Apie paleomitybą ir gebėjimą dalytis maistu, apie Lietuvoje vėlavusią žemdirbystę ir iš kaulo nustatomas ligas, apie stabiliųjų izotopų tyrimus ir būtinybę valgyti grybus – apie visa tai kalbamės su bioarcheologe, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros profesore, Bioarcheologijos tyrimų centro vadove dr. Giedre Motuzaite Matuzevičiūte Keen.

Danguolė Kiškienė

Esame tai, ką valgome, – net ir po tūkstančių metų

– Ką tyrinėja bioarcheologija? Kaip mokslininkai „perskaito“ radinius ir ką iš jų sužino?

– Į platų bioarcheologijos lauką pakliūva visos mūsų praeities organinės medžiagos, susijusios su žmogumi ir jo veikla: ši mokslo sritis apima ir paties žmogaus tyrimus, ir to, ką jis paliko po savęs. Tai gali būti augalų ir gyvūnų liekanos, suanglėjusios jų dalys, patys augalai, jų sėklos, iš kurių buvo gaminamas maistas.

Tirdami žmogų mes ne tik identifikuojame skeletą, nustatome jo amžių, lytį, bet ir galime pažvelgti giliau: įvertinti, kokiomis ligomis žmogus sirgo, kokias patologijas lėmė jo gyvenimo būdas, netgi nuo ko jis mirė. O tada galime eiti dar toliau: pagal žmogaus, kuris gyveno, tarkim, prieš 30 tūkst. metų, DNR molekulę nustatyti jo akių, plaukų spalvą, odos pigmentaciją. Netgi kuo sirgo – paėmę mėginį iš danties šaknyje esančio dentino ir jame išlikusių patogenų DNR, nustatome, kokie virusiniai ar bakterinės kilmės susirgimai jį vargino, pavyzdžiui, galime nustatyti marą ar kitas zoonozines ligas.

Bioarcheologijos mokslas gilinasi ir į žmogaus mitybą – ką jis valgė praeityje. Tai galima nustatyti įvairiausiais būdais. Tirdami baltymų molekules, išlikusias dantų akmenyse, sužinome apie vartotą maistą, pavyzdžiui, kokio gyvūno pieno produktus žmonės valgė. Visi organizmai yra sudaryti iš to, kuo maitinasi: ką dedame į save, tai ir lemia mūsų chemiją. Cheminiai elementai, gauti iš mūsų suvartoto maisto, išlieka mūsų kauluose tūkstančius metų, tad juos ištyrę galime pasakyti, kuo maitinomės. Stabiliųjų izotopų tyrimai yra standartinė archeologų, tyrinėjančių senovės mitybą, priemonė. Azoto ir anglies stabiliųjų izotopų santykis maisto šaltinyje padeda nustatyti praeities žmonių valgyto izotopiškai skirtingo maisto rūšis ir santykinę svarbą.

Įvairūs kūno audiniai geriau tinka konkretiems klausimams spręsti. Archeologai dažniausiai tiria kauluose ar dantyse išliekantį baltymą kolageną arba danties emalį. Iš emalio galime sužinoti, kokioje geologinėje aplinkoje žmogus gyveno, ar tuomet keitė gyvenamąją vietą. Jei ankstyvoje vaikystėje, kai formavosi pirmieji dantys, jis gyveno vienoje vietoje, o vėliau migravo, tarkim, į kitą geologiškai skirtingą vietovę ir jau ten susiformavo jo protiniai dantys, mokslininkai pagal tai, kaip skiriasi stroncio ar deguonies izotopai, gali nustatyti regionus, iš kurių žmogus yra kilęs. Taip daug sužinome apie migracijos procesus. Tiriant mitybą galima nustatyti ir jos pokyčius: dantys atskleidžia tai, ką žmogus valgė vaikystėje, šonkauliai parodo, kuo jis maitinosi paskutinius penkerius gyvenimo metus.

Taip pat mes tiriame augalų liekanas. Jos gali išlikti suanglėjusios ar šlapynėse, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestyje gruntinio vandens lygis ganėtinai aukštas, ten bedeguonėje aplinkoje randama įvairiausių augalų, jų dalių, sėklų. Iš jų labai daug galime sužinoti apie miestiečių buitį, auginamus kultūrinius ir įvežamus egzotinius augalus, nustatyti, kada pas mus atkeliavo pirmosios vynuogės ar figos, o kada – jau gerokai vėliau – buvo atvežti pomidorai, tabakas, kiti egzotiniai augalai.

Dar viena bioarcheologų veiklos sritis – zoologiniai radiniai. Tai ne tik gyvūnų kaulai, bet ir visokiausi vabalai, kriauklės, kiaušinių lukštai, parazitų kiaušinėliai – chitinas tūkstančius metų išlieka šlapynėse. Pagal tuos mėginius galima vertinti bendrą gyventojų higienos lygį, nustatyti parazitų kilmę.

