Debiutinę knygą išleidusi 4 vaikų mama Aliona Šalaj: nenoriu uždusti kaip autorė

Apibūdinti Alioną Šalaj – tai pagauti vėją laukuose. Pati apie save taip ir sako, kad gyvena šuorais. Psichologijos mokslų daktarė, vizualumo tyrėja, fotografė ir meno kritikė, dėstytoja, vieniša 4 vaikų mama. Dabar – ir knygos autorė. Leidykla „Kitos knygos“ pristato debiutinę A. Šalaj knygą „Atšiauriu žvilgsniu. Fotografija, feminizmas, motinystė“. Joje ir telpa visi autorės vaidmenys, o apie juos ir jų derinimą rašytoja pasakoja parinkdama ne tik tikslų žodį, bet ir išsaugodama atpažįstamas, dažnai skausmingas emocijas.
Juta Kiudė
– Tavo tekstų skaitėme daug ir įvairių: tinklaraštis, meno kritika, akademiniai straipsniai, tekstai žiniasklaidoje. Kada ir kaip pajutai, kad bręsta knyga?
– Rašymas man yra natūralus būvis. Ar man blogai, ar man gerai, rašydama su tuo išbūnu, stebiu gyvenimą ir užrašau ateinančias frazes. Apie knygą ėmiau galvoti pradėjusi podoktorantūros stažuotę, jau būdama 4 vaikų mama. Tada pradėjo jungtis visos planetos, temos, kurios man buvo svarbios: asmeninis gyvenimas, psichologija, akademiniai interesai, meninė veikla. Pamačiau, kad mano tekstus vienija panašūs dalykai, tada atėjo suvokimas, kad tai galėtų būti knyga. Savimi gal nebūčiau taip patikėjusi, jei ne aplinkiniai, kurie skatino rašyti ir sakė, kad man tai sekasi. Panašiu metu gavau ir kelis apdovanojimus už tai, ką buvau parašiusi, priėmiau kaip pasaulio patvirtinimą tęsti.
Knygą rašiau ilgai, 6 metus. Šis laikas, skirtas teksto brandinimui, man svarbus, per jį patyriau daug mane transformavusių įvykių. Be to, pasakodama apie save neišvengiamai paliečiu ir kitus žmones, savo vaikus. Turėjau skirti laiko ir gerai apgalvoti, ką ir kodėl rašau, kokias pasekmes gali turėti toks atsiskleidimas, ar galiu jį sau leisti. Galų gale, kaip tai gali paveikti mano, kaip psichologės karjerą.
– Tikrai, psichologas viešumoje lyg turėtų laikytis neutralumo. Atviras kalbėjimas tada tampa rizika?
– Daug apie tai galvojau. Prie aktyvios psichologės praktikos grįžau prieš 2 metus, po vyro mirties. Supratau, kad leisdama knygą žengiu netipišką žingsnį, nors ir iki tol viešumoje buvau matomas asmuo – publikuota mano kritika, meno projektai, žiniasklaidoje daug kalbėjau apie vyro ligą ir gyvenimą jam mirus. Suprantu viešumo kainą, žinau rizikas. Bet man svarbu, kad abu šie vaidmenys – psichologės ir knygos autorės – turėtų vietos mano gyvenime. Jaučiu, kad daliai klientų pasitikėjimą kelia tai, kad jie iš viešosios erdvės žino mano patirtį. Toks netradicinis terapinis santykis turi pasekmių, žmonės įsivaizduoja, kad mane pažįsta, kad būsiu jų draugė. Mano atsakomybė – brėžti ribas, laikytis profesinės etikos principų.
– Dalį tavęs knygos puslapiuose tikrai galime pažinti. Bet tik dalį, o tų dalių tavyje labai daug. Tai mama, akademikė, psichologė, tyrėja, feministė, fotografė, meno kritikė. Tarp šių dalių daugiau harmonijos ar įtampos?
