Amato pamoka šiandien: kur susitinka smalsumas, kūryba ir istorija

Dirbtinis intelektas bei kitos technologinės XXI a. inovacijos ir senieji tradiciniai amatai, kurių šaknys nusidriekia per kelis šimtmečius, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvi priešingybės. Vis dėlto, įsižiūrėjus atidžiau, šie, atrodytų, nederantys dalykai puikiai sugyvena ir kiekvienas randa savo erdvę mūsų šiandienos gyvenime. Tai pamatėme Molėtų krašto tradicinių amatų centre.
Loreta Urbaitė
Jei niekada nebuvote jokiame amatų centre, gali kilti klausimas, kas tai yra ir kuo jie užsiima. Iš tiesų tai nėra šiaip kelių amatininkų susibėgimas pabūti kartu. Tradicinių amatų centro paskirtį apibrėžia Tautinio paveldo produktų įstatymas, teigiantis, kad centrai puoselėja tam tikro etnografinio regiono tradicinius amatus, teikia tradiciniams amatininkams savo produktų populiarinimo paslaugas. Turimomis žiniomis, šiuo metu Lietuvoje veikia 19 tradicinių amatų centrų. Didžioji dalis centrų veikia kaip savivaldybių biudžetinės įstaigos arba kaip rajonų kultūros centrų bei muziejų padaliniai.
Norėdami susipažinti su vienu iš jų, keliaujame į Mindūnus, ežeringą Molėtų krašto kampelį, kur labai vaizdingoje vietoje įsikūręs Molėtų krašto tradicinių amatų centras, visai šalia – Ežerų žvejybos muziejus. Abu jie yra Molėtų krašto muziejaus padaliniai. O už poros kilometrų – Mindūnų (Labanoro) apžvalgos bokštas, ilgą laiką buvęs aukščiausias Lietuvoje, kol jo nepralenkė Birštono bokštas. Amatų centras kartu su Žvejybos muziejumi šioje buvusios mokyklos teritorijoje atsirado 2014 m. Nors pastatai atrodo labai senoviški, iš tiesų jie buvo suprojektuoti, atvežti ir pastatyti mūsų dienomis. Dabar tai – aktyvi edukacinė erdvė, kur savo žiniomis ir įgūdžiais su kitais dalijasi senųjų amatų puoselėtojai, besirūpinantys, kad šio krašto tradicijos ir rankų darbas nenugrimztų į užmaršties dykras.
Apie atgimusį smalsumą ir šiandieninį šimtmečių senumo amato paslapčių mokymą kalbamės su Molėtų krašto tradicinių amatų centro koordinatore Virginija Žvarėlaite. Čia ji dirbti atėjo prieš ketverius metus, kai keitėsi centro statusas ir darbuotojai. „Palikimo atėjusi kaip ir negavau jokio, – sako ji, – viską teko sukurti pačiai.“ Pirmiausia reikėjo rasti čia dirbti norinčių žmonių.
– Ar lengvai sekėsi sukviesti žmones, kurie skirtų savo laiką pasidalyti žiniomis ir įgūdžiais su kitais?
– Sakyčiau, gana lengvai. Norėjau, kad pas mus dirbtų žmonės arba gimę Molėtų krašte, arba čia gyvenantys. Visi centro edukatoriai turi sąsajų su Molėtų kraštu. Dabar turime 16 edukatorių kolektyvą. Visi čia dirba tuos ketverius metus – kai susitikome, tai ir nebeišsiskyrėme. Mūsų edukatoriai turi kitus darbus: kas savo verslą, kas dirba valdiškoje įstaigoje. Jie atvažiuoja, kai atvyksta lankytojų grupės. Esu vienintelė nuolatinė darbuotoja, tačiau visada akcentuoju– nebūtų šių žmonių, nebūtų ir mano darbo. Labai didžiuojuosi jais.
– Ką siūlote atvykstantiems lankytojams ir kas jiems patinka?
