Bioinvazija: vertinimas priklauso nuo požiūrio

Unsplash nuotr.

Kai augalai, gyvūnai ar net mikroorganizmai iš savo natūralių buveinių nukeliauja į naujas teritorijas, ten jie vadinami svetimžemiais. Apie tai, kaip ir kodėl mokslininkai tiria jų plitimą, pasakoja Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto biologinių invazijų ir aplinkos genetikos tyrimų grupės mokslininkė doc. dr. Greta SRĖBALIENĖ.


– Kada tam tikros rūšys tampa invazinės?

– Nors visuomenė, medijos, vos pamatę naują rūšį, skuba ją pavadinti invazine, mes, tyrėjai, iš pradžių atvykėlę vadiname svetimžeme, svetimkrašte, nevietine. Visi šie terminai yra sinonimai, išskyrus terminą „invazinė rūšis“ – jį galime vartoti tik tą rūšį įvertinę, kai ji įsitvirtina. Vieną kitą kartą aptikta ji dar nelaikoma invazine, kol nepamatome didžiulio jos plitimo ir, svarbiausia, neigiamo poveikio. O jis gali būti tiek biologinei įvairovei, tiek žmonių sveikatai, tiek ekonomikai, tiek sociokultūrinei aplinkai.

– Kodėl mokslininkams svarbu tirti svetimžemes, invazines rūšis?

– Kartais tuos tyrimus paskatina aplinkybės. Pavyzdžiui, atsiranda rūšių, kurios labai smarkiai plinta: kokie nors dumbliai ar jūržolės per porą metų apima didžiulę teritoriją, pakeičia aplinką, trukdo žmonėms įprastose vietose maudytis. Tai jau yra netiesioginis poveikis žmogui ir tiesioginis ekosistemai. Bet mokslininkų tikslas yra žvelgti šiek tiek giliau. Mus domina prevencija – galimybė kuo anksčiau ir įvairiapusiškiau pradėti tirti svetimžemę rūšį. Pirmą kartą ją pamatę stebime, ar ji veikia aplinką, ar ši pakito, ar daro poveikį vietinėms rūšims, vandens telkinio dugne esantiems organizmams, aiškinamės tolesnį galimą jos poveikį, nagrinėjame literatūrą, rūšies paplitimą tose šalyse, iš kurių ji galimai atkeliavo.

Mano tiesioginiai tyrimai susiję su visomis Baltijos jūros rūšimis ir pirmą kartą aptiktomis rūšimis. Pavyzdžiui, jei kokia nors rūšis paplito Lenkijos uostuose, prieplaukose, tai jau signalas, kad praeis 4–5 metai ir, tikėtina, ji atsiras Lietuvoje. Taip jau ne kartą nutiko. Tokią rūšį vadiname tiksline, nustatome jos koordinates, pagal jas bandome skaičiuoti, kokiu greičiu ji plinta tiek mažame tvenkinyje, tiek Baltijos jūroje, tiek visos Europos mastu, kokios sąlygos tam turi įtakos. Taigi tyrimų atliekame įvairiausių. Dar vienas aspektas – su kitais Baltijos jūrą tiriančiais mokslininkais stebime, kokios aplinkos sąlygos gali lemti, ar svetimžemė rūšis plis ir kokį poveikį darys ekosistemoms.

Yra įvairiausių poveikio vertinimo metodų: paprastai tariant, ieškome tam tinkamų įrankių, kaip virtuvėje juos renkamės konkrečiam darbui atlikti. Kodėl poveikį taip svarbu įvertinti? Ne visas invazines rūšis galime išnaikinti, bet tas, kurioms galime taikyti valdymo metodus, reikia prioritetizuoti. Todėl labai svarbu parinkti taikomus vertinimo metodus, kad žinotume, kuri rūšis, banaliai tariant, yra blogiausia. Mes, mokslininkai, įvertiname, pasakome tai, o tuomet ministerijos, regioniniai parkai skiria lėšų bei laiko ir, jei įvertinus matomas stiprus neigiamas poveikis gamtai, žmogaus sveikatai, ekonomikai, dedamos pastangos jas naikinti.

