Vaikai ir paaugliai ne visada pasako, kad jiems skauda – kartais jie tai parodo kitaip. Savižala dažnai tampa būdu išreikšti tam, kam trūksta žodžių. Specialistai įspėja: už šio elgesio slypi gilūs emociniai sunkumai, kuriuos svarbu laiku pastebėti.

Kas slypi už savižalos

Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologės Rutos Laurišonytės teigimu, vaikus ir paauglius dažniausiai skatina žalotis savikontrolės sunkumai, negebėjimas išsakyti savo jausmų, ypač sunkių emocijų bei poreikių slopinimas Prie to dažnai prisideda ir socialiniai veiksniai – patyčios, konfliktai, atstūmimo ar nesupratimo jausmas.

Savižala gali būti susijusi su vidiniais psichologiniais sunkumais – žemu savęs vertinimu, kaltės ar gėdos jausmu, savęs baudimo poreikiu. Taip pat ji dažnai siejama su psichikos sveikatos sunkumais, pavyzdžiui, depresija, nerimo sutrikimais ar trauminėmis patirtimis.

Ji pastebi, kad kaip papildomas rizikos veiksnys gali veikti socialiniuose tinkluose plintantys iššūkiai, ypač paauglystėje, kai labai svarbus priklausymo grupei jausmas ir kitų įvertinimas.

„Jauni žmonės gali būti labiau linkę išbandyti rizikingą elgesį siekdami pripažinimo, vedami smalsumo ar norėdami neišsiskirti iš bendraamžių. Be to, matant tokį turinį, savižala gali būti normalizuojama ar pateikiama kaip būdas susidoroti su sunkumais, o tai didina tikimybę ją išbandyti“, – aiškina specialistė.

Ji pabrėžia, kad savižala dažniausiai nėra siekis susižaloti ar patirti skausmą. Ji veikia kaip emocijų reguliavimo būdas – bandymas suvaldyti stiprius išgyvenimus.

Psichologė aiškina, kad savižalos veikimo mechanizmą galima suprasti kaip užburtą ratą, primenantį priklausomybę. „Jaunas žmogus patiria stiprią emocinę įtampą – nerimą, liūdesį ar pyktį – ir, neturėdamas kitų būdų su tuo susidoroti, pasitelkia savižalą. Po jos dažnai ateina trumpalaikis palengvėjimas, kuris „įtvirtina“ elgesį – smegenys įsimena, kad tai padėjo. Todėl kitą kartą, vėl kilus stiprioms emocijoms, atsiranda impulsas kartoti tą patį. Taip formuojasi ciklas: įtampa – savižala – palengvėjimas – vėl įtampa. Šį ciklą ilgainiui tampa vis sunkiau nutraukti“, – teigia specialistė.

Remdamasi savo praktika R. Laurišonytė pastebi, kad savižala ne visada reiškia suicidinius ketinimus, tačiau ji yra svarbus rizikos veiksnys, kurio nereikėtų nuvertinti. Dažniausiai savižala naudojama kaip būdas susidoroti su stipriomis emocijomis – sumažinti vidinę įtampą, nusiraminti ar išreikšti sunkiai įvardijamus jausmus, o ne kaip bandymas nutraukti gyvenimą.

Vis dėlto psichologė įspėja, kad ryšys tarp savižalos ir suicidinio elgesio egzistuoja: „Jauni žmonės, kurie žalojasi, dažniau serga depresija, patiria beviltiškumo jausmą, o ilgainiui jų jautrumas skausmui gali mažėti, didėja rizika imtis pavojingesnių veiksmų. Todėl savižala turėtų būti vertinama kaip signalas apie psichologinius sunkumus ir padidėjusią riziką, net jei tuo metu nėra aiškių suicidinių ketinimų. Kiekvienu atveju svarbu situaciją vertinti individualiai, geriausia pasitelkti ir specialistų pagalba.“

Įspėjamieji ženklai: kaip atpažinti, kad vaikui sunku

R. Laurišonytė pažymi, kad ankstyvieji savižalos ženklai dažnai būna netiesioginiai, todėl svarbu atkreipti dėmesį į elgesio ir emocinės būklės pokyčius. Vienas dažnesnių signalų – vaiko ar paauglio užsisklendimas, atsiribojimas nuo artimųjų, sumažėjęs bendravimas. Taip pat gali pasireikšti stipresni emociniai svyravimai – dirglumas, liūdesys, nerimas, padidėjęs jautrumas.

