Kai protezai tampa eksponatais

Autorės nuotr.

Prietaisų, kurie žmonėms padeda judėti, vaikščioti, susigrąžinti prarastus gebėjimus, istoriją saugo ir pasakoja Ortopedijos amato muziejus, kuriame sukaupti eksponatai leidžia pažvelgti į laikus, kai protezai ir ortopediniai įtaisai buvo gaminami kitaip nei šiandien. Apie ortopedijos amato raidą, jo pokyčius kalbamės su muziejaus įkūrėju Algimantu ASTRAUSKU.


– Esate ortopedijos įmonės „Pirmas žingsnis“, gaminančios ir prekiaujančios medicininėmis ortopedijos priemonėmis, įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Slaugos fakulteto tarybos narys, Lietuvos kineziterapeutų draugijos garbės narys – turite daug veiklos. Kodėl kilo mintis įkurti dar ir Ortopedijos amato muziejų?

– Dirbu ortopedu technologu daugiau nei 40 metų. Per tiek metų teko daug matyti – laikas bėga, technologijos keičiasi. Kai pradėjau dirbti, buvo 1984-ieji ir mes dar gaminome protezus iš karvių, jaučių odos, iš tam tikrų specialių geležinių įtvarų. Dabar naudojamos visai kitos, lengvos medžiagos – anglies plastikas, anglies pluošto audinys, įvairios dervos. Viskas smarkiai keičiasi, ir tie senieji protezai jau tampa istorija – muziejiniais eksponatais. Jų daug sukaupta: kai galvoji apie muziejų, tuščiame lauke to daryti nepradedi. Turėjau ambiciją kurti Lietuvoje, o galbūt ir Baltijos šalyse vienintelį tokį muziejų, kuriame parodomi senieji protezai, ir pirmoji mintis buvo tokia: kad tik kas nors kitas to nepadarytų. Skamba ne itin gražiai, ar ne? Bet, kalbant rimčiau, jei ambicijos nebūtų varomoji jėga, daug ko pasaulyje nebūtų… Kai yra patirties, galimybių, yra supratimas – kodėl nepadarius to, kas įdomu? 2008 m. įkurtą muziejų šiandien lanko pirmakursiai būsimi protezuotojai, kineziterapeutai, būsimi avalynės gamintojai ir visi, kam įdomi ši sritis.

– Tarp daugiau nei 100 muziejaus eksponatų – ne tik protezai, meistrų darbastaliai, įrankiai, įvairios ortopedinės konstrukcijos, bet ir jūsų surinkti prisiminimai, knygos, įvairi informacinė medžiaga.

– Esu surinkęs informacinės medžiagos tiek, kad ji buvo sudėta į knygą „Ortopedijos amato raida Lietuvoje“, kurioje pasakojama mano ir įmonės istorija. Visiems, kuriuos atsivedu į muziejų, sakau: niekur daugiau to nepamatysite, tik pas mus.

– Kaip keitėsi Lietuvos ortopedijos amato istorija?

– Tų pokyčių būta… Iki nepriklausomybės atkūrimo medžiagos ir pusgaminiai buvo perkami tik iš Maskvos, Minsko, Peterburgo, kai kas iš kitų Rusijos miestų, kur centralizuotai gamintos metalinės, tam tikros medinės dalys. Meistrai protezus droždavo iš išdžiovintos liepos medienos. Dar prieš atkuriant nepriklausomybę, į Lietuvą apie 1985–1986 m. buvo atvykęs specialistas iš Vokietijos, kuris mus, tuomečio Kauno ortopedijos kombinato darbuotojus, mokė dirbti, kaip tuomet vadinome, pagal vokišką technologiją – su naujomis medžiagomis, naujais mechanizmais. 1991 m. atvyko specialistai iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir vėl mus mokė – dabar jau amerikietiškų technologijų. Jos šiek tiek skiriasi, bet iš esmės yra panašios: kiekvienam žmogui protezas turi būti pritaikytas individualiai.