– Kaip laikui bėgant keičiasi požiūris į bioinvaziją ir į pačią jos sampratą?

– Anksčiau, maždaug praeito amžiaus 7-ajame deš., kaip tik buvo labai skatinama įvežti naujas rūšis – buvo manoma, kad taip elgdamiesi padidinsime bioįvairovę. Buvo įvežamos naujos tiek sausumos, tiek vandens rūšys akvakultūroms auginti, įžuvinti, bet vėliau paaiškėjo, kad tai nėra gėris. Kalbant apie bioinvazijos sampratą, ji taip pat keitėsi. Anksčiau visuomenės nuomonė, medijos akcentuodavo vien neigiamus padarinius, neigiamą poveikį, akivaizdu, kad terminas „invazinė rūšis“ buvo su minuso ženklu.

Pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau ir plačiau kalbama ir apie teigiamą požiūrį į invazines rūšis. Jų poveikio vertinimo sistemos įtraukia teigiamų aspektų: pavyzdžiui, galbūt ta rūšis dekoratyviai ir gražiai atrodo, galbūt ji tampa maistu kitai vietinei rūšiai, galbūt padidina dirvožemio derlingumą. Be abejo, kadangi straipsniuose, tyrimuose dažniausiai aprašomas neigiamas poveikis, jo apraiškų daugiau ir aptinkama, bet ateityje, manau, turėtų įsivyrauti pusiausvyra.

Drauge su 70 Europos mokslininkų atlikome tokį tyrimą: vertinome tas pačias rūšis, bet naudojome skirtingas vertinimo metodikas. Ir pamatėme, kad tarp ekspertų buvo didesnių skirtumų nei tarp rūšių daromo poveikio ar skirtingų vertinimo metodikų. Ką tai reiškia? O gi tai, kad vienam žmogui tas pats invazinės rūšies daromas poveikis atrodys didžiulis, grėsmingas, kitas ekspertas sakys, kad jis viso labo vidutinis, o trečias manys, kad yra teigiamas. Taigi šiuose vertinimuose labai daug lemia tai, ką angliškai vadiname „expert judgment“ (profesinė išvada, grindžiama kompetencija ir turima informacija, tačiau nebūtinai objektyviai įrodyta ar visiškai tiksli).

Priklausomai nuo požiūrio du žmonės tą patį reiškinį gali įvertinti labai skirtingai: jei miškininkas vaikščios po Kuršių neriją, jis sakys, kad kormoranai yra baisūs, o tam, kas mano, kad grundalai yra blogis, tie patys kormoranai atrodys puikūs, nes minta grundalais. Tai, kas žmonėms svarbu, o kas ne, labai skiriasi. Įtakos turi ir asmeninis nusiteikimas – vieni žmonės yra pozityvūs, kiti – pesimistai.

– Kaip šiuolaikinė žmonių veikla keičia svetimžemių rūšių plitimą?

– Lietuvoje, Baltijos jūroje, didžioji dalis jūrinių rūšių plito su balastiniu vandeniu. Tai yra vanduo, kurį didžiuliai komerciniai laivai prisipila į specialias talpyklas, kad būtų stabilesni. Jei, tarkim, be krovinio laivas plaukia iš Roterdamo uosto su pripildytomis balastinio vandens talpyklomis, atvykus į Klaipėdos uostą vanduo išleidžiamas – su visais organizmais, kurie jame yra... Jūrinių organizmų pernaša laivais vyksta jau kelis šimtmečius, tačiau per pastaruosius 50–60 metų dėl intensyvėjančios pasaulinės prekybos, didėjančio laivų skaičiaus ir transportavimo apimčių šis procesas labai sustiprėjo.

