Prieš kelerius metus prasiautusi pandemija parodė, koks svarbus yra ryšys su kitais. Kokios pandemijos pamokos gali būti pavyzdys ateičiai? Kaip elgtis ištikus visuotinei krizei, kad išvengtume tokios atskirties padarinių savo psichikai ir bendrai gerovei?

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

Pasak psichologės, Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto docentės dr. Vitos Mikuličiūtės, prieš kelerius metus dėl COVID-19 pandemijos įvestas karantinas – puikus pavyzdys, lėmęs atskirties patirtį mūsų visuomenėje. Dėl susiklosčiusių aplinkybių sutriko žmonių kasdienė rutina, buvo paveikti socialiniai ryšiai, teko taikytis prie įvairių pokyčių, dėl to patyrėme daugybę sumišusių jausmų.

„Karantinas vienareikšmiškai buvo naujas iššūkis, su kuriuo visuomenei teko susidoroti, ir tai padaryti nebuvo lengva, daugelis patyrė atsietumo, vienišumo pojūtį. Nors mums reikėjo įprastų socialinių ryšių, to poreikio negalėjome patenkinti. Tai kėlė nemenką visuotinį nerimą. Esame socialinės būtybės – evoliucionavome taip, kad burtis, priklausyti grupei, bendrauti su kitais yra vienas esminių mūsų poreikių, tad visuotinai sutrikus gyvo bendravimo galimybei visi patiriame didesnį ar mažesnį stresą“, – teigia psichologė.

Labai nori, bet negali

Doc. dr. V. Mikuličiūtė atkreipia dėmesį, kad, patiriant krizę ir su ja susijusį nerimą, padidėja afiliacija vadinamas poreikis būti su kitais. Kuo didesnis nerimas, tuo labiau žmonės nori burtis, gauti socialinį palaikymą, bendrauti. „Karantinas neleido to daryti. Toks paradoksas: labai nori, bet negali, o kuo labiau negali, tuo labiau nori. Tai tikrai prisidėjo prie to, kad vystėsi toks baisingas nerimo ir izoliacijos burbulas. Žmonėms, kuriems vienatvė nebuvo jų pasirinkimas ir kurie turi išreikštą socialinį poreikį, išties sukėlė daug nerimo ir depresijos, nes tai buvo tarsi prievartinis atskyrimas nuo kitų. Tyrimai rodo, kad kuo mažiau to socialinio kontakto žmonės patyrė, tuo daugiau nerimo, depresijos simptomų juto“, – dėsto pašnekovė.

Kaip tokia socialinio atsietumo patirtis paveikia žmogaus kasdienybę? Pasak doc. dr. V. Mikuličiūtės, atsieti nuo kitų žmonės patiria nerimą, stresą, ima menkti savęs vertinimas („Kaip taip nutiko, kad kiti palaiko socialinius ryšius, turi artimųjų, o aš – ne? Kas su manimi blogai?“), didėja tikėjimas sąmokslo teorijomis, nes jos padeda paaiškinti tą atskirtumo jausmą, krinta motyvacija ką nors daryti, pasidaro sunku laikytis dienotvarkės, struktūros gyvenime, mat nėra, kam reikėtų atsiskaityti, su kuo būtų galima pasilyginti ir t. t.

Ilgą laiką patiriamas stresas, nerimas yra blogai ne tik dėl to, kad ši patirtis – nemaloni, bet ir todėl, kad jie kelia somatinių sutrikimų: žmonės gali imti justi įvairiausius skausmus, sirgti. Nenuostabu, kad pandemijos laikotarpiu gana išaugo alkoholio vartojimas – jis tapo kovos su nerimu būdu.

