Kai mirgančios kalėdinės eglutės, imbierinių sausainių kvapas ir paštomatuose nebetelpančios dovanos šaukte šaukia švęsti, ne vienam sukrebžda mintis: „Greičiau viskas baigtųsi“. Ir ne vien todėl, kad šalia visų darbų dar teks vynioti dovanas, stovėti virtuvėje prie silkių ir mišrainių ar bėgioti į vaikų kalėdines eglutes.

Kodėl apkarsta šventės?

Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė, kandidatė psichoterapeutė Kamilė Petrulėnaitė pastebi dar vieną esminį dalyką, būdingą visoms didelėms metų šventėms ir neretai keliantį įtampą. Tai tradicija jas švęsti kartu su artimaisiais, o ją lydi vienoks ar kitoks emocijų, susijusių su šeima, krūvis.

„Vieniems šventės asocijuojasi su šiluma, laukimu, meile, besąlygišku priėmimu, bendrystės tradicijomis, tačiau kitais atvejais gali aktyvuotis disfunkcinės šeimos rolės („atsakingasis“, „auksinis vaikas“, „vaikščiojanti problema“), prisiminimai, galintys prikelti ir neigiamus įsitikinimus apie save, susiformavusius dar vaikystėje“,– teigia psichologė.

Ji aiškina, kad gyvenant atskirą gyvenimą nuo disfunkcinės šeimos visi minėti dalykai kiek švelnėja, keičiasi, todėl, ilgiau būnant su artimaisiais ir patiriant kontrastą tarp savęs ir jų, giminių elgesys gali dar labiau skaudinti nei skaudino gyvenant su jais.

K. Petrulėnaitė pastebi, kad, gyvendamas atskirą gyvenimą nuo šeimos, žmogus natūraliai ima keistis – ryškėja individualios būdo savybės, keičiasi požiūris į pasaulį ir artimą aplinką, save, todėl nebūtinai prigimtinėje šeimoje santykių modeliai turi būti toksiški, kad kiltų abipusis lengvas diskomfortas ilgiau bendraujant. „Susiduria du šiek tiek skirtingi pasauliai, todėl tai gana normalu net labai šiltose, mylinčiose šeimose“, – sako ji.

Specialistė atkreipia dėmesį, kad vis tik šeimos, kurioms būdingas emocinis susiliejimas (per kaltę stengiasi pritraukti savo artimuosius), autoritarinė struktūra („kaip pasakiau, taip ir bus“), jausmų nuvertinimas („tu verki filmą pasižiūrėjęs, pagyventum mano gyvenimą“), įvairios psichikos sveikatos problemos, neišspręsti konfliktai, priklausomybė, grįžtančiam į gimtus namus žmogui gali apkartinti šventes. Tačiau šventės turėtų suteikti džiaugsmo ir šilumos, į ką kiekvienas žmogus taip pat turi teisę.

Pareiga ar pasirinkimas

Ne paslaptis, kad dažnai šventėse dalyvaujama iš pareigos tėvams ar kitiems artimiesiems, kartais tiesiog išsižadant savo interesų.

„Norisi tikėti, jog dažniau iš meilės, o ne pareigos dalyvaujama šventėse, bet pasitaiko visaip“, – pastebi „Neuromedos“ specialistė ir akcentuoja, kada pareigą artimiesiems galima laikyti „sveika“: „Jei dalyvavimas yra sąmoningas, o ne priverstinis pasirinkimas, nereikalauja visiško emocinio pasiaukojimo, žmogus apsvarsto, kaip pasirūpins savo asmeninėmis ribomis, arba to daryti neranda realių priežasčių.“

Kas kita, pasak K. Petrulėnaitės, yra ne sąmoningas pasirinkimas, o primesta pareiga, kuri reikalauja net interesų išsižadėjimo Tokia pareiga dažnai kyla iš labai sunkių emocijų – kaltės, gėdos, baimės (ypač atstūmimo), net skolos jausmo. Taip pat tokia pareiga gali reikalauti emocijų slopinimo, kartais vienokios ar kitokios skriaudos toleravimo. Dažna mintis, kuri iškyla tokio tipo situacijoje: „Aš egoistiškas, jei nedalyvausiu.”

Kalbėdama apie kompromisinius pasirinkimus, psichologė atkreipia dėmesį į tai, kokius jausmus tie kompromisai sukelia. Jei diskomfortas yra laikinas arba pakeliamas, kertinės vertybės nėra pažeidžiamos ir asmuo nesijaučia išnaudojamas, besiaukojantis, tokį kompromisą verta apsvarstyti ir priimti.

