius. Pradėjus ūkiuose naudoti našesnę techniką, sklindant mokslo žinioms, suvokta, kad žemės ūkio darbų rezultatai labiau priklauso nuo žmogaus darbo, naujos technikos ir priemonių galimybių, tad pamažu tikėjimas šventųjų globėjų galiomis nyko. Galiausiai sovietmečiu diegta ateistinė ideologija padarė savo – žmonės atitolo nuo religijos, o tie, kurie vis dar išliko religingi, bijojo viešai reikšti savo religines pažiūras, statyti kryžius ar koplytėles. Daug sodybų buvo iškeldinta į gyvenvietes, tad kryždirbystės paminklai, stovėję prie žmonių namų, norint juos išsaugoti, neretai buvo perkeliami į kapines. Prie naujų namų kryžius ar koplytėles perkeldavo mažuma gyventojų. O tapę neprižiūrimi paminklai sparčiai nyko, ypač pakelėse ar laukuose, kur jie trukdė laukuose dirbančiai technikai ar tiesiant, tvarkant kelius“, – dėsto dr. S. Urbonienė.

Įžadiniai paminklai

Atskirai paminklų kategorijai priklauso įžadiniai paminklai – tie, kuriuos statė įžadus davę žmonės. Dažniausiai tie įžadai buvo dėl sveikatos. „Gyvavo tikėjimas, kad prašymas pasveikti bus išgirstas tuomet, kai paminklas bus pastatytas pakelėje ar kryžkelėje, nes praeivių maldos prie to paminklo padės išprašyti Dievo užtarimo“, – teigia pašnekovė.

Kokie siužetai vyravo tokiose koplytėlėse ar koplytstulpiuose? „Čia matome šventuosius, kurie buvo susiję su apsauga nuo įvairių ligų. Pavyzdžiui, į sveikatos tikslais statomus paminklus įkeldavo šv. Roko, globojančio nuo užkrečiamųjų ligų, gydančio įvairias žaizdas, taip pat šv. Antano, globojančio akluosius, kurčiuosius, raupsuotuosius, saugančio nuo sunkių ligų, skulptūras. Sveikatos tikslais pastatytuose paminkluose buvo ir šv. Kazimiero, ligonių globėjo, ir šv. Pranciškaus, gydančio galvos skausmus, skulptūrų. XX a. padaugėjo Lurdo Švč. Mergelės Marijos atvaizdų, nes buvo tikima, kad ji padeda ligoniams pasveikti. Žinoma, Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus skulptūrų buvo gausu visuose pakelės paminkluose, ne tik sveikatos įžadams skirtuose“, – aiškina dr. S. Urbonienė.

Tesėjo duotus įžadus

Ar žmonėms buvo aiški vieno ar kito paminklo reikšmė? „Kaimo apylinkėse, manytina, gyventojai žinodavo, kodėl buvo pastatytas vienas ar kitas paminklas. Galbūt nebuvo žinomas tikslus įžadas, bet ir jį buvo galima numanyti. Jeigu šeima turėjo pasiligojusį narį ir pastatydavo pakelėje kryžių, kitiems gyventojams būdavo aišku, kad šis kryžius yra įžadinis“, – tvirtina menotyrininkė.

Ne visi įžadai buvo susiję su sveikata, kai kurie siejosi su socialiniu gyvenimu, pavyzdžiui, siekiu, kad nepaimtų sūnaus į kariuomenę. „Tam, kad nepaimtų į armiją, žmonės net sovietmečiu pastatydavo vieną kitą įžadinį kryžių. Tiesa, jau ne pakelėse, o nuošaliau, kaip antai apžadų vietose – kryžių kalneliuose. Kartais žmonės pasižadėdavo, kad jeigu sūnus grįš sveikas iš sovietų armijos, tuomet pastatys kryžių ar koplytstulpį, ir tokių taip pat rasdavosi. Žinau net keletą istorijų, kai toks pažadas buvo išpildytas jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Pavyzdžiui, užrašiau pasakojimą moters, kuri pasižadėjo Dievui pastatyti kryžių, jeigu sūnus grįš sveikas iš armijos. Jis grįžo, bet mama bijojo tesėti pažadą, o vos tik Lietuva tapo nepriklausoma, jį išpildė“, – pabrėžia pašnekovė.