Taigi bioarcheologijos mokslas apima ir makro-, ir mikro-, ir molekulinį lygmenis. O ir chronologiškai jis apima didžiulį laikotarpį – pradedant Homo sapiens atsiradimu prieš 200 tūkst. metų, baigiant dabartiniais laikais.

– Papasakokite apie kryptis, kurios labiausiai domina VU Bioarcheologijos tyrimų centro mokslininkus.

– Mūsų galimybės nėra tokios didelės, kaip kitų pasaulio mokslo centrų, bet ganėtinai plačiai bendradarbiaujame su kitomis laboratorijomis. Pagrindiniai tyrimai apima žmonių paleomitybą, paleoaplinką, kultūrinių augalų bei gyvūnų domestikavimą ir išplitimą po pasaulį ir, žinoma, mūsų platumų gyventojų mitybą. Dirbame įvairiuose regionuose: Lenkijoje, Ukrainoje, Centrinėje Azijoje, Indijoje – tai priklauso nuo projektų, kuriuose dalyvaujame.

Žinome, kad augalai ar gyvūnai buvo domestikuoti keliuose pasaulio centruose ir plito skirtingais keliais įvairiais laikotarpiais, kol atkeliavo ir į Lietuvą. Beje, Lietuvos gyventojai patys nieko nesukultūrino ir neprijaukino, viskas atkeliavo pas mus iš kitų regionų – tai vyko arba žmonėms migruojant, arba per kultūrinius mainus. Taigi visi šie procesai iš tiesų nepaprastai keitė žmonijos vystymosi eigą ir gyvenamąją aplinką, o su jais susijusius reiškinius mes ir aiškinamės Bioarcheologijos tyrimų centre.

Augalų, gyvūnų paplitimas, jų vartojimas, bioįvairovės kaita padeda pažinti ir vėlesnį istorinį periodą, atskleisti urbanizacijos procesus tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose. Kodėl vieni augalai atkeliavo, po to išnyko ar vėl pasirodė, kas turėjo įtakos sprendimams auginti ir vartoti vienokį ar kitokį maistą? Atsakymus į šiuos klausimus mums padeda rasti augalai, kurie išlieka arba šlapynėse, arba suanglėję, arba netgi išvietėse. Juk iš viduramžių tualetų pas mus patenka įvairiausi mineralizuoti mėginiai – išties labai turtingas tyrimų šaltinis, apimantis itin platų augalų ir gyvūnų spektrą.

Gamindami maistą tapome žmonėmis

– Žinios apie tai, kuo priešistoriniais laikais žmonės maitinosi, padeda pažinti ir jų gyvenimo būdą bei ekonomiką?

– Be abejo. Bioarcheologai nustato ne tik tai, ką žmonės kadaise valgė ir kokioje aplinkoje gyveno, bet ir kaip ūkininkavo. Tirdami suanglėjusius grūdus iš tūkstančių metų senumo gyvenviečių pagal anglies, azoto stabiliųjų izotopų vertes mes galime pasakyti, ar laukai buvo tręšiami, kaip jie prižiūrėti, kiek vandens augalai gavo, kaip tręšimo technologijos ir agrariniai metodai keitėsi laikui bėgant.

Kadangi tam tikros augalų dalys, pavyzdžiui, krakmolo kristalinės molekulės, labai sunkiai suyra ir šimtus ir net tūkstančius metų išlieka ant trinamųjų akmenų, ant indų sienelių, o kiekvieno augalo krakmolo forma specifinė, galime sužinoti, kaip ir kokie augalai buvo perdirbami ir vartojami maistui. Dar labiau gilindamiesi tiriame baltymus, tokius kaip kazeinas, kuris išlieka ant dantų apnašų – juk anksčiau žmonės nevalė dantų kaip mes dabar. Pagal kazeino ar β-laktoglobulino molekules galima nustatyti, kokį pieną žmogus gėrė: jakų patelių, karvių, ožkų ar kumelių.

Paleoproteomika (mokslinių tyrimų sritis, kurios objektas – baltymai archeologiniuose radiniuose) dabar identifikuoja ne tik gyvūnus, bet ir patiekalams naudojamus prieskonius. Iš lipidų – riebalų, įsigėrusių į puodų sieneles, – galime sužinoti, kas juose buvo gaminama ar laikoma: gėlavandenių ar jūrinių žuvų riebalai, pienas ar įvairiausi aliejai, ruonių ar atrajojančių gyvūnų mėsa – visų lipidų molekulių dydžiai skirtingi, ir tai leidžia nustatyti konkrečių riebalų rūgščių kilmę. Tai praplečia mūsų žinias ne tik apie puodų turinį, bet ir apie patiekalų receptūrą.

– Taigi maistas jau priešistorės žmogui nebuvo tik būtinybė gauti tam tikrą kalorijų kiekį, kad išliktų?

– Maistas yra tai, kas atskiria mus, Homo sapiens, nuo kitų hominidų. Žmonės, pirmieji pradėję naudoti ugnį, įgavo didelį evoliucinį pranašumą: jie galėjo įsisavinti maistą, kuris anksčiau buvo toksiškas ar nesuvirškinamas. Gaminimas pavertė jį energijos šaltiniu, ir tai suteikė mums daug daugiau pranašumų: nereikėjo gaišti laiko žiaumojant lapus kaip šimpanzėms, bet galėjome kurti tobulesnius medžioklės įrankius ar vėliau meno kūrinius, nes apsirūpinome energija, būtina ne tik mūsų kūnui, bet ir smegenims vystytis.

Maisto gaminimas – ne tik veikla prie laužavietės, bet ir jo fermentavimas, džiovinimas, ingredientų maišymas – būdinga tik žmogui. Tikriausiai tai ir suteikė mums didžiulį pranašumą prieš kitas gyvūnų rūšis ir leido išplisti visame pasaulyje. Kitas su maistu susijęs unikalus dalykas – dalijimasis juo. Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris dalijasi maistu ne tik su savo vaikais, bet ir su artimuoju ratu, įtraukia į tai senus žmones, kurie savo ruožtu prižiūri vaikus, kad tėvai galėtų eiti parūpinti dar daugiau maisto ar dalytis vertinga patirtimi. Taip formuojasi ryšiai, pasitikėjimas, saugumas – visa tai leido mums išplisti ir išlikti klimatui keičiantis. Dėl to žmogus Žemėje dominuoja.

Vėluojanti Lietuva

– Ar Lietuvos teritorijoje gyvenusių mūsų protėvių mityba kuo nors unikali, o gal nuo kaimynų nelabai skiriamės?

– Unikalu yra tai, kad mes žemdirbystę įsileidome labai labai vėlai. Pirmieji kultūriniai augalai ir gyvūnai atsirado gerokai vėliau nei pas švedus kitoje Baltijos jūros pakrantėje ar kaimynus lenkus – pas juos šie procesai vyko vos ne 4 tūkstančiais metų anksčiau. Taigi ten žemdirbystė išsivystė jau prieš 7–6 tūkst., o Lietuvoje plačiai išplito tik prieš 3 tūkst. metų. Pirmieji kultūriniai augalai – miežiai, rasti Kvietinių gyvenvietėje netoli Gargždų, – datuojami 1400 m. pr. Kr., bet jie dar nebuvo pagrindinis maisto šaltinis: dominavo įvairiausių laukinių augalų liekanos, lazdynų riešutų kevalai. Ankstyvieji piliakalniai, tokie kaip Gedimino kalnas Vilniuje, yra mūsų pirmųjų žemdirbių įtvirtintos gyvenvietės, kuriose laikomos ir saugomos maisto atsargos – javai bei naminiai gyvūnai.

Anksčiau manėme, kad pas mus šie procesai vyko panašiu metu, kaip ir visoje Europoje. Bet dabartiniai tyrimai atskleidė, kad netgi pirmieji indoeuropiečiai, virvelinės keramikos kultūros žmonės, atnešė mūsų kalbą, bet neatnešė žemdirbystės. Mūsų ekonomikos jie nepakeitė dar tūkstančius metų: matome jų puoduose pieno liekanų, bet toks gyvenimo būdas neprigijo, čia jie vėl tapo medžiotojais-rinkėjais. Kodėl? Galbūt mūsų regione buvo alternatyvių maisto šaltinių ir neapsimokėjo eikvoti energijos kertant sengires, kad užsiaugintum šiek tiek grūdų, o labiau vertėjo ją skirti medžioklei ar laukinių augalų rinkimui.

Mūsų regiono gyventojų mityba buvo unikali dar ir tuo, kad mūsų platumose, kur mažai saulės šviesos, žemdirbiai, kad išliktų, turėjo valgyti daug laukinių gėrybių, tarp jų ir grybų. Juose yra didelis vitamino D kiekis – grybai, kaip ir sumedžiotų gyvūnų kepenys, leido kompensuoti saulės trūkumą. Taigi mūsų protėvių racionas buvo platus: pajūrio gyventojai žvejojo jūrų ir lagūnų žuvis, o toliau nuo jūros – gėlavandenes. Žmonės valgė daug laukinių augalų, net ir žemdirbių gyvenvietėse atrandame šimtus įvairiausių laukinių augalų rūšių, dalis jų tikrai galėjo būti vartojami maistui.

– Gerai ar blogai, kad mes taip atsilikome? Ar vėliau tai turėjo įtakos mūsų gyvenimo būdui?

