Maisto produktus dažniausiai kepame, verdame, iš jų gaminame gardžiausius patiekalus, pasitelkdami visą savo išmonę. Tačiau dalis žmonių renkasi termiškai neapdorotą, vadinamąjį gyvą, maistą. Ar iš tiesų termiškai neapdorotas maistas naudingas sveikatai, ar tai – tik nauji mados vėjai ir savęs paieškos?

Dalia VALENTIENĖ

Koks maistas yra gyvas?

Gyvas maistas, pasak tokio maisto šalininkų, – tai nepažeistos struktūros, neperdirbti, nevirti, nekepti produktai be papildomų riebalų, cukraus ir druskos. Teigiama, kad bet koks maisto apdorojimas aukštesnėje nei 40 °C temperatūroje sunaikina natūralią jo struktūrą. Beje, šaldymas taip pat laikomas terminiu apdorojimu, tik manoma, kad šaldant produktus jų struktūra suardoma mažiau. „Gyvavalgių“ teigimu, jei produktai sūdomi, konservuojami ar kaip nors chemiškai apdorojami, jų struktūra taip pat pažeidžiama ir jie jau nebelaikomi gyvu maistu. Gyvam maistui priskiriami visi švieži vaisiai, daržovės, uogos ir žalumynai, riešutai ir sėklos (džiovinti, o ne kepti), grūdai, pupelės, natūraliai ir žemesnėje nei 40 °C temperatūroje džiovinti vaisiai, jūriniai augalai, tinkantys maistui, šaltai spausti aliejai.
Tokio maisto šalininkai tikina, kad verdant ir kepant minėtus produktus prarandama didžioji dalis fermentų, vitaminų, mikroelementų ir maistas nesuteikia organizmui reikalingų medžiagų ir energijos. Todėl žmogus junta alkį ir, norėdamas pasisotinti, valgo dažniau ir daugiau.

„Gyvame maiste išsaugomi gyvi fermentai, esantys augaluose. Labai naudingi yra rauginti maisto produktai, jauni augalai ir jų sultys, ypač kviečių ir miežių daigų sultys, mirkyti ir daiginti grūdai ir riešutai. Tačiau gyvo maisto programa – tai ne vien mityba. Tai – gyvenimo būdas. Čia svarbu aktyvumas, sąmoningumas bei psichologinė ir dvasinė pusiausvyra“, – teigia Europos gyvensenos medicinos profesionalų asociacijos prezidentas Paulius Jaruševičius.

Kokia nauda sveikatai?

Gyvo maisto mėgėjai teigia, kad termiškai neapdorotus produktus organizmas lengviau įsisavina. Be to, toks maistas pranašesnis savo biologine ir energine verte. Juk augalai iš gamtos gauna neorganinių cheminių elementų ir juos paverčia organiniais. Pavyzdžiui, augaluose yra spalvotos cheminės medžiagos – žaliojo pigmento, vadinamo chlorofilu. Šis pigmentas būtinas fotosintezei. Jis sugeria saulės šviesos energiją ir paverčia ją žmogaus organizmui reikalinga energija.

Pradėjusieji vartoti gyvą maistą pasakoja, kad iš pradžių jiems būna labai sunku atsispirti virtiems, keptiems ar konservuotiems patiekalams. Tačiau ilgainiui pajunta gyvo maisto naudą organizmui. Pasak augalinės mitybos šalininkų, valgantis gyvą maistą žmogus jaučiasi lengvas ir švarus, turi daugiau energijos gyventi ir kurti, jo neapima sunkumas ir mieguistumas pavalgius, aiškiau dirba protas ir tvarkingai dėliojasi mintys, miegas tampa gilesnis, todėl jo pakanka mažiau, o ryte prabundama geros nuotaikos, susidūrus su sunkumais lengviau kontroliuojamas pyktis ir kitos neigiamos emocijos. Teigiama, kad gyvą maistą valgančio žmogaus energija kūne teka sklandžiai ir tolygiai.

