Laurų lapus geriausiai žinome kaip mūsų virtuvėje būtiną prieskonį, suteikiantį patiekalams nuostabų aromatą. Tačiau lauramedis, apipintas įvairiomis legendomis ir mitais, nuo seno buvo laikomas toli gražu ne vien prieskoniu. XVII amžiuje anglų botanikas Džonas Parkinsonas siūlė namuose būtinai auginti laurų medelį, nes jis teikiąs ne tik naudą, bet ir džiaugsmą visą gyvenimą.

Marija Naudžiūnienė

Šventasis krūmokšnis

Lauramedis – dabar visame Viduržemio jūros regione paplitęs paatogrąžių visžalis krūmokšnis – yra kilęs iš Mažosios Azijos. Šių augalų gausu Turkijoje, Graikijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Albanijoje, buvusios Jugoslavijos šalyse.

Visžalis laurų medis simbolizuoja nemirtingumą, jis gali išgyventi 400 ar 500 metų. Šį antikos laikų šventą augalą gaubia daugybė legendų ir mitų. Viena iš jų pasakoja apie nimfą Dafnę, kurią be galo įsimylėjo ir ėmė persekioti Apolonas. Iškankinta persekiojimų Dafnė kreipėsi į dievus, prašydama pakeisti jos išorę. Dievai Dafnę pavertė į laurų krūmokšnį, o Apolonas nuo to laiko nešioja ant galvos visžalių laurų vainiką. Beje, graikų kalbos žodis dafne reiškia „lauramedis“.

Graikijoje lauramedis buvo šventas medis. Namuose pakabinti laurų lapai saugodavo nuo piktųjų dvasių, į lovų čiužinius įsiūtos laurų šakelės padėdavo susapnuoti pranašiškus sapnus, uostydami laurus įkvėpimo semdavosi aiškiaregiai, dainininkai ir poetai... Buvo tikima, kad laurų lapai apsaugo nuo žaibų. Na, o mūsų dienas pasiekė tradicija nugalėtojus apdovanoti vainikais. Dabar tai ąžuolų lapų vainikai, o senovės Graikijoje nugalėtojų galvas puošdavo laurai. Iš čia kilęs žodis „laureatas“, reiškiantis „vainikuotas laurais“.

Ir estetams, ir praktikams

Lauramedis – labai dekoratyvus aromatingas augalas vaškiniais ryškiai žaliais lapais. Jis nereiklus ir ištvermingas, be to, patalpose skleidžia malonų kvapą ir palankiai veikia mikroklimatą. Lauramedis mūsų krašte nėra labai retas, tačiau priskiriamas egzotiškiems augalams. Kaip ir daugelis tokių augalų, jis gali augti namuose ant palangės, sode ar darže. Tačiau mūsų klimato sąlygomis tai yra vazoninis augalas. Taigi vasarą laurų medelis gali džiaugtis grynu oru mūsų sode, o žiemą – „kraustytis“ į namus.

Nuo augimo sąlygų priklauso, kiek eterinių aliejų sukaupia šie augalai, todėl visus metus auginami ant palangių laurų medeliai nebūna tokie kvapūs, kaip „pasiganę“ vasaros saulutėje ir „įkvėpę“ gaivaus oro. Tačiau net neskleisdami stipraus aromato lauramedžiai papuoš mūsų namus. Labai lengva juos genėti, karpyti lają, todėl galima auginti suteikiant norimą formą, pavyzdžiui, suformuoti vienastiebį medelį ar piramidės formos krūmelį.

Na, o tiems, kurie namų augaliją vertina tik praktiškai, irgi galima pažadėti, jog augindami lauramedį apsirūpins laurų lapais... Vienintelė sąlyga – reikia užauginti nemažą augalą. Tam reikia lauramedį mylėti, tinkamai prižiūrėti ir nepatingėti vasarą išnešti į lauką.

Draugas ilgam

Kaip kambariniai augalai lauramedžiai pradėti auginti Europoje maždaug XVI a. viduryje. Gėlininkai ypač vertina šių augalų elegantiškumą ir nereiklumą. Lauramedžiai lengvai prisitaiko prie bet kokių kambario sąlygų, tačiau geriau auga šviesioje vietoje. Medeliai ištveria sausą orą šildymo sezonu, nejautriai reaguoja į skersvėjį, temperatūros kaitą, šviesos stygių.

Lauramedžių galima nusipirkti dekoratyviniais augalais prekiaujančiose parduotuvėse. Jeigu augalą įsigyjate rudenį ar žiemą, namuose jam reikia surasti šviesią, tačiau nelabai saulėtą vietą. Puiku, jei lauramedis turės galimybę žiemoti šviesioje, bet vėsioje – maždaug 1–5 ºC temperatūros – patalpoje. Jeigu tokios galimybės nėra, tuomet reikėtų rinktis rytinę, vakarinę ar šiaurinę palangę. Galima augalą laikyti ir virtuvėje, nes jis nejautrus kvapams bei garams. Žiemą vėsiai laikomus lauramedžius laistyti reikia labai saikingai, tręšti nereikia.