Ji pataria atkreipti dėmesį ir į elgesio pokyčius: vaikas gali pradėti slėpti savo kūną (pavyzdžiui, dėvėti ilgomis rankovėmis drabužius net šiltu oru), vengti persirenginėti prie kitų, daugiau laiko praleisti vienas. Taip pat gali atsirasti nepaaiškinamų žaizdų, įbrėžimų ar randų.

Kartais pasikeičia ir kasdieniai įpročiai – miegas, apetitas, mokymosi rezultatai. Nors šie ženklai nebūtinai reiškia savižalą, jų visuma gali rodyti, kad vaikas išgyvena sunkumus ir jam reikalingas dėmesys bei pagalba.

„Vaikų ir paauglių elgesys, net jei jis atrodo demonstratyvus ar orientuotas į dėmesio gavimą, visų pirma yra signalas apie vidinę būseną, o ne „drama“. Net ir dėmesio siekimas reiškia, kad vaikas turi nepatenkintų emocinių poreikių ir ieško būdų būti pastebėtas bei suprastas, bet nemoka ar neturi įrankių tai aiškiai iškomunikuoti“, – pabrėžia specialistė.

R. Laurišonytės teigimu, pagalbos šauksmą dažniausiai išduoda ne vienas konkretus veiksmas, o požymių visuma: pasikeitęs elgesys, emociniai svyravimai, užsisklendimas arba, priešingai, staigus impulsyvumas, savęs nuvertinimas, kalbos apie beviltiškumą.

Kaip reaguoti, kad nepakenktume

„Jei vaikas elgiasi taip, kad kelia susirūpinimą, tai jau yra pakankama priežastis reaguoti. Ankstyvas suaugusiųjų dėmesys, jautrumas ir noras išgirsti dažnai yra esminiai veiksniai, padedantys užkirsti kelią sunkumų gilėjimui“, – teigia psichologė.

Ji pažymi, kad pirmoji tėvų reakcija yra labai svarbi, nes ji gali nulemti, ar vaikas jausis saugus atsiverti. Pastebėjus savižalos žymes, svarbiausia išlikti kuo ramesniems ir nereaguoti impulsyviai – vengti panikos, kaltinimų, gąsdinimų, gėdinimų ar moralizavimo. Save žalojantis asmuo ir taip jaučia daug skausmo, gėdos ir kaltės.

„Neuromedos“ specialistė pataria pirmiausia parodyti nuoširdų rūpestį ir susidomėjimą: kalbėti ramiai, be spaudimo, pavyzdžiui, įvardijant tai, kas pastebėta, ir pakviečiant vaiką pasidalinti („Pastebėjau žaizdas, man rūpi, kaip tu jautiesi, kaip aš tau galiu padėti“). Labai svarbu kurti saugią erdvę, kurioje vaikas nebijotų būti nesuprastas ar nubaustas. Taip pat reikėtų vengti menkinimo („Čia tik etapas ir viskas praeis“) ar perdėto dramatizavimo.

„Kalbant su vaiku apie savižalą, svarbiausia yra ne tik tai, ką sakome, bet ir kaip sakome. Pokalbis turėtų vykti ramioje, saugioje aplinkoje, pasirinkus tinkamą laiką, kai nei vaikas, nei suaugęs nėra stipriai emociškai įsitempę. Rekomenduočiau pradėti nuo pastebėjimo ir rūpesčio išreiškimo, vengiant kaltinimų ar tardymo tono. Naudinga kalbėti nuo savęs („Pastebėjau, kad tau pastaruoju metu sunku, ir man rūpi, kaip tu jautiesi“). Tai padeda vaikui nesijausti puolamam ar vertinamam“, – pataria R. Laurišonytė.

Ji primena, kad reikia vengti frazių, kurios gali sukelti gėdą ar kaltę („kodėl taip darai?“, „tu mus skaudini“) ir stengtis suprasti, kokią funkciją savižala atlieka vaiko gyvenime – kokias emocijas ji padeda suvaldyti. Labai svarbu patvirtinti vaiko jausmus, net jei jo elgesys kelia nerimą: parodyti, kad jo išgyvenimai yra svarbūs ir priimami. Tokiu būdu kuriamas pasitikėjimas, kuris yra pagrindas tolimesnei pagalbai ir atviram bendravimui.