Nebuvome pasiruošę

Pradėjus siausti pandemijai, doc. dr. V. Mikuličiūtė dirbo psichologe poliklinikoje, konsultavo gyventojus. Paskelbus karantiną, teko pacientus konsultuoti nuotoliniu būdu, bent pirmąjį pusmetį vyravo bendras chaosas, tai paveikė darbą ir išryškino ne vieną problemą. „Jei žmogus jau iki tol patyrė kokių nors sunkumų, per pandemiją jie dar labiau išryškėjo. Apskritai, kalbant apie psichikos sveikatą, vienas iš apsauginių veiksnių žmogui yra būtent socialinė parama, kai turime galimybę susitikti, pasidalyti, pasiskųsti. Tuomet emocinė savijauta pagerėja automatiškai. Jeigu žmogus socialinių poreikių negali taip paprastai patenkinti, ypač jeigu yra linkęs, pavyzdžiui, į depresiją, ji neretai gali paūmėti, dar stipriau pasireikšti. Kitaip tariant, atsiranda didesni kraštutinumai, nes nebėra to apsauginio veiksnio – socialinės paramos, įprastai švelninančios ar padedančios spręsti situaciją“, – aiškina psichologė.

Be to, per karantiną reikšmingai sumenko specialistų prieinamumas – nebuvo aiškios sistemos, kaip gydytojams reikėtų konsultuoti pacientus nuotoliniu būdu, o pacientai irgi nežinojo, kad gali kreiptis pagalbos. „Šiandien atrodo savaime suprantama, kad galime konsultuotis ir susitikti nuotoliniu būdu, tačiau iki pandemijos taip tikrai nebuvo. Ypač nuotolinė psichologinė pagalba buvo labai retas dalykas – jei kai kurie mano kolegos apsiimdavo konsultuoti per atstumą, tai tik gyvenančiuosius užsienyje. Taigi karantino pradžioje tikrai buvo paveiktas specialistų prieinamumas, ir žmonės negavo pagalbos, todėl blogėjo jų savijauta“, – teigia pašnekovė.

Įveikos būdų – ne vienas

Pandemija parodė, kad išties veiksmingai žmonėms su nerimu ir depresija padėjo kovoti ne vienas būdas. Kas gali padėti tvarkytis su iššūkiais, kurie kyla kritinėse situacijose? Pasak doc. dr. V. Mikuličiūtės, tokiais atvejais gali būti naudinga ne viena kognityvinė strategija: pozityvesnis situacijos vertinimas, prasmingos veiklos propagavimas, pavyzdžiui, savanorystė. Ne mažiau svarbi yra socialinė parama – galimybė su kuo nors pasišnekėti, kam nors išsipasakoti – artimajam, draugui, kaimynui, psichologui.

Fizinis aktyvumas taip pat buvo stiprus psichikos sveikatos apsaugos veiksnys pandemijos metu. „Tačiau susiklosčius tokioms aplinkybėms, kai negali laisvai gyventi kaip anksčiau, t. y. sustojus viešajam gyvenimui, nors atskirtis iš tiesų gali slėgti žmogų, tarsi ir nebėra reikalo išeiti pasivaikščioti, pabūti lauke. Be to, kurį laiką to daryti buvo netgi nerekomenduojama. Taigi fizinio aktyvumo stoka irgi galėjo prisidėti prie blogesnės savijautos“, – pabrėžia psichologė.

VU docentės teigimu, visuotinės krizės metu aktualūs tampa ir kiti psichologinį atsparumą didinantys veiksniai. Jie saugo nuo itin neigiamų emocijų, asmenybės regresavimo, beviltiškumo pojūčio, stipraus būsenos pablogėjimo. „Tai gali būti dalykai, kurie apskritai gerina žmogaus savijautą. Čia galima kalbėti apie žmogaus požiūrį, humorą, taip pat svarbų vaidmenį atlieka artimi santykiai su kitais, mėgstamas darbas ar kita veikla. Augintiniai irgi gali padėti mažinti patiriamą stresą. Beje, pandemijos laikotarpiu išpopuliarėjo įvairios nusiraminimo, atsipalaidavo technikos – meditacija, relaksacija ir pan.“, – dėsto specialistė.