Bet dabar jau yra pokyčių: pastaruosius 3–7 metus tai nebevyksta arba mastai sumažėję, nes visi laivai turi įdiegti valymo sistemas ir, prieš išleidžiant balastinį vandenį, tarkim, Klaipėdos uoste, privalo jį perleisti per filtrus, kuriuose organizmai išvalomi. Dėl tokio reguliavimo pasaulyje matome minimalų invazinių, svetimžemių rūšių mažėjimą arba bent ne tokį spartų jų plitimą. Tai yra gera žinia. Kita žinia ta, kad Lietuvoje pastaraisiais metais padaugėjo mažųjų pramoginių laivų. Ant jų korpuso užaugantys organizmai yra mano sritis, kurią pastaruosius 5 metus tiriame. Jei balastinis vanduo kadaise atplukdė organizmus, kurie gali prisitvirtinti prie laivų korpusų, jie ir toliau į įvairius Lietuvos vandens telkinius gali plisti pramoginiais laivais. Tarkim, žmogus paplaukiojo Svencelėje, po to laivelį nusivežė į Trakus, iš ten – į Jurbarko uostelį. Invazinės rūšys gali su juo kartu keliauti, jei savininkas nelabai kruopščiai nuvalo korpusą.

– Ir sėkmingai keliauja?

– Kadangi mūsų klimato sąlygos nėra labai tinkamos atvykėliams organizmams augti, tas keliavimas yra minimalus. Jei palygintume, pavyzdžiui, su Viduržemio jūra, ten plitimas yra daug intensyvesnis, nes organizmų kaupimosi ant korpuso mastas didesnis. Pas mus svetimžemių rūšių galėtų prisikaupti tik nebent jei laivas būtų nevalomas dvejus metus iš eilės, bet jeigu kas sezoną korpusas tinkamai nugrandomas, taip nenutinka.

– Taigi Baltijos jūra turi bent tokių pranašumų, palyginti su šiltesniais vandenimis?

– Taip, ta prasme galime džiaugtis. Esame pastebėję: kai pas mus atkeliauja ir pradeda daugintis kokia nors svetimžemė rūšis, kuriai reikia gerokai šiltesnių gyvenimo sąlygų, po vienos šaltos žiemos kitais metais jos populiacija sumažėja. Tad jei bent kas antra žiema bus šaltesnė, tokių rūšių augimo nesulauksime. Bet jei dešimt metų tęsis šiltos žiemos, vandens telkiniuose gali tekti pamatyti ne tik naujų rūšių atsiradimą, bet ir plitimą.

– Kaip tą invazinių rūšių plitimą galime suvaldyti?

– Labai įvairiai. Jei kalbame apie sausumą, mano nuomone, suvaldyti galima tūkstantį kartų lengviau, nes tai, kas joje vyksta, yra apčiuopiama, matoma, tad prevencinės ir kontrolinės priemonės gali būti realiai taikomos. Kalbant apie vandens ekosistemą, svetimžemių organizmų pasklidimas yra sunkiau apčiuopiamas: jei jie atkeliavo į Baltijos jūrą, pradėjo plisti ir tam yra tinkamos sąlygos, jų valdymas yra labai minimalus. Nebent tai yra nejudrūs organizmai, kuriuos galima mechaniškai naikinti, o kalbant apie mobilias rūšis, jų valdyti faktiškai neįmanoma.

– Tuomet viskas priklauso nuo to, kaip pati gamta su invazija susidoros?

– Taip. Pavyzdžiui, atsirado grundalai, tuomet midijų, kitų vandens rūšių sumažėjo, nes grundalai jas drastiškai suėdė. Mano požiūriu, kartais reikia mažiau kištis į gamtą, bet ir neduoti paskatų ją keisti. Toks galėtų būti patarimas.

– Kartais atrodo, kad žmogus, vertindamas rūšis kaip invazines, galvoja apie naudą sau...