– Turime daugiau kaip 20 pačių įvairiausių edukacinių programų. Mano tikslas buvo, kad centre būtų atstovaujama kuo daugiau tradicinių amatų. Turime dvi sodų rišėjas – Zitą Vežbickienę ir Ireną Spranginienę, keramikę Ritą Kazlienę. Yra mūsų kalvis Povilas Draugelis, kuris kalvystės amatą demonstruoja čia pat lauke, aikštelėje. Kaip žinome, kalvio darbui reikia didelių įrenginių ir prietaisų, ugnies. Povilas pats susimontavo visą reikiamą įrangą, kurią gali susidėti į automobilį, atsivežti čia ir vesti kalvystės edukacijas: parodo visą kalvio įrangą, visi gali pabandyti kūrenti žaizdrą, o patys kantriausi nusikala po vinuką. Štai vieno giminės susitikimo dalyviai norėjo kalvystės edukacijos, ir visi patenkinti išvažiavo, nusikalę po laimės vinuką. Labai populiarūs ir odininkės Vytautės Mozūrienės užsiėmimai.
Dar viena populiari edukacija – Irenos Rimydienės žuvienės degustacija. Ji yra mindūniškė, žuvienę verda daugiau kaip 30 metų, yra sertifikuota Aukštaitijos kulinarinio paveldo amatininkė, o jos žuvienė turi tautinio paveldo produkto statusą. Tačiau mūsų žuvienės degustacija nėra tik pavalgymas – tai informacinė-muzikinė programa, kurioje Irena aukštaitiška vietos tarme pasakoja apie senąsias žvejų tradicijas, dainuoja ir groja akordeonu.
Turime ir gastronominio paveldo specialistę. Anželika Laužikienė yra istorikė, knygų apie gastronomiją bei regioninę virtuvę autorė, o pas mus ji moko gaminti Molėtų krašto virtuvei priklausančius mielinius paukštelius ir pagal sentikių receptą verdamą grybų sriubą. Ir vaikams, ir suaugusiesiems labai patinka patinka formuoti tokią mielinę bandelę, kuri iškepusi įgauna paukštelio formą – su akytėmis ir uodegėle. Dar Anželika moko kepti beigelius, o ragaujame juos su foršmaku – tai tradiciniai žydiški patiekalai. Molėtuose kadaise apie 80 proc. bendruomenės buvo žydai.
Turime skulptorių, patyrusį lėlių dailininką Martyną Lukošių, 20 metų dirbusį Vilniuje, „Lėlės“ teatre, bet pabėgusį iš sostinės į mūsų kraštą. Jis kuria miško lėles – tai iš gamtinių medžiagų pagamintos judančios lėlės. Edukacijų metu jis gamina nedideles lėlytes ir kuria lėlių teatrą.
Yra ir inovatyvių užsiėmimų, bet vis tiek jie susiję su tradicijomis. Pavyzdžiui, Birutės Pečiūraitės-Baltuškienės valgomos mozaikos – rankdarbių ir deserto edukacija: iš spalvotų vaisių ir daržovių pastilių sudėliojamas paveiksliukas aukštaitiškų juostų raštais. Edukatorė jau atsiveža paruoštų pastilių, duodame jų paragauti lankytojams, ypač jas mėgsta vaikai. Kiekvienas dalyvis išsineša namo skanų paveikslėlį. Yra edukacija „Baltiškų linkėjimų kūrimas“, kai iš vadinamojo šaltojo porceliano (ore kietėjančios masės iš druskos, sodos, miltų ir priedų) gaminamos detalės su baltiškais ženklais ir iš jų veriama linkėjimų grandinėlė. Apskritai apie kiekvieną edukaciją galima pasakoti be galo.
– Paimkime konkretų pavyzdį – ką tik matėme didžiulį būrį vaikų. Ką gi jie čia veikė trečiadienio rytą?
