Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – „New York Times“ bestselerių autoriaus Mike’o Omero detektyvą „Subjauroti ketinimai“. Tai jau antroji serijos apie leitenantę Abę Malen knyga (anksčiau išleista šios serijos knyga „Mirtinas poveikis“). Šį kartą tamsios praeities slegiamai įkaitų derybininkei tenka išgyventi šiurpą keliančius likimo vingius.

Vaikystėje Abė Malen ištrūko iš klastingo Vilkokso kulto, kai šis tikrąja to žodžio prasme virto pelenais. Prabėgus daugybei metų, ji tapo geriausia Niujorko policijos departamento įkaitų derybininke ir motina. Abė manė, kad blogiausia jos gyvenime liko praeityje. Iki dabar. Ginkluoti sąmokslo teorijų šalininkai, pasivadinę Stebėtojais, įsiveržė į vietinę vidurinę mokyklą ir paėmė įkaite jos dukrą.

Išgalvotoje realybėje gyvenantiems Stebėtojams grasinant nušauti jos vaiką, paprastai šaltakraujiška Abė sunkiai tvardosi ir, rodos, tuoj palūš. Bet laikas tiksi, jos dukters gyvybė kaba ant plