Su André Rieu ir Andrea Bocelli dirbęs maestro: „Jie manė, kad aš visai išprotėjau“

Lichte Kostuum nuotr.

Šeimoje buvo radijas, kurio liesti nevalia nė vienam iš šešiolikos anūkų. Po daugelio metų vienas jų iš šio prisiminimo sukūrė orkestrinį pokštą. Tačiau kai dirigentas Guido Dieterenas, žinomas kaip „The Maestro“, savo muzikantams pasiūlė radijo numerių idėją, pirmoji reakcija nebuvo entuziastinga. „Jie manė, kad aš visai išprotėjau“, – juokiasi jis. Dabar šiuos numerius vadina vienomis sėkmingiausių savo aranžuočių.

André Rieu orkestre grojęs ir su Andrea Bocelli, Diana Ross bei Lioneliu Richie dirbęs muzikantas turi pakankamai patirties, kad žinotų, kaip atrodo iškilmingas koncertas. Vis dėlto savo orkestrui jis pasirinko ir kitą užduotį: išmokti prajuokinti publiką pačia muzika. Ne bet kaip – išlaikant tokį tikslumą, kokio reikia rimčiausiame kūrinyje.

Jo istorijoje telpa ir senelio radijas, ir Dianos Ross pasiūlymas gastroliuoti Amerikoje, ir žmona, kuri gali pasakyti, kad vyro sugalvotas pokštas neveikia. Kaip visa tai susiję su orkestru, geriausiai padeda suprasti patys pasirodymai.

Šešiolikai anūkų uždraustas radijas

Oficialiame „Strauss Radio“ įrašo aprašyme paaiškinama, kad aranžuotė skirta G. Dietereno seneliui, taip pat buvusiam dirigentui. Jo radijas turėjo ypatingą statusą: jo nebuvo leidžiama liesti nė vienam iš šešiolikos anūkų. Vaikystės draudimas galiausiai tapo kūrybine medžiaga scenai.

Pats Guido, interviu paklaustas apie idėjas, kuriomis iš pradžių netikėjo jo muzikantai, išskiria būtent radijo numerius. Tai, kas repeticijų pradžioje atrodė pernelyg keista, vėliau, jo teigimu, tapo publikos mėgstama programos dalimi.

Šis epizodas pasako daugiau negu dar vienas pažadas surengti „nepamirštamą vakarą“. Orkestras turi išlaikyti muzikinę drausmę, o žiūrovui tuo pat metu leisti patirti netikėtumą. Pokštas nepakeičia atlikimo – jis atsiranda jame.

„Aukščiausio lygio muzikinė interpretacija visada svarbiausia, net kai krečiame muzikinius pokštus“, – pabrėžia G. Dieterenas.

André Rieu pamokos apie pirmąsias minutes

Paklaustas, ką išmoko iš André Rieu apie arenos publiką, Guido nekalba apie brangias dekoracijas. Jis kalba apie pirmąsias penkias ar šešias minutes. Pasak muzikanto, būtent tada reikia stipraus pirmojo įspūdžio ir energingo tempo, kad žiūrovai atiduotų scenai visą dėmesį.

Rieu gebėjimą parinkti milijonams pažįstamą muziką ir pateikti ją su humoru jis vertina pagarbiai. Tačiau pats norėjo ir komponuoti, ir aranžuoti, ir groti smuiku, ir kurti savą orkestro skambesį. Pasak Guido, tuo metu jis jau surengdavo po 80 solinių koncertų per metus.

„Norėjau kurti ir aranžuoti savo muziką, susikurti savo muzikinį pasaulį su moderniu poporkestru“, – pasakoja jis. Sumanymo esmė – viename kolektyve sujungti poproko grupę ir klasikinį orkestrą. Apibūdindamas tokios sudėties galimybes jis mini Ennio Morricone ir Avicii: orkestro repertuaras gali keliauti nuo kino muzikos iki šiuolaikinio ritmo.

Lyginimas su Rieu jo neerzina. Priešingai, Guido tai vadina komplimentu ir apie savo ambicijas kalba neslėpdamas pasitikėjimo: „Daugelį metų buvau princas, dabar atėjo laikas priimti karūną.“

Kodėl klasikos koncertas turėtų priminti egzaminą

Ar žmogus turi išmanyti muzikos istoriją, kad galėtų mėgautis orkestru? Ar pažįstama melodija ir juokas sumažina kūrinio vertę? G. Dietereno pasirinktas formatas remiasi mintimi, kad klausytoją į muziką galima įtraukti ir per smalsumą, atpažinimą bei netikėtumą.

Dar studijų metais jis sulaukė pastabų, kad turėtų rinktis klasikinio solisto kelią. Pasirinko kitaip. Tarp savo aranžuočių, galinčių kilstelėti klasikos puristo antakį, jis mini Mozarto „Turkų maršą“ ir 40-ąją simfoniją. Tačiau tai aiškina pagarbiu noru sukurti naują interpretaciją, o ne pasityčioti iš kompozitoriaus.

Jo požiūris į atlikėjo ir publikos santykį tiesus: „Pirmiausia tarnaujame muzikai, tada – publikai ir tik po to – sau.“ Nesėkmingai priimtas koncertas, pasak Guido, verčia pirmiausia įvertinti savo pasirodymą ir tam vakarui pasirinktą muziką.

Orkestro humoro numerių rinkinyje greta „Strauss Radio“ pateikiami maršai, solistų epizodai ir „Catwalk Symphony“. Tai ankstesnių pasirodymų įrašai, leidžiantys susipažinti su atlikėjų maniera, o ne tikslus būsimo Kauno koncerto repertuaro sąrašas.

Neįvykusios gastrolės su Diana Ross

Pasaulinių žvaigždžių vardai Guido pasakojime reiškia konkrečias darbo patirtis. Oficialioje biografijoje tarp jo kūrybinių partnerių minimi Andrea Bocelli, Lionelis Richie, Diana Ross, „Simply Red“ ir DJ Afrojack. Interviu muzikantas labiausiai prisimena jų elgesį užkulisiuose.

Lionelis Richie jam įstrigo pagarba visam orkestrui. Apie Andrea Bocelli jis kalba kaip apie atlikėją, kurio balsas gali paliesti žmones be perteklinio teatrališkumo. O su Diana Ross, pasak Guido, užsimezgė ryšys, galėjęs nuvesti į bendras gastroles.

„Ji pakvietė mane vykti su ja į gastroles JAV, tačiau dėl mano įtemptos darbotvarkės to padaryti nepavyko“, – prisimena jis. G. Dieterenas pasakoja ir apie vakarą Niujorko restorane, kai Ross susirinkusiesiems prognozavo, kad jis ir Wendy taps pasaulinėmis žvaigždėmis.

Tai paties muzikanto prisiminimas. Tačiau apie didelių produkcijų kasdienybę jis kalba ir be romantikos: televizijos šou rengimas gali užtrukti mėnesius, o biudžetą jis vaizdžiai lygina su suma, už kurią būtų galima nusipirkti ne vieną namą. Lengvumas scenoje pareikalauja labai konkretaus darbo už jos.

Wendy atvirumas ir atmestas pokštas

Soprano solistė Wendy Kokkelkoren scenoje kuria kitą šio projekto emociją. Greta orkestro energijos ir humoro atsiranda balsas, kuriam paliekama erdvės išlaikyti ilgesnę frazę, melodiją ir klausytojo dėmesį. Jos atliekama „Don’t Cry for Me Argentina“ iš miuziklo „Evita“ leidžia šį skirtumą išgirsti be papildomų epitetų.

Wendy ir Guido yra ne tik scenos partneriai, bet ir sutuoktiniai. Todėl solistė pažįsta ne vien žmogų, kurį publika mato su smuiku ir dirigento lazdele. Ji mato ir kūrėją, kuris, vos sugalvojęs aranžuotę, jau girdi visą būsimą jos skambesį.

Paklausta, ar gali vyrui tiesiai pasakyti, kad sumanymas prastas, Wendy atsako teigiamai: „Jam patinka mano nuoširdumas.“ Ji prisimena vieną humoro numerį, kuris buvo pernelyg sudėtingas ir kartu banalus. Po pirmųjų bandomųjų pasirodymų jo atsisakyta.

Tai svarbi detalė apie šou, kuriame juokas turi atrodyti spontaniškas: ne kiekviena idėja pasiekia galutinę programą. Pati Wendy pripažįsta ir priešingus atvejus – kai iš pradžių beprotiškas sumanymas vėliau sužavi publiką.

Už scenos pora taip pat moka sustabdyti darbą. Pasak solistės, po dvylikos darbo valandų pokalbį apie projektą kartais užbaigia pats Guido. O paklausta, kuris pirmas atsiprašo, Wendy šypsosi: „Guido. Man reikia šiek tiek daugiau laiko.“

Pranešimas spaudai.

Išklausyti garso formatu






  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 46 (2026)

    Savaitė - Nr.: 46 (2026)



Daugiau >>