Negenimas laurų medis gali išaugti iki 6 metrų, todėl būtina riboti jo augimą formuojant lają. Pavasarį rekomenduojama pašalinti pažeistus stiebus ir lapus, o dekoratyvinį kirpimą atlikti vasarą. Nukirptus ūgliukus galima pridaiginti. Tai daroma birželį–liepą arba balandį. Kasmet genimas lauramedis užauga 1–1,5 metro, tačiau jį galima suformuoti taip, kaip norima.

Vasarą lauramedį reikia įkurdinti lauke – sode ar bent balkone. Visą laiką vazone auginamą augalą vasarą ypač svarbu reguliariai laistyti ir tręšti. Tręšiama kas 2 savaites mineralinėmis arba organinėmis trąšomis. Laistant svarbu nepersistengti: trumpam uždžiūstantį substratą lauramedis toleruoja geriau nei nuolat šlapią. Augalas bus „dėkingas“, jei vasarą jį reguliariai purkšite vandeniu.

Pirmuosius trejus metus augalą reikia persodinti kas 1–2 metus. Vėliau lauramedžiai auga lėtai, todėl pakanka juos persodinti kas 3–4 metus, geriausia – pavasarį. Laurų medeliui patinka augti nedideliame vazone, todėl persodinant reikia rinktis tik truputį didesnį vazoną už buvusį. Persodinant galima šiek tiek patrumpinti augalo šaknis – taip pristabdomas pernelyg spartus jaunų augalų augimas, ir jie auga lėčiau, bet būna stambesniais lapais ir dekoratyvesni.

Dirvožemiui lauramedžiai nereiklūs: tinkamiausias – kompostas, reikėtų vengti sunkios ir derlingos žemės. Jei substratą pirksite, patariama rinktis lapiniams augalams skirtą mišinį.

Rudenį nereikia skubėti lauramedžių įnešti į vidų: lauke jie gali būti, kol oro temperatūra nenukrinta žemiau nulio. Paaugę medeliai pakenčia šalnas iki –5 oC. Nukenčia dažniausiai tik lapai, o stiebai nušąla esant 12–15 oC šalčio. Tačiau jauniems gležniems ūgliams šalnos – pavojingos.

Patalpose auginami lauramedžiai iš esmės niekada nežydi. Laurų lapus neretai puola amarai, miltuotieji ir tikrieji skydamariai, todėl augalus reikia reguliariai apžiūrėti ir pastebėjus kenkėjų purkšti tam skirtomis priemonėmis.

Tinkamai prižiūrėdami jau po kelerių metų turėsite gana didelį augalą. Laurų lapeliai skinami lapkričio–gruodžio mėnesiais, džiovinami vėsioje gerai vėdinamoje patalpoje, paskui laikomi sausoje tamsioje vietoje standžiai suspausti ir sandariai uždaryti.

Apie laurų lapus: kūnui ir sielai

* Senovėje laurų lapai buvo naudojami vandeniui, kuriuo didikai apsiplaudavo rankas prieš valgį, aromatizuoti.
* I amžiuje laurų lapai buvo naudojami tik desertams, pudingams, obuolių ir figų džemams ruošti.
* Šiandien laurų lapai – nepakeičiama daugelio prieskonių mišinių („chmeli suneli“, „bouquet garni“, „garam masala“ ir kt.) sudedamoji dalis.
* Laurai laikyti veiksminga priemone maro epidemijų metu.
* Laurų lapai pasitelkiami gydant akmenligę, cistitą.
* Laurų lapų nuoviras gerina virškinimą, raminamai veikia skrandžio gleivinę, didina apetitą.
* Laurų lapai naikina mikrobus, bakterijas ir grybelius.
* Laurų lapai mažina sąnarių skausmus, dusulį, padeda pašalinti akmenis iš inkstų ir kepenų.
Susmulkintus laurų lapus užpilkite lydytu sviestu arba alyvuogių aliejumi (1:2) ir laikykite tamsioje vietoje 2 savaites. Sergantiesiems artritu, miozitu, neuralgija šiuo tepalu patariama trinti skaudamas vietas.
* Laurų lapų eterinis aliejus naudojamas parfumerijos pramonėje, gaminant kvepalus ir muilus.
* Laurų lapų aromatas veikia raminamai, skaidrina mintis, aštrina protą, skatina savęs pažinimą, stiprina ištvermę ir ryžtą veikti.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale NAMIE IR SODE