– Manau, tai nėra blogai. Deforestacija – miškų naikinimas, kiti reiškiniai, susiję su staigiu žemdirbystės plitimu, turėjo labai didelės įtakos gamtai ir jos niokojimui. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija neteko savo miškų jau priešistorėje, kurie virto ganyklomis ir dirbamais laukais. Mokslininkai paprastai nevertina dalykų pagal kriterijus „gerai“ ar „blogai“, bet mato pasekmes: mes miškus išsaugojome labai ilgai ir, tikiuosi, ta atmintis, suvokimas išlaikyti savo gamtą liko mumyse – praeitis, apie kurią kalbame, nėra labai tolima…

Iš praeities – į dabartį

– Jūsų projektui „Praeities ir ateities sorų maisto keliai“ (angl. Past & Future Millet Foodways). Europos mokslo taryba yra skyrusi 2 mln. eurų dotaciją. Kuo svarbus šis didelę Rytų ir Vidurio Europos teritoriją apimantis augalų bioįvairovės kaitos tyrimas, kuris pirmą kartą fiksuos žmonių mitybos pokyčius per 4 tūkst. metų?

– Šiandien žmonija yra pamiršusi apie 90 proc. augalų, kuriuos anksčiau valgė. Kaip rodo archeologiniai duomenys, sumažėjus biologinei grūdinių kultūrų įvairovei, kuri sudaro mitybos pagrindą, tampame labiau pažeidžiami. Tai matyti iš įvairių regionų tyrimų, atskleidžiančių, kad dėl šios priežasties subyra ištisos civilizacijos. Ir Lietuvoje anksčiau buvo vartojama labai daug grūdinių kultūrų – ne retkarčiais, o kasdienėje mityboje soros buvo populiarios nuo bronzos amžiaus laikų. O dabar mes maitinamės vienos rūšies kviečiais, kuriuos gana sudėtinga auginti, būtina laistyti ir labai gausiai tręšti, jie neekologiški, nes trąšų fosfatai ir nitratai patenka į gruntinius vandenis.

Rūpinantis ekologija ir siekiant suvaldyti klimato šiltėjimą, į mūsų mitybą reikėtų įtraukti grūdinius augalus, kurie yra ne tik sveikesni, bet ir nekenkia planetai. Soros yra maistingiausia grūdinė kultūra, jos auga greičiausiai, o tręšti ir laistyti reikia mažiausiai. Žinome, kad pasaulyje soros plito karštesniais, sausesniais laikotarpiais. Todėl klimatui šiltėjant jau dabar reikia semtis žinių iš praeities ir ieškoti būdų, kaip užsiauginti grūdinių kultūrų ir išmaitinti augančią populiaciją, nes iš kviečių duonos ateityje negyvensime ir neišmaitinsime 10 milijardų gyventojų.

Ar žinai, kad?..

Terminą „bioarcheologija“ 1972 m. sukūrė anglų archeologas Grahame'as Clarkas, aprašydamas savo tyrimus Star Karo vietovėje, Šiaurės Jorkšyre, Anglijoje. Mokslininkas labai domėjosi paleoekonomika, arba ankstyvąja žmonių ir jų aplinkos santykių pradžia. Domėjimasis gyvūnų liekanoms leido G. Clarkui gilintis į senovės ekonomiką medžioklės, gyvulių dorojimo ir kitų veiklų kontekste. Šią koncepciją vėliau, XX a. 8-ojo deš. pabaigoje, išplėtojo antropologė Jane Buikstra.

Ar žinai, kad?..

Maisto globalizacijos terminas apibūdina tai, kaip ir kokiais keliais pirmieji kultūriniai augalai ir prijaukinti gyvūnai dar priešistorėje išplito po pasaulį. Jų atsiradimas bronzos amžiuje skirtingose Eurazijos žemyno pusėse žymi maisto globalizacijos pradžią: paplitę iš kelių žemdirbystės centrų, jie tapo savi įvairiausiuose kraštuose, pakeitė jų tradicijas ir gyvenimo būdą. Kviečiai, miežiai, rugiai, avižos, žirniai buvo sukultūrinti Viduriniuose Rytuose ir iš ten pasiekė Pietų Europą, o soros, grikiai, ryžiai, persikai, slyvos, obuoliai, kanapės atkeliavo iš dabartinės Kinijos bei centrinės Azijos teritorijos. Maždaug prieš 3 tūkst. metų, bronzos amžiaus pabaigoje, maisto globalizacijos procesai pasiekė ir Lietuvos teritoriją, gyventojai tapo sėslesni, augino augalus, gyvūnus, tapo nuo jų priklausomi.

Rubriką „Nuo mikroskopo iki teleskopo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma – 2800 Eur.