Įžadus duodavo ir į Sibirą tremiami žmonės. Jie pasižadėdavo pastatyti kryžių, jei grįš gyvi iš tremties. Tokių radosi dar sovietmečiu, bet daugiausia – prasidėjus Atgimimui ir pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Juos statė pakelėse, prie savo namų, ant Kryžių kalno ir kitur.

Žymi žūties vietas

Kryžius pakelėje gali žymėti ir žūties vietą. Tokia tradicija gyvuoja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. „Visur, kur gyvena krikščionys, ši tradicija yra paplitusi. Tokie kryžiai įprastai būna maži, prie jų dega žvakučių, padėta gėlių. Kryželių, žyminčių žūties vietas, pakelėse pamatysite Lenkijoje, Graikijoje, Rumunijoje ir kitose šalyse“, – pasakoja dr. S. Urbonienė.

Lietuvoje žūties vietoje artimieji kartais pastatydavo ir didelį puošnų kryžių. Pašnekovė prisimena ekspedicijoje užfiksuotą kryžių, stovintį prie išvažiavimo iš vieno miestelio, skirtą atminti toje vietoje žuvusiam motociklu važiavusiam jaunuoliui. Tėvai pastatė aukštą gražų kryžių, tad jis tapo ir įspėjimu kitiems, kad ta vieta yra pavojinga ir reikia būti atsargiems.

„Valkininkuose taip pat yra vieta, kur nutikdavo daug eismo įvykių. Dabar ten stovi kryžius, o jo papėdėje – Marijos Skausmingosios skulptūra. Šis kryžius buvo pastatytas, kad įspėtų kitus, jog ta vieta – pavojinga. Tiesa, kai kurie žmonės piktinosi tokiu sprendimu, teigė, kad kryžius kaip tik atitraukia vairuotojų dėmesį ir dėl to gali įvykti nelaimių“, – dėsto tyrėja.

Kaimų kryžiai

Kryžius dažnai iškildavo ties įvažiavimu į kaimą. Suvalkijoje ir dabar gaji tradicija statyti kaimo kryžių pakelėje. „Bendras kaimo kryžius prie kelio ar keliuko, vedančio į kaimą, ar maža koplytėlė prie kelio augančiame medyje buvo tradicinis Suvalkijos kraštovaizdžio akcentas seniau, tačiau ši tradicija išliko ir dabar“, – teigia dr. S. Urbonienė.

Lietuvoje kryžių pakelėse atsiranda ir išnykusiems kaimams atminti. „Kaimo žmonės kryžius stato ir svarbiems įvykiams atminti, kaimo gyventojų susitikimui įprasminti. Kryžiai taip pat iškyla išnykusių kaimų vietose kaip atminimo ženklai“, – aiškina menotyrininkė.

Laisvei įprasminti

Kryžiai pakelėse bylojo ir apie žmonių viltį, kad Lietuva taps nepriklausoma. „Per Baltijos kelio akciją pakelėse atsirado nemažai laikinų kryželių. Tiesa, buvo pastatyta ir didesnių bei tvirtesnių. Jie išliko iki šiol“, – pasakoja tyrėja.

Puošnesni, aukštesni kryžiai pakelėse 1989–1991 m. buvo statomi Atgimimo sąjūdžiui ir atkurtai nepriklausomybei įprasminti. „Nepriklausomybei skirti kryžiai buvo statomi ir vėlesniais metais, dabar kryžiais pažymimos nepriklausomybės sukaktys. Pakelėse taip pat buvo statomi kryžiai partizanams, stribų nužudytiems vietos gyventojams atminti. Taigi kryžiai žymėjo ir tautos skaudulius, ir aktualius laikmečio įvykius“, – atkreipia dėmesį dr. S. Urbonienė.

Pažinti – per užrašus

Kaip šiuolaikiniam žmogui sužinoti vieno ar kito kryžiaus reikšmę? „Šiuolaikiniai kryžiai ar kito pavidalo kryždirbystės paminklai dažnai turi dedikacinius įrašus, tad iš jų galima sužinoti ar numanyti tų paminklų pastatymo priežastis. Pavyzdžiui, užrašas „Dieve, apsaugok mus šiame kelyje“ rodo, kad tas kryžius pastatytas, ko gero, pavojingai vietai pažymėti“, – dėsto tyrėja.