– Pasaulyje dažniausiai žmonės žino tas rūšis, kurios kenkia jų aplinkai ar ją pakeičia. Yra tokie moliuskai zebrinės dreisenos: kai jų populiacija labai padidėja, ant kranto išmetama labai daug jų geldelių. Pakrante vaikščioti basomis, kai jos užkloja visą žemę, yra ne tik nepatogu, bet ir pavojinga. O tada visuomenė susidomi – kokia čia rūšis? Tas pats nutinka, kai kiemuose ima augti Sosnovskio barščiai ar sodus apninka šliužai. Tačiau rūšys, kurių nematome plika akimi ir su kuriomis tiesiogiai nesusiduriame kasdienybėje, dažniausiai nesulaukia per daug mūsų dėmesio. Invazinės rūšys bendrąja prasme visada bus vertinamos neigiamai, bet, manau, reikėtų tokį požiūrį šiek tiek keisti – ne viskas yra blogai.

– Ar turėtume keisti ir dar ką nors, pavyzdžiui, kasdienius savo veiksmus?

– Istoriškai daug rūšių pasaulyje yra paplitusios dėl žmonių veiklos. Tarkim, labai dažnai žmonės augina namuose vandens ar sausumos gyvūnus, kad vaikams būtų smagu. Bet vaikai užauga, o tie gyvūnai, nežinant, ką su jais daryti, paleidžiami į gamtą, nors taip elgtis nereikėtų, galima kreiptis į zooparduotuves ir tuos gyvūnus grąžinti. Pavyzdžiui, 2023 m. atliktame gyvų laukinių gyvūnų prekybos tyrime nustatyta 814 sausumos stuburinių rūšių, kurios yra įsitvirtinusios už savo natūralaus paplitimo arealo ribų. Prieš 10 metų Klaipėdos rajone, Gargžduose, tvenkinyje buvo aptikta piranija. Ji pati ten neatkeliavo, tikėtina, buvo išleista žmonių ir, matyt, nebūtų atlaikiusi šaltesnės žiemos.... Lietuvoje gyvena dviejų rūšių invaziniai krabai, viena jų yra gauruotažnypliai delno dydžio krabai. Yra buvę ne vienas nutikimas, kai žvejai mėgėjai, jūroje sugavę gauruotažnyplį krabą, parsiveža ir paleidžia į savo tvenkinį. Esame gavę pranešimų, kad toks krabas buvo rastas Vydmantų tvenkinyje Kretingos rajone, taip pat Jakų tvenkinyje prie Klaipėdos. Net jei aptinkate ką nors įdomesnio – žuvį, kitą gyvį, paleiskite ten, iš kur paėmėte, nes kartu su svetimžemiu gyvūnu galima atsivežti ir naujų parazitų, ir patogenų.

Kodėl rūšys plinta į naujas vietas?

1. Pabėgę naminiai gyvūnai. Dauguma į laisvę paleistų naminių gyvūnų neatlaiko nepažįstamos aplinkos iššūkių, bet kai kurios rūšys ima sėkmingai veistis. Floridos valstijoje (JAV) vis daugiau nerimo kelia didelės Birmos pitonų populiacijos. Šie ropliai medžioja elnius, graužikus ir kitus žinduolius bei roplius.

2. Klimato kaita. Žemėje kylant temperatūrai, ima plisti prie šiltesnio klimato prisitaikiusios rūšys. Antarktidoje aptinkami karališkieji krabai kelia nerimą mokslininkams, nes gali plisti į seklesnius vandenis ir kelti grėsmę vietiniams dugno bestuburiams, neturintiems jokių galimybių apsisaugoti nuo įsibrovėlių žnyplių.

3. Kenkėjų kontrolė. Rupūžės agos į Australiją buvo atvežtos tikintis, kad jos padės suvaldyti cukranendres naikinančius kenkėjus. Eksperimentas nepasiteisino: šios rupūžės yra ištvermingos, pasižymi didžiuliu apetitu ir nuodija vietinius plėšrūnus bei naminius gyvūnus, neatlaikančius jų odoje esančių toksinų poveikio.