Vėliau atsirado galimybių vykti į ortopedijos priemonių, medicinos parodas užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, ten pamatydavome ką nors nauja – medžiagų, prietaisų. Dabar rankų, kojų protezų gamyboje naudojami mioelektriniai komponentai, valdomi paciento raumenų impulsais. Šios technologijos yra labai didelis žingsnis į priekį, bet, manau, niekas nestovi vietoje, vystosi. Jeigu įmonė ištisus metus gamins tokius pat pusgaminius protezams, konkurentai vienaip ar kitaip ją aplenks, ir tuomet gresia su bankrotu susiję nemalonumai... Todėl visi stengiasi ką nors parodyti, nors kartais ir nelabai reikšminga, bet nauja, konkurencija yra viso to varomoji jėga. Ir kartais tos naujienos būna labai geros, padedančios lengviau reguliuoti protezą, geriau jį pritaikyti pacientui. Taigi šiandien gaminame protezus naudodamiesi pasaulio pasiekimais. Labai gerų pusgaminių siūlo anglai, amerikiečiai, vokiečiai. Turkai juos gerai kopijuoja. Ir kinai gamina labai gerus. Šiandien nėra svarbu, vienoje ar kitoje šalyje detalės pagamintos.

– O kas tuomet yra svarbu?

– Protezų gamyba yra sudėtingas darbas, nes kiekvienam jis turi būti pritaikytas tik individualiai, kompensuoti to žmogaus traumą ar apsigimimą. Tai ne batų pora, kurią iš dvidešimties kitų galima išsirinkti atėjus į parduotuvę ir radus tinkamą dydį. Ortopedija todėl ir vadinama amatu, kad 70–90 proc. sėkmės, kaip žmogus vaikščios, priklauso nuo meistro: jo profesionalumo, meistriškumo. Taip, iš tiesų tai labai sudėtinga: jei protezo nepritaikysi prie bigės (po galūnės amputacijos likusios jos dalies), padarysi blogą jos modelį, žmogus gal ir galės vaikščioti, bet vargs, jaus skausmą, trynimą. Be to, nešiojant protezą bigės atrofuojasi ir plonėja, tuomet per giliai įlenda į protezą ir prasideda įvairūs negalavimai. Pacientas skubiai vėl turi kreiptis į specialistus, mes remontuojame, klijuojame, šlifuojame protezą, ir žmogus vėl gali vaikščioti. Taigi šis darbas turi būti nepaprastai tiksliai atliktas.

– Jūsų sukaupta kolekcija pasakoja ortopedijos amato istoriją. Kiek laiko šiandien užtrunka pagaminti vieną protezą?

– Tai priklauso nuo nuotaikos – taip ir parašykite. Tikrąja to žodžio prasme. Jei protezas sulūžo, galime skubiai paremontuoti per kelias valandas, o pagaminti pagal technologiją turėtų trukti 5 dienas. Modelis turi džiūti parą, ir ne bet kur, o krosnyje, nes tai yra 10 kg gipso, ir dar tą bei aną reikia padaryti… Bet yra pavykę pagaminti protezą ir per dieną, pasitelkus išradingumą ir tam tikras papildomas medžiagas, nes reikalas buvo degantis. Vyrukas ryte atvažiavo porą šimtų kilometrų, jis dirba traktoriumi, tad protezo jam verkiant reikėjo. Pasibaigus darbo dienai mes jį išleidome laimingą namo.

– Ar šiuolaikiniai protezai tampa muziejaus eksponatais, nes kada nors ir jie bus istorija?

– Dėl to nepersistengiu. Galbūt po 10 ar 30 metų kam nors jie ir bus įdomūs, bet iš esmės – ne. Ne visus dalykus reikia kaupti, nes kai kurie jau nustojo keistis. Jų saugoti neverta, ir tikrai nesiruošiu to daryti.

– Žiūrėdami į praeitį negalime nepagalvoti ir apie ateitį: kokia ji galėtų būti? Mechaninius protezus pakeis bioninės galūnės?

– Man tai būtų svajonė. Dabar girdėti labai įdomių svarstymų apie odontologiją – dantų atauginimą naudojant kamienines ląsteles. Būtų labai nuostabu, jei ir galūnės žmonėms ataugtų. Nors pasaulyje yra bandymų atlikti persodinimus, pavyzdžiui, plaštakų, bet jie nėra iki galo pavykę ir neįsivažiuoja. Širdis persodinama, inkstai, plaučiai – taip pat, atrodytų, galėtume prisiūti ir koją. Prisiūti nebūtų labai sudėtinga, bet neįmanoma dėl atmetimo reakcijos. O dar yra bioetika, kiti dalykai... Sakyčiau, gal ir be reikalo į tai kreipiamas dėmesys, nes jei būtų įmanoma – kodėl ne? Bet žmonijos mąstymo nepakeisime, tad kokia bus ateitis – niekas nepasakys, galima tik pafantazuoti.