Nusiteikimo svarba

Remiantis kognityvine teorija, mūsų visos emocijos, kurias patiriame, priklauso nuo to, kaip mes vertiname situaciją. Pavyzdžiui, galima bandyti į susiklosčiusią situaciją pažiūrėti kaip nors kitaip, tarkime, kaip į laikiną dalyką, kurį tikrai galima išgyventi ar iš kurio galima netgi ko nors pasimokyti. „Galbūt tai – proga ką nors pakeisti savo gyvenime ar pažvelgti į tai ne kaip į pasaulio pabaigą, o kaip į laikiną diskomfortą. Pavyzdžiui, karantinas kai kuriems buvo galimybė ramiai pabūti, baigti skaityti neperskaitytas knygas, susitvarkyti namus. Jeigu situacija vertinama per tokią prizmę, žmogui didelės nevilties ar prislėgtumo greičiausiai nekils, nes jis tos situacijos nepriims kaip grėsmingos, o gal netgi tas aplinkybes laikys savotiškai maloniomis. Tačiau taip vertinti gali tikrai ne visi, ir išties buvo tokių, kurie tą situaciją matė kaip labai grėsmingą – tuomet, žinoma, kyla daug nerimo, nevilties ir bejėgiškumo. Beje, bejėgiškumas apskritai yra labai sunkiai pakeliama emocija“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Nors karantinas mus smarkiai paveikė, dauguma, jam praslinkus, gana greitai grįžo į normalų gyvenimą. „Kol buvo pandemija, nemažai žmonių buvo linkę labai dramatizuoti, kad viskas labai pasikeitė ir normaliai bendrauti žmonės nebegalės, neatsigaus po tos traumuojančios patirties. Tačiau, kaip parodė patirtis, viskas labai greitai grįžo į senas vėžes. Paslaptis ta, kad paprastai žmonės yra ganėtinai atsparūs – krizes įveikia, išgyvena, o kai kuriems po to netgi pagerėja. Psichologijoje egzistuoja toks terminas kaip „potrauminis augimas“. Jis imtas vartoti nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, kalbant, pavyzdžiui, apie tuos žmones, kurie kalėjo koncentracijos stovyklose ir iš jų išėjo su išties didelėmis psichologinėmis traumomis. Žymus psichiatras Viktoras Franklis, turėjęs tokios patirties, apie tai rašė, kad kaip tik sustiprėjo tuo aspektu, jog po to gyvenimas įgavo daugiau prasmės, atsirado džiaugsmo gyventi, noras vertinti tą gyvenimą. Taip pat V. Franklis pasitelkė humorą. Tai – ganėtinai brandi gynyba kritinėmis aplinkybėmis. Žmogus turi būti išties stiprus ir brandus, kad humorą galėtų naudoti kaip gynybos būdą, kitaip bet kokioje traumuojančioje situacijoje nėra lengva žvelgti šviesiai“, – aiškina pašnekovė.

Užuovėja bendruomenėse

Doc. dr. V. Mikuličiūtė pabrėžia, kad didelę įtaką žmogaus savijautai daro artima aplinka: jei šalia esantys žmonės nuolat kalba apie nelaimes ir skleidžia neigiamas mintis, tai neišvengiamai pablogina ir asmeninę būseną, ir, priešingai, sveika bei pozityvi aplinka, kurioje juntamas bendrumas, padeda lengviau ištverti bet kokius sunkumus. „Kiekvienas galime pasirinkti, kokiais žmonėmis apsupti save, ir nuo to priklauso mūsų savijauta. Taip pat optimizmo ir vilties sunkumų akivaizdoje gali suteikti ne tik žmonės, bet ir tikėjimas. Religinė bendruomenė gali būti ta grupė, kurioje žmogus gali rasti saugumo pojūtį. Socialinio identiteto teorijos atstovas Maiklas Hogas teigia, kad kuo daugiau neapibrėžtumo, tuo daugiau nerimo kyla ir tuo labiau mes norime priklausyti kokiai nors aiškiai apibrėžtai grupei. Religinės bendruomenės gali būti tokios grupės“, – dėsto VU docentė.