Pasirinkusieji tokią mitybą tvirtina, kad gyvas maistas organizmą išvaduoja nuo nereikalingo krūvio. Gyvame maiste yra fermentų, kurie padeda lengviau suvirškinti ir įsisavinti maistą. Teigiama, kad be jų maistas yra tarsi plytų krūva, iš kurios niekas nieko nestato, nes nėra statybininkų – būtent fermentų. Galiausiai tokia plytų krūva virsta šiukšlėmis, teršiančiomis organizmą. Manoma, kad visavalgio žmogaus organizmas įsisavina tik 5 proc. suvalgytų produktų, o kiti 95 proc. yra visiškai neįsisavinami dėl priešlaikinio organizmo fermentų nualinimo virškinant stipriai apdorotą, gyvūninės kilmės maistą. Dalis nesuvirškinto maisto nusėda kaip toksinai, organizmas nebepajėgia jų pašalinti, dėl per mažo kiekio ląstelienos užkietėja viduriai, kvėpavimas tampa paviršutiniškas, organizmui ima trūkti skysčių. Tada sutrinka virškinimas, negaluojama ir susergama įvairiomis ligomis.

Taip pat teigiama, kad gyvas maistas, skirtingai nei visi kiti produktai, pasižymi šarminiu poveikiu, jame gausu aktyvių fitochemikalų, antioksidantų. Pasak tokio maisto gerbėjų, augalinė mityba patraukli ir tuo, kad gyvų produktų galima suvalgyti tiek, kiek norisi. Tokios mitybos šalininkai juokauja sutaupantys laiko maisto ruošai, o pavalgius nebūna krūvos nešvarių lėkščių.

Produktų derinimo taisyklės

Augalinės mitybos žinovų teigimu, netinkamai derinamas maistas net tada, jeigu valgysite gyvus produktus, gali sutrikdyti medžiagų apykaitą ir virškinimą, sukelti vidurių pūtimą. Nesuvirškintas maistas „klaidžioja“ po žarnyną ir pūva, užuot aprūpinęs organizmą naudingomis medžiagomis.

Mitybos specialistai pateikia keletą maisto produktų derinimo taisyklių:

* nemaišykite riebalų su cukrumi. Tai bene pagrindinė taisyklė norintiesiems sveikai maitintis. Riebalų ir baltymų derinimas su cukrumi turi įtakos maisto fermentacijai. Tačiau dietologai pripažįsta kai kurių rūgščių vaisių, pavyzdžiui, apelsinų, ir riebalų – riešutų, avokadų – derinį. Pasak jų, cukraus rūgščiuose vaisiuose nėra daug, o rūgštys padeda perdirbti riebalus. Dietologai rekomenduoja tokius gyvo maisto derinius, kurie virškinimui nepridarytų žalos: džiovintas datules ir riešutus, įvairius džiovintus vaisius ir avokadus, avokadus ir saldžius vaisius, vaisių salotas su kokosais;

* nemaišykite rūgščių ir krakmolingų produktų. Rūgštys dar burnoje stabdo krakmolo įsisavinimą. Tad nederėtų valgyti, pavyzdžiui, bulvių su pomidorų padažu, sumuštinių su pomidorais, bananų su apelsinais. Geriau bananus valgyti su gana saldžiais obuoliais ar mangais;

* vienu metu nevalgykite skirtingų riebalų. Riebus maistas – sunkiai virškinamas, o kai viename patiekale yra skirtingų rūšių riebalų, virškinimas dar labiau sulėtėja. Todėl nereikėtų vienu metu vartoti riešutų ir avokadų, riešutų ir augalinio aliejaus, kokosų ir avokadų, kokosų ir kitų riešutų.

Atsižvelgiant į šias taisykles, geriausia saldžius vaisius valgyti su saldžiais, rūgščius – su rūgščiais, daržoves – su daržovėmis, daigintus grūdus ir sėklas – atskirai, daigintas pupeles – taip pat vienas, mirkytus riešutus – irgi vienus. Na, o, pavyzdžiui, žalumynus galima valgyti su visais produktais, jie tikrai nepakenks, priešingai, tik pagerins virškinimą.

Ar nepridarys žalos?