„Kita vertus, jei jaučiamas nuolatinis stresas, psichosomatiniai simptomai, žmogus jaučiasi sugėdintas ir pažemintas, artimųjų skriaudos kartojasi, net jei su jais yra apie tai atvirai kalbėta, ne tik verta, bet ir būtina apgalvoti būdus, padedančius save apsaugoti“, – pabrėžia specialistė.

K. Petrulėnaitė pažymi, kad brėžiant ribas, pasakant „ne“ kaltės jausmas yra neišvengiamas, bet su juo galima dirbti, tyrinėti ir taip jį sumažinti. „Dvi tiesos – meilė tėvams ir asmeninių ribų svarba – gali egzistuoti kartu, taigi nebūtina rinktis vieno kraštutinumo. Rūpinimasis tėvais neturėtų užgožti vaiko poreikių arba reikalauti pasiaukojimo“, – sako ji.

Kaip pasakyti „ne“

„Pasakyti „ne“ patiems artimiausiems žmonėms, kurie, nepaisant jų charakterio savybių ar elgesio, yra mums svarbūs ir mylimi, yra be galo sunku“, – pabrėžia psichologė.

Pasak specialistės, jei asmuo renkasi brėžti ribas, pirmiausia turi būti pasiruošęs, jog net vadovėlinė, daug kartų prieš veidrodį ar psichologo kabinete repetuota to išraiška šeimos narių gali būti sutikta su dideliu pasipriešinimu. Tačiau ji nori ir padrąsinti primindama, jog tokia yra vidinės ramybės ir sąžiningumo bei pagarbos sau kaina.

„Atsisakymą rekomenduojama formuluoti gana paprastai – aiškiai ir nuosekliai, be pasiteisinimų, o svarbiausia – iš savo perspektyvos ir nieko nekaltinant“, – pataria K. Petrulėnaitė.

Lygiai taip pat reikia kalbėtis, kai partneris tradiciškai nori švęsti su artimaisiais, nors jums tai kelia didžiulį diskomfortą. Pasak psichologės, abiejų partnerių poreikiai yra svarbūs ir gerbtini, todėl abiem svarbu atvirai išsakyti savo priežastis, ribas, situacijas, kurios emociškai skaudina labiausiai, aptarti galimus sprendimus, kompromisus. Čia svarbus abipusis partnerių palaikymas, tačiau jis sveikas iki tol, kol netampa emocine kančia ar pasiaukojimu.

Atsiribojimo prasmė ir kaina

Psichologė pabrėžia, kad kalbant apie atsiribojimą turi būti atsakyta į svarbiausią klausimą – kaip artimieji veikia psichologinę sveikatą ir gyvenimo kokybę. „Atsiribojimas nereiškia, jog nebemyli ar neberūpi, tai būdas apsaugoti save“, – primena „Neuromedos“ specialistė.

Jei nusprendėte pasakyti „ne“, turite susitaikyti su tuo, kad ne kiekvienas artimas žmogus tai supras. Jis turi teisę į savo nuomonę ir svarbu ją gerbti.

„Vis dėlto gerbti nėra tas pats, kas nusileisti, todėl itin svarbu išlikti prie savo sprendimo ir kartoti savo žinutę tiek kartų, kiek reikia“, – primena K. Petrulėnaitė.

Ji pažymi, kad nuoseklus ribų brėžimas ir jų laikymasis ilgainiui išties gali pakeisti šeimos dinamiką, bet pradžioje svarbu priimti, jog įmanomas laikinas giminių nusivylimas ar net atitolimas, ypač, jei bandymai atsiriboti žmogui anksčiau nebuvo būdingi.

„Tam, kad šeimos ryšiai būtų tvirti, visi jos nariai neprivalo norėti to paties. Šeima daugiau grindžiama pasitikėjimu, pagarba, lankstumu ir emociniu saugumu, kad ir kur ar kaip vaikai nuspręstų švęsti Kalėdas“, – sako K. Petrulėnaitė.

Pasak jos, vaikai, nors patys artimiausi ir brangiausi žmonės, nėra tėvų asmenybių tąsa, todėl svarbu juos suprasti kaip atskirus, savarankiškus individus su savitu požiūriu ir sprendimais, kurie išties gali tėvus nuvilti.

Psichologė primena, kad nusivylimas dėl vaikų tėvus aplanko gana dažnai, jį svarbu atpažinti tam, kad galėtume išvengti impulsyvių reakcijų į bet ką, kas nepatinka vaiko sprendimuose, tačiau nusivylimas nėra priežastis emociškai jį atstumti – tai ypač svarbu suprasti.

Pranešimas spaudai.