Kalbant su vaiku apie pavojus internete svarbu vengti gąsdinimo ar draudimų kaip pagrindinės priemonės. Psichologė pataria domėtis, ką vaikas mato socialiniuose tinkluose, kaip jis tai supranta, ką apie tai galvoja. Taip pat svarbu aiškiai, bet ramiai įvardyti rizikas ir paaiškinti, kad ne visas internete matomas turinys yra saugus ar tinkamas. Tėvai gali kartu su vaiku aptarti, kaip reaguoti susidūrus su pavojingu turiniu, ir skatinti kreiptis į suaugusįjį, jei kyla klausimų ar nerimo.

Ko svarbu nedaryti

Pasak R. Laurišonytės, dažniausios tėvų klaidos kyla iš stipraus nerimo ir noro kuo greičiau „sutvarkyti“ situaciją, tačiau kai kurios reakcijos gali netyčia dar labiau paskatinti vaiko uždarumą.

Viena dažniausių klaidų – impulsyvi, emocinga reakcija: pyktis, kaltinimai, gąsdinimas, gėdinimas ar bausmės. Tai gali sustiprinti vaiko gėdos ir kaltės jausmus, todėl jis dar labiau slepia savo sunkumus. Svarbu stengtis reaguoti ramiai ir parodyti, kad vaiko išgyvenimai yra matomi ir svarbūs.

Kita klaida – elgesio sureikšminimas arba nuvertinimas. Perdėtas dramatizavimas gali išgąsdinti vaiką, o menkinimas („tai tik etapas“) – priversti jaustis nesuprastą.

Psichologė pažymi, kad dažnai daroma klaida – per didelė kontrolė (nuolatinis tikrinimas, privatumo ribojimas) arba, priešingai, atsitraukimas tikintis, kad „praeis savaime“. Dar viena klaida gali būti dėmesio sutelkimas tik į patį elgesį (savižalą), ignoruojant jo priežastis.

„Siekiant šių klaidų išvengti, svarbiausia yra kurti saugų, artimą santykį: būti šalia, klausyti be vertinimo, įvardyti jausmus ir prireikus kreiptis pagalbos į specialistus“, – pabrėžia specialistė

Kaip padėti vaikui ir patiems išlikti stipriems

R. Laurišonytė pastebi, kad, sužinojus apie vaiko savižalą, tėvams natūraliai kyla stiprios emocijos – baimė, kaltė, pyktis, bejėgiškumas. Svarbu suprasti, kad šios reakcijos yra normalios, tačiau labai reikšminga, kaip jos yra išreiškiamos vaiko akivaizdoje.

Ji rekomenduoja pirmiausia atpažinti ir įvardyti savo emocijas, jų „neišpilti“ vaikui, nes stiprios, nevaldomos reakcijos gali vaiką dar labiau išgąsdinti ir skatinti uždarumą. Naudinga ieškoti būdų savo emocijoms reguliuoti – pasikalbėti su kitu suaugusiuoju, artimuoju ar specialistu.

Taip pat, pasak specialistės, svarbu atsisakyti perdėto kaltės jausmo: „Nors tėvai natūraliai linkę ieškoti priežasčių savyje, savižala dažniausiai yra daugelio veiksnių rezultatas. Didesnę vertę turi ne savęs kaltinimas, o orientacija į tai, kaip galima padėti vaikui dabar.“

Svarbu atpažinti ir pyktį, kuris dažnai slepia baimę ir nerimą, ir nukreipti jį konstruktyvia linkme – į rūpestį, palaikymą ir sprendimų paiešką.

Psichologė pataria ir patiems tėvams, esant poreikiui, kreiptis pagalbos – psichologo konsultacijos gali padėti geriau suprasti situaciją, sustiprinti emocinį stabilumą ir efektyviau padėti vaikui.

R. Laurišonytė pabrėžia, kad dėl vaiko savižalos kreiptis profesionalios pagalbos būtina visais atvejais, net jei savižala atrodo epizodinė.

„Ypač svarbu nedelsti, jei savižala kartojasi, stiprėja, gilėja ar atsiranda dažniau. Taip pat – jei pastebimi ryškūs emocinės būklės pokyčiai: stiprus liūdesys, beviltiškumo jausmas, atsiribojimas, kalbos apie gyvenimo prasmės stoką ar mirtį. Skubi pagalba būtina tais atvejais, kai yra įtarimų apie suicidines mintis ar ketinimus, vaikas kalba apie nenorą gyventi, atsisveikina, dalina savo daiktus ar elgesys tampa pavojingas jo gyvybei ir sveikatai“, – akcentuoja specialistė.

Pranešimas spaudai.