– Tai ir turtas, ir įtampos šaltinis, šiuose vaidmenyse daug prieštarų ir sunkiai išsprendžiamų dilemų. Pasirinkta feministinė pozicija leidžia visoms mano asmenybės dalims gyvuoti ir būti matomoms. Bet tai nėra patogu. Jeigu eičiau įprastu psichologės keliu, kažin ar būčiau leidus tokią asmenišką knygą. Bet verta ignoruoti visus tuos metus, kuriuos praleidau rašydama? Nors profesija reikalauja iš manęs riboti prieigą prie asmeninės informacijos, man svarbu savyje neuždusinti tų asmeniškų tekstų autorės. Knyga man labai svarbi ir brangi, ji apima visą mano gyvenimą. Be to, man svarbu ją išleisti ir kaip 4 vaikų mamai – tai mano būdas parodyti, kad ir daugiavaikė mama gali turėti akademinių, kūrybinių ambicijų.
– Pasakei gerą žodį – neuždusinti autorės. Bet kai turi daug vaidmenų, visi negali būti pagrindiniai, kažkam oro pritrūks. Kaip išlaikyti pusiausvyrą, kad dalys kvėpuotų bent po truputį? Kokia to kaina?
– Bandydama palaikyti pusiausvyrą patiriu daug frustracijos, kartais tiek daug, kad net neleidžiu sau to pripažinti. Tos dalys lipa viena ant kitos, tai nuolatinis konfliktas. Kažkas turi nukentėti – aš, vaikai, finansai, kūryba. Kartais apima jausmas, kad per tuos visus vaidmenis nebeaprėpiu savo pačios gyvenimo. Tarkime – vasarą praleidau redaguodama knygą. Bet vaikai su manimi – kur daugiau jiems dėtis? Atrodo, turėčiau leisti laiką su jais. Jų daug, jie nori valgyti, jiems nuobodu, jie burba. Bet aš sėdžiu ir rašau tą knygą, kuri jokia finansine prasme neapsimoka. Bet turiu baigti redaguoti, man tai svarbu. Didžiausios frustracijos momentais tikrai galvoju, kad esu bloga mama, nes būtent mamos funkcijos dusinimas yra skausmingiausias. Patraukusi vaikus iš pirmojo plano jaučiu daug kaltės ir gėdos. Bet kartais taip nutinka – vaikai kažko negauna, nenuvažiuoja, neturi, nes man tuo metu svarbiau kažkas kita. Tai, kad kažką pasiimu sau, man kainuoja daug sunkių jausmų.
– O kas būtų, jei neimtum sau? Būtum superinė mama?
– Taigi kad nebūčiau, būčiau dar prastesnė, save apleidusi mama. Mūsų visuomenėje nėra įprasta, kad mama rūpinasi savo poreikiais, mes pratę, kad viskas tenka vaikui, o save gali atidėti. Man toks kelias netinka, aš savo gyvenimu, visu savo kūnu propaguoju kitą požiūrį. Pasirūpinusi savimi, geriau pasirūpinsiu ir kitais.
– Knygoje aiškini, kad atšiaurus žvilgsnis yra atribotas, iš distancijos. Bet ar įmanoma taip žiūrėti į save? Be to, pasirodė, kad pavadinimas prieštarauja pačiam tekstui, kuriame daug emocijų.
– Iš laiko perspektyvos tikrai įmanoma į savo gyvenimą pažvelgti atšiauriu žvilgsniu. Mano atveju ir akademinis darbas, ir psichologės profesija, ir man būdingas analitinis protas leidžia matyti save kaip tyrimo objektą. Net ir knygos dizainas toks: viršelis veidrodinis, šaltas, o vidus – šiltas ir jaukus, nes knyga nėra mokslinis darbas, man svarbu pagauti emociją. Tekstai turi emocinio užtaiso iš to laiko, kada nutiko aprašomi įvykiai, kad ir skyrius „Brangakmeniai“, rašytas po vyro netekties. Bet ieškodama galutinės teksto formos turėjau atsitraukti, kad jausmai neištaškytų. Jeigu būčiau palikusi viską taip, kaip tada parašiau, – turėtume tą patį, ko dabar pilnas internetas, nusirenginėjimo nežinia dėl ko. Komunikuoti apie savo patirtis man svarbu ir noriu, kad tai turėtų apgalvotą meninę formą. Nenoriu rašyti į stalčių, palikti visko dienoraščiui, tekstai turi kalbėti, ypač toms (tiems), kurios (-ie) eina per panašias patirtis ir neranda tam žodžių.