3 išskirtiniai eksponatai

1. Pats seniausias muziejaus eksponatas – apie šimto metų medinis protezas, dėvėtas pritvirtintas prie žemiau kelio amputuotos kojos, vadinamas pirato koja. Ortopedijos amato muziejus pasiskolino jį iš Lietuvos etnografijos muziejaus, kur jis gulėjo archyvuose ir dulkėjo.

2. Unikalus yra krepšinio legendos Arvydo Sabonio kojos ortezas (įtvaras), dėvėtas po to, kai 1987 m. jis patyrė pirmąją Achilo sausgyslės traumą ir mikrochirurgas Kęstutis Vitkus atliko sėkmingą operaciją. Įtvarą krepšininkui tuomečiame Kauno ortopedijos kombinate pagamino pats A. Astrauskas, o 1997 m. gaminys grįžo į muziejaus įkūrėjo rankas.

3. Dar vienas įdomus eksponatas – batas 20 cm sutrumpėjusiai kojai, pasiūtas Niujorke. Iš JAV į Lietuvą grįžusiai moteriai buvo pagaminti nauji batai, o šis liko muziejuje kaip įrodymas, kad Amerikoje gaminami tokie pat batai, kaip ir visame pasaulyje.

Pirmosios dirbtinės galūnės

Protezai žmonėms atstoja prarastą kūno dalį jau tūkstančius metų. Vienas seniausių protezavimo pavyzdžių rastas Egipte, jis datuojamas maždaug 950–710 m. pr. Kr. Tai iš medžio ir odos pagamintas didysis kojos pirštas, kuris buvo pritvirtintas prie moters mumijos. Pirštas buvo pritaikytas kojai ir turėjo nusidėvėjimo požymių. Tyrėjai, atkūrę jo kopiją ir išbandę ją su savanoriais, nustatė, kad tokia konstrukcija galėjo padėti vaikščioti, o šiuolaikiniais metodais protezą ištyrę mokslininkai patvirtino, kad meistras puikiai išmanė žmogaus fiziologiją.

Apie vieną ankstyviausių žinomų rankos protezų pasakoja senovės Romos istorikas Plinijus Vyresnysis. Pasak jo, romėnų karvedys Markas Sergijus per Antrąjį pūnų karą neteko dešinės rankos. Jam buvo pagaminta geležinė ranka, kurią jis galėjo pritvirtinti prie kūno ir su ja grįžti į mūšį. Tiesa, paties protezo nerasta, o šis pasakojimas žinomas iš rašytinio šaltinio.

Maždaug prieš 300 m pr. Kr. dabartinėje Italijoje buvo palaidotas žmogus, prie kurio palaikų rasta dirbtinė koja. Jos pagrindas buvo medinis, apkaltas bronza, o prie kūno ji buvo tvirtinama diržais. Šis radinys vadinamas Kapujos koja. XIX a. pab. protezas buvo nugabentas į Londoną, tačiau sunaikintas per bombardavimą Antrojo pasaulinio karo metu. Laimė, dar prieš karą buvo pagaminta jo kopija, dabar saugoma Mokslo muziejuje Londone, todėl šiandien galima įsivaizduoti, kaip protezas atrodė.

Kaip atsirado mioelektriniai protezai?

Iki XX a. vidurio rankos protezas iš esmės buvo mechaninis įtaisas, žmogus jį valdydavo savo kūno judesiais. Tokie įtaisai buvo gan patikimi, tačiau jų galimybės ribotos. Tad mokslininkams kilo mintis: ar protezas negalėtų „išgirsti“ paties žmogaus raumenų siunčiamų elektrinių signalų? Fizikos studentas Reinholdas Reiteris iš Miuncheno universiteto 1948 m. sukūrė eksperimentinį elektrinį rankos protezą, kuriam valdyti panaudojo raumenų elektrinius signalus. Tačiau jo idėja tuo metu liko beveik nepastebėta, nes technologijos dar nebuvo pakankamai išsivysčiusios jai įgyvendinti. Net ir vėliau, 7-ajame deš., pradėjus gaminti mioelektrinius protezus, jie dažnai buvo sunkūs, brangūs, lėti ir sudėtingai valdomi, todėl nemažai žmonių jų atsisakydavo. Prireikė dešimtmečių, kad įvyktų technologinis proveržis.


Projektą „Muziejai – technikos istorijos sergėtojai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 2520 Eur.

Išklausyti garso formatu






  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 46 (2026)

    Savaitė - Nr.: 46 (2026)



Daugiau >>