Dėl augalinės mitybos, kaip ir dėl to, sveika ar ne valgyti mėsą, vis dar nėra vienos nuomonės. Vieni mokslininkai teigia, kad augalinė mityba turėtų tapti gyvenimo norma, kiti sako, kad tokia mityba nėra visavertė. Kai kurie žmonės baiminasi, kad maitinantis tik gyvu maistu organizmas gali pritrūkti baltymų ar kilti grėsmė susirgti mažakraujyste.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos gastroenterologė, dietologė doc. Aida Žvirblienė pabrėžia, kad šios abejonės yra pagrįstos. Augalinę mitybą gydytoja vertina kritiškai. „Žalias, neapdorotas maistas tikrai ne visiems tinka. Žmonių virškinamasis traktas yra taip susiformavęs, kad geriausiai virškina termiškai apdorotą maistą. Žinoma, maisto nereikia pervirti, perkepti, būtina laikytis tam tikrų maisto gamybos technologijų ir viskas bus gerai. Moksliškai pagrįstos informacijos apie tai, kad vadinamojo gyvo maisto biologinė vertė yra didesnė, nėra. Termiškai apdorojant produktus naudingųjų medžiagų tikrai sumažėja, tačiau dauguma jų išlieka. Mineralinės medžiagos – kalcis, magnis, cinkas – termiškai apdorojant maistą niekur nedingsta. Ilgai kaitinant aukštoje temperatūroje sunyksta tik kai kurie vitaminai. Tačiau yra daugybė šiuolaikiškų technologijų, kaip paruošti produktus, kad būtų išsaugota kuo daugiau vitaminų“, – sako A. Žvirblienė.

Pasak specialistės, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad ne visų žmonių virškinimo sistema gali apdoroti tam tikrų struktūrų baltymus, esančius žaliame maiste. Yra nemažai žmonių, kuriems pasireiškia neceliakinis, t. y. nesusijęs su genetika, jautrumas glitimui. Dėl to sutrinka virškinimas, vargina pilvo pūtimas, sunkumo pojūtis. Žalius turėtume valgyti tik vaisius ir daržoves, nes žali vaisiai ir daržovės – natūralus skaidulų šaltinis.

„Šių metų spalį viename Europos gastroenterologų susitikime mokslininkai paskelbė nustatę, kad grūdinėse kultūrose, tokiose kaip kviečiai, miežiai ir rugiai, aptinkama dar vienos grupės vadinamųjų neglitiminių baltymų, kurie labai kenkia žmonių imuninei sistemai. O juk grūdai yra vienas iš pagrindinių produktų, kuriuos valgo gyvo maisto mėgėjai. Tad kaip galima tuos grūdus valgyti termiškai neapdorotus?“ – klausia pašnekovė.

Vien gyvas maistas, A. Žvirblienės teigimu, neatstoja visavertės mitybos. „Tik gyvo maisto vartojimas gali sukelti įvairių ligų, pavyzdžiui, ortoreksiją. Žmogus nevalgo vienų ar kitų produktų, ima painiotis, kas galima, kas – ne, kas gerai, kas blogai, pradeda daryti visokius eksperimentus su savimi, galiausiai išvis nebevalgo. Ilgainiui psichiatrai tokiems žmonėms diagnozuoja tam tikrus su psichika susijusius valgymo sutrikimus. Pradėjus gydyti paaiškėja, kad neretai į tokią mitybą pasinėrę žmonės turi tam tikrų neišspręstų asmenybės problemų ir taip bando jas išspręsti, tačiau nepastebi, kaip tampa ligoniais“, – sako gastroenterologė.

Gydytojos nuomone, sunkiai paaiškinamas ir žaliavalgių polinkis tik gerti visokius kokteilius. Kyla klausimas, kam Dievas žmogui davė dantis? Juk tam, kad sukramtytume maistą. „Gamtos taip sutvarkyta, kad kai tik susiformuoja virškinamasis traktas, vaikams pradeda dygti dantys. Trintą, skystą maistą duodame tik ligoniams, kurie neturi galimybės jį sukramtyti, o kodėl sveikas, dantis turintis žmogus turi gerti tik žaliuosius kokteilius?“ – klausia pašnekovė.

Medikai ragina augalinės mitybos gerbėjus stebėti savo savijautą ir domėtis svoriu. Būtina atkreipti dėmesį ir į odos būklę: ar ji ne per sausa, nešerpetoja arba, priešingai, nėra per riebi, ar ant jos neiškilo pūslelių. Atsiradusias mitybos problemas išduoda neelastinga, labai suplonėjusi oda.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 50)