– Knygoje matyti, kad profesinio gyvenimo neatskiri nuo motinystės, mėgini juos integruoti. Ko iš moters tokia integracija pareikalauja? Įstrigo eilutė: „tenka apsimesti, kad motinystė niekaip nepaveikė mano gebėjimo mąstyti ir dirbti“.
– Ši integracija man nebuvo savaime suprantamas dalykas. Mano dėmesį į tai atkreipė profesorė ir bičiulė Natalija Arlauskaitė. Ji parašė komentarą po mano įrašu feisbuke, jame ir rašiau apie savo dvi dalis, kurios viena kitos nepažįsta, – Aliona mama ir Aliona profesionalė. Natalija tada paklausė: kas čia vyksta? Gal reikėtų integruoti? Nuo to momento jau nebenorėjau šių dalykų atskirti. Jaučiu, kad tai svarbu matyti mano vaikams, ypač dukrai ir jos draugėms, bet ir berniukams – tegu žino, kiek daug mamai kainuoja noras neatsisakyti savęs. Tikiu, kad esame vertingi kaip savarankiški žmonės. Aš neatėjau į pasaulį vien dėl vaikų. Taip, jie labai svarbūs, bet mano tėvai ir mokytojai linkėjo man, kad būčiau išsipildžius kaip žmogus, radusi savo misiją. Gal tai gali derėti ir be didžiulio kaltės jausmo?
– Toks abiejų dalių priėmimas – didžiulis vidinis darbas. Bet į tai reaguoja ir visuomenė, o ji turi savų įsitikinimų, kas yra gera mama, kas – gera darbuotoja. Jauti daugiau pagalbos ar abejingumo?
– Visuomenės požiūris atsiskleidžia paprastuose dalykuose. Pavyzdžiui, akademijoje dėstytojai tariasi dėl posėdžio laiko. Visiems tinka 16–17 valanda, kai baigiasi paskaitos. Jie nebūtinai žino, kad mamoms tai pats blogiausias laikas, kai vaikus reikia suvežioti į namus, būrelius ir kitur. Taigi belieka sėdėti sukandus dantis ir prisitaikyti, nes esi mažuma. Bet tas Natalijos komentaras padrąsino mane pasakyti – atleiskite, negalėsiu ateiti į posėdį, nes turiu vaikų. Ir savaitgalį ar per atostogas nerašysiu mokslinių straipsnių, nes tai šeimai skirtas laikas. Kita vertus, daug jų būtent taip ir parašiau.
Bandydama suderinti motinystę ir karjerą labai aiškiai jaučiu tos integracijos pasekmes – man tiesiog kažko nebepasiūlo. Tai nutinka nepastebimai, dažniausiai moterys nukenčia ne dėl to, kad kažkas padaroma prieš jas, o dėl to, kad kažkas apskritai nepadaroma. Tai slidi pozicija, nėra kuo apkaltinti kitos pusės, bet kaip mama iš to konteksto iškrenti. Sisteminiu požiūriu moterims vis dar sunku. Labai svarbu, kad visuomenė permąstytų, ko tikisi ir kokią pagalbą siūlo. Dabar mama – lyg ir ant pjedestalo, bet iš tiesų ji labai vieniša.
Be motinystės patirties mano knyga būtų beprasmė. Tai ta gyvenimo dalis, kurią žiauriai sunku aprašyti, tai labai juslu, čia beveik nėra kalbos, tik chroniškas nuovargis, neišsimiegojimas, emocijų pliūpsniai, bet tai moterų patirties dalis. Reikia aprašyti tai per daug nenugludinant, nebandant suvaldyti. Savo tekstu neapgaudinėti, kad motinystėje man viskas buvo aišku, nes taip nėra.
– Dar vienas knygos skyrius skirtas forumui supermama.lt ir ten susibūrusiam fotografų mėgėjų būreliui. Pati buvai jo dalis, o dabar į forumą pažvelgei kaip akademikė. Kodėl?
– Auginant mažus vaikus tas forumas buvo suaugusių žmonių pasaulis, kurio taip ilgėjausi. Manau, daugybę mamų ta vieta išgelbėjo nuo išprotėjimo. Šių metų Nobelio premijos laureatė A. Carson sako, kad rašytojo darbas yra pastebėti mažus dalykus, didžiuosius galime palikti Descartesʼui. Taigi ir man svarbūs tie dalykai, kuriuos laikome nereikšmingais, savaime suprantamais. Ką daugiau turime, jei ne tai? Kai kalbame, kad šeima – didžiausia vertybė, tai kas ta šeima? Dažniausiai – skalbiniai, šlapi batai, židinys, kurį reikia kūrenti. Tai maži dalykai. Žinau, kad kiti akademikai nenukreips žvilgsnio į tą forumą, bet tai reiškinys, padėjęs daugybei mamų, jis atspindi to laiko normas ir nuostatas. Ten atsiradusi fotografijos grupė buvo motyvuojanti vieta dalintis kūryba, tobulėti. Ten užaugo kūrėjos, kurios šiandien eksponuoja savo fotografiją galerijose. O jei žmonės tiesiog išmoko geriau fotografuoti savo šeimas, tapo atidesni aplinkai – irgi puiku. Jei ne tas forumas ir ta grupė, pati nebūčiau rimčiau pradėjusi fotografuoti juosta, o gal ir šios knygos nebūtų.
– Dar rašai apie vyro netektį, bandai rasti žodžius, kurie apibūdintų gedėjimo patirtį. Vis kritikuoji save, kad reikėtų tekstą trumpinti, o tema tik plečiasi, patirtis tik gilėja. Kaip save redaguoti, kai emocija tokia stipri?
– Man buvo svarbu užfiksuoti to laiko būseną. Jeigu apie pirmus mėnesius po vyro mirties būčiau rašiusi po ilgesnio laiko, būčiau kalbėjusi visai kitaip. Galvojimas apie netektį nesibaigia, patirtis tik tęsiasi ir keičiasi. Kai kada galiu apie tai kalbėti ramiai, o kartais įkrentu į skausmingas bangas. Esu Alfonso Andriuškevičiaus mokinė, man svarbus žodžių tikslumas. Bet knygos dalyje apie netektį man buvo svarbu palikti ir kai kuriuos, rodos, perteklinius dalykus. Tuos neįvardijamus, aplietus ašaromis, visiškai neaiškius. Vietomis redaktorė prašė manęs praplėsti mintis, paaiškinti, bet nedariau to, nes kai kurie dalykai turi likti neaiškūs, neapčiuopiami iki galo, tokie, kokie ir jaučiasi. Gedulas ir vaiko gimimas tuo panašūs – neįmanoma tam pasiruošti, sunku nuspėti, kaip būsi paveiktas, belieka kažkaip plaukti. O dabar, nežinau iš kur, bet jaučiu žmonių, ateinančių pas mane kaip pas psichologę, lūkestį, kad patyrusi vyro ligą ir mirtį, likusi viena su vaikais turėčiau žinoti ir suprasti kažką daugiau. Taip nėra, nieko daugiau nesuprantu. Vienai dirbti, prižiūrėti ir auginti vaikus sunku, ir tiek. Nesu nušvitusi, šitai galima deklaruoti.
Pranešimas spaudai.
Išklausyti garso formatu
Panašios naujienos:
-
-
Paskutiniai numeriai
-
-
Savaitė - Nr.: 46 (2026)
-
Anekdotas
– Nusipirkau butą naujame name, nebrangiai, bet garso izoliacija tokia, kad girdžiu, kaip kaimynas telefonu kalba!
– Tai tau dar pasisekė: pas mus girdisi, ką kaimynui pašnekovas telefonu atsako. -
-