4. Transportas. Nemažai gyvūnų pasislepia laivuose ir, atvykę į naujus kraštus, ima veistis. Dėl azijinių tigrinių uodų paplitimo kalta tarptautinė prekyba naudotomis padangomis. Jose susikaupusiame vandenyje yra puikios sąlygos uodams dėti kiaušinėlius, todėl dabar šių kenkėjų galima rasti visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą.

5. Poetiška priežastis. Manoma, kad dar XIX a. pab. Šiaurės Amerikoje varnėnai buvo įveisti vykdant neapgalvotą projektą įkurdinti čia visus Williamo Shakespeare’o kūriniuose paminėtus paukščius. Tiesa, šios versijos istorikai nepatvirtina.

Kaip žmogus išplatino svetimžemius augalus?

Nors paukščiai ir gyvūnai kartais prisideda prie svetimžemių rūšių patekimo į aplinką, žmogus šioje srityje nuveikia nepalyginamai daugiau. Deja, dalį savo klaidų, šiandien tapusių gamtosaugos problema, galime įvertinti tik žvelgdami atgal. Daugelis Lietuvoje augančių invazinių augalų buvo atvežti kaip dekoratyviniai, kiti – kaip medingi, skirti vabzdžiams privilioti, treti buvo skirti dirvožemiui sutvirtinti, tačiau jiems pavyko ištrūkti iš žmogaus kontrolės. Tos rūšys, kurios gausiai subrandina sėklas, lengvai atželia iš šaknų arba neturi pakankamai natūralių priešų, prie naujų sąlygų sėkmingai prisitaikė. Kita vertus, ne visi invaziniai augalai išplito dėl sąmoningo sodinimo – kartais žmonės juos išplatino netyčia. Sėklos ar šakniastiebiai gali būti platinami su dirvožemiu, smėliu, statybinėmis medžiagomis arba išmetant gamtoje sodo atliekas.

Pajūrio metamorfozės

Prieš porą dešimtmečių muilinės gubojos buvo saugotinų, o ne invazinių augalų sąraše. Jas sodinant buvo siekiama sutvirtinti Lietuvos pajūrio kopas, ilgus metus šie augalai nekėlė jokios grėsmės kitai augalijai ir ekosistemoms. Vis dėlto ilgainiui muilinės gubojos ėmė smarkiai plisti, nukonkuravo aplinkinius augalus ir 2012 m. buvo įtrauktos į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą.

Maždaug 1960–1970 m., apsaugant kopas nuo pustomo smėlio, pajūryje pradėti sodinti raukšlėtalapiai erškėčiai. Šie iš Rytų Azijos atkeliavę krūmai atrodė tinkami tokiai užduočiai, buvo atsparūs, galėjo augti skurdžiame smėlyje. Deja, iš pradžių sunkiai įsitvirtinę augalai vėliau dėl tų pačių savybių tapo invaziniai. Dideli, tankūs erškėčių krūmynai užima kitų augalų vietą ir netgi gyvūnų buveines.
Iš akvariumo – į ežerą

Manoma, kad kaip tik iš ten į netoli Vilniaus esantį ežerėlį pateko nuodėgulinis grundalas, pastebėtas dar 1985 m. Kelis dešimtmečius ši plėšrių žuvų rūšis smarkiai plito, nes pasirodė gebanti išlikti ir žiemą iki dugno įšąlančiuose vandens telkiniuose, ir vasarą trumpam išdžiūstančiuose. Dabar nuodėgulinių grundalų yra visuose Lietuvos regionuose, jie naikina vandens vabzdžius, kitų rūšių žuvis ir varliagyvius, suėsdami jų ikrus ir jauniklius. Patys savaime jie neplinta, bet į naujus vandenis patenka dėl žmogaus veiklos: žvejai gyvas žuvis naudoja jaukui, o likusias po žūklės kartais paleidžia.


Projektą „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.

Išklausyti garso formatu






  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 46 (2026)

    Savaitė - Nr.: 46 (2026)



Daugiau >>