Tokie užrašai kaip „Sąjūdžiui“, „Atgimstančiai Lietuvai“ tiesiogiai nurodo kryžiaus pastatymo intencijas. Dažnai įrėžiama ir kryžiaus pastatymo data.
Užrašai ant kryžių ar koplytstulpių, stovinčių prie kelių į sodybas, kur gyveno žymūs visuomenės, kultūros ar valstybės veikėjai, suteikia žinių, kokiam asmeniui skirtas tas paminklas, taip pat atlieka rodyklės į tą vietą funkciją.

Tiesa, dr. S. Urbonienė tvirtina, kad sužinoti kryžiaus ar koplytstulpio istoriją, kai nėra užrašo ir išlikusių vietos gyventojų prisiminimų ar rašytinių šaltinių, – sunku. Juolab kad ir patys vietiniai vieno ar kito paminklo istoriją dažnai interpretuoja skirtingai.

„Apie bendrus kaimo kryžius gyventojai gali papasakoti daugiau, gali nurodyti kryžiaus autorių ir datą, kada jis buvo pastatytas, pasako ir tai, kodėl jį statė, kaip sekėsi rinkti lėšas. Gerai žino ir nepriklausomybės laikais statytų paminklų istorijas. O apie seniau pastatytus kryžius pakelėse žinoma gerokai mažiau ar visai nieko nepapasakojama“, – teigia menotyrininkė.

Rožinio slėpinių kelias

Kelyje Raseiniai–Šiluva 2012 m. buvo realizuotas išskirtinis sumanymas – įrengtas 20 stotelių Rožinio slėpinių kelias. 1608 m. Lietuvoje apsireiškusi Švč. Mergelė Marija kviečia visų kraštų krikščionis į Šiluvą melstis už taiką, šeimą, atrasti ir suprasti rožinio slėpinius.

„Šiuo keliu eidami piligrimai gali sustoti pailsėti ar pasimelsti prie čia pastatytų kryždirbystės paminklų. Tai – iš tiesų išskirtinė vieta su pakelėje stovinčiais kryžiais, koplytstulpiais, stogastulpiais ir koplytėlėmis, atspindinčiais vietos kryždirbystės tradicijas, taip pat šiuolaikinės kryždirbystės tendencijas“, – pabrėžia dr. S. Urbonienė.

Svarbi ir estetika

Kiek svarbi žmonėms buvo estetinė kryžių ar koplytstulpių funkcija? „Anksčiau pirmoje vietoje buvo religinė paminklo funkcija, o dabar į pirmą vietą iškyla estetinė funkcija, ypač kai kryžius statomas šalia sodybos ar visuomeninėje erdvėje, siekiant paminėti kokį nors svarbų įvykį. Dažnai žmonės pabrėžia, kad norėjo papuošti savo sodybą, todėl užsakė puošnų paminklą. Visgi negaliu sakyti, kad anksčiau žmonėms nerūpėjo estetika.

Žinoma, pagrindinė paskata buvo religinė, tačiau ir paminklo grožis buvo svarbus. Kuo gražesnis, aukštesnis kryžius, tuo didesnė auka Dievui. Tiesa, įžadiniams paminklams estetinis aspektas buvo ne toks reikšmingas – svarbi buvo pati kryžiumi išreiškiama auka Dievui. Dažnai žmonės patys sumeistraudavo paprastus įžadinius kryželius ir juos pastatydavo“, – aiškina tyrėja.

Dauguma pakelės kryžių su laiku sunyko, tačiau kai kurie išliko, atsiranda naujų – jie prižiūrimi ir saugomi. Mažoji sakralinė architektūra prie kelių yra ir bus mūsų religinės tapatybės dalis. Stabtelėti prie šių paminklų, paieškoti užrašų, patyrinėti ar bent jau sužinoti šalia savo gyvenvietės esančio kryžiaus ar koplytstulpio istoriją visada įdomu.

Projektą „Nuo meno iki funkcionalumo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.