– Turėjome 50 trečiokų grupę, kuri dalyvavo odininkystės edukacijoje. Šią edukaciją dar vadiname tvariąja, nes pirmiausia perdirbame jau naudotus odinius daiktus. Taigi edukatorės ieško nebenaudojamų odinių daiktų, pridaro odos ruošinukų ir tada jau visi daro arba raktų pakabučius žuveles, arba raktines, dabar labai išpopuliarėjo ir draugystės apyrankės. Tačiau svarbiausias tikslas – susipažinti su odininko įrankiais. Vaikams labai patinka, nes jie viską pamato, pačiupinėja ir patys pasigamina daiktą. Kiekvienoje edukacijoje, jei tai yra rankdarbiai, pagaminamas daiktas. Šiandien visi pasigamino po raktų pakabutį ir tuo labai didžiavosi. Grupė buvo didelė, tai perskėlėme per pusę: vieni lankė Žvejybos muziejų, kiti buvo mūsų edukacijoje. Kai pasigaminome pakabučius, grupės apsikeitė. Jei orai būna palankūs, paprastai visi lankytojai iš mūsų važiuoja į apžvalgos bokštą. Ir štai pusdienis Mindūnuose suplanuotas ir garantuotas.
– Kas daugiausia yra jūsų centro lankytojai? Ar per tuos ketverius metus, kai čia dirbate, daugiau žmonių užsuka?
– Lankytojai labai įvairūs – ir maži, ir dideli. Atvažiuoja mokinių ekskursijos, ir matai, kad vaikams labai patinka savo rankomis ką nors pasidaryti ar išsikepti, o dar ir namo kiekvienas po lauknešėlį gauna. Dabar labai aktyvūs senjorai, Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai. Turime ir kai kurių amatų išvažiuojamąsias edukacijas, pavyzdžiui, odininkystės ar žuvienės virimą. Dažnai mus kviečia bendruomenės į savo šventes. Žmonės dabar nori kuo nors užpildyti savo susibūrimų programą, kad tai nebūtų tik tuščias kalbėjimas ir sėdėjimas. Tai nebeįdomu, smagiau ką nors sužinoti ir nuveikti.
Progų dalyvauti edukacijoje būna visokių: vieni taip švenčia gimtadienius, kiti – giminių susitikimus, darbo kolektyvai labai noriai atvažiuoja, štai ir vakar turėjome mokytojų grupę. Gal ir netikėta, bet susidomėjimas amatų edukacijomis tikrai didėja. Ir lankytojų atvyksta gerokai daugiau, o edukatoriai dirba tam, kad kiekvienas atvykęs žmogus jaustųsi pageidaujamas, jam būtų jauku ir norėtų čia vėl sugrįžti. Jei šitas namas stovėtų tuščias, viena čia sėdėčiau ir žiūrėčiau į sieną, nematyčiau tikslo čia dirbti.
Turime ir tokią tradiciją – savanorių šeštadieniai. Sezono metu kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį turime savanorių susiėjimus, į kuriuos gali ateiti kiekvienas. Žmonės pristato savo veiklas, pomėgius, kuo jie gali pasidalyti: ar rišame sodą, darome atvirukus, ar gaminame išskirtinį patiekalą, ar klausomės psichologo paskaitos ir visokios kitokios veiklos vyksta. Yra buvę ir sausakimšų šeštadienių, esame turėję ir 5 žmones susirinkusius, bet svarbiausia, kad kuriasi bendruomenė. Per tuos savanorių šeštadienius labai smarkiai susivienijo mūsų bendraminčių bendruomenė, net kai kurie edukatoriai atėjo iš tų savanorių šeštadienių – pamatėme, kad žmogus mums tinka, ir pakvietėme. Taip pas mus atsirado pynimas iš vytelių.
Amatų centro tikslas buvo suvienyti žmones, kad amatininkai sueitų į vieną krūvelę, o kai iš to dar išsirutuliojo edukacijos, kai žmonėms jų užsisako ir jiems tai yra įdomu, tai nieko daugiau negali norėti, tik labai džiaugtis.
Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.
Išklausyti garso formatu
Panašios naujienos:
-
-
Paskutiniai numeriai
-
-
Savaitė - Nr.: 46 (2026)
-
Anekdotas
– Nusipirkau butą naujame name, nebrangiai, bet garso izoliacija tokia, kad girdžiu, kaip kaimynas telefonu kalba!
– Tai tau dar pasisekė: pas mus girdisi, ką kaimynui pašnekovas telefonu atsako. -
-