Psichologė taip pat atkreipia dėmesį, kad nemenkas šiuolaikinio pasaulio iššūkis – socialiniai tinklai. Kitaip nei anksčiau, kai informacijos šaltiniai buvo aiškūs (pavyzdžiui, nacionalinis radijas), dabar, ištikus krizei, daugelis žmonių pirmiausia puola į socialinius tinklus. „Tai turi dvejopą poveikį. Viena vertus, socialiniai tinklai yra priemonė informacijai greitai gauti ir ryšiui palaikyti, kita vertus, jie didina riziką patekti į dezinformacijos ir burbulų spąstus, kurie tik sustiprina nerimą ir padidina atskirtį“, – teigia pašnekovė.

Pandemijos laikotarpiu visuomenės nerimą kėlė ir nenuosekli, prieštaraujanti įvairiais kanalais sklandžiusi informacija.

„Viešojoje komunikacijoje buvo nemažai nenuoseklumo: vieni valdžios atstovai sakė viena, kiti – kita. Valstybiniu lygmeniu vienas svarbiausių dalykų yra aiški, nuosekli komunikacija, t. y. žmonėms turi būti aišku, kas vyksta ir ką daryti. Kalbant apie geopolitinį kontekstą, pastaraisiais metais valstybė bando parengti tam tikras aiškias gaires – ką reikia daryti, kaip susidėti išvykimo krepšį, ką turėti kilus kariniam konfliktui ir t. t. Toks aiškumas sumažina nerimą, tačiau bet kokiu atveju, jeigu ištiktų krizė, reikėtų būti nusiteikus, kad tas laikotarpis nebūtų lengvas ir, be jokios abejonės, kiltų daugybė neigiamų jausmų. Tam irgi reikia pasiruošti – kiltų tikrai nemažai emocinio diskomforto ir jį reikėtų ištverti“, – pabrėžia doc. dr. V. Mikuličiūtė.

Susitelkimas – priešnuodis

Kalbant apie visuotines krizes, svarbu aptarti ir potrauminio streso sutrikimo atvejus. Pasak pašnekovės, vienas pagrindinių veiksnių, galinčių apsaugoti nuo šio sutrikimo, yra sutelktumas – stiprus bendruomeniškumo ir buvimo grupėje jausmas. Tai aktualu ir kylant įtampai dėl karinių konfliktų tikimybės.

Doc. dr. V. Mikuličiūtė pamini karo psichologijos literatūrą – joje svarstoma, kodėl šiuolaikiniais laikais potrauminio streso sutrikimas pasireiškia dažniau. „Manoma, kad iš karų Irake ir Afganistane su šiuo sutrikimu namo grįždavo maždaug 20 proc. karių. Buvo lyginami šiuolaikiniai ir ankstesni karai, kaip pavyzdį pasitelkiant Homero „Odisėją“ ir „Iliadą“. Ilgas buvimo kartu plaukiant laivu laikotarpis leido Odisėjui ir jo kariams „perdirbti“ visą tą traumuojančią patirtį. Tai yra esminis skirtumas, lyginant su šiuolaikiniais karo veteranais. Didelė jų problema ta, kad jie grįžta iš karo, o jų aplinkoje vyrauja žmonės, kurie visiškai nesupranta, ką karys patyrė“, – aiškina psichologė.

Karų paralelė rodo, kad visuotinės krizės lemiamai trauminei patirčiai didelės įtakos turi visuomenės susitelkimas. Pašnekovės teigimu, kadangi senovės kariai praleisdavo daug laiko kartu ir buvo patyrę tuos pačius išbandymus, jie galėjo vienas kitą palaikyti, suprasti ir paguosti. „Toje ilgoje kelionėje namo jie patirdavo terapinį bendravimą ir grįždavo santykinai psichologiškai sveiki. Šis principas galioja ir šiandien: priklausymas sutelktam kariniam vienetui, pavyzdžiui, būriui, veikia kaip apsauginis veiksnys. Jis veikia ir kasdieniame gyvenime patyrus traumų, tokių kaip užpuolimas ar apiplėšimas. Žmogui, turinčiam palaikymą grupėje ir socialinę paramą, išgyventi tokius įvykius yra kur kas lengviau nei tam, kuris su tuo dorojasi vienatvėje“, – tvirtina doc. dr. V. Mikuličiūtė.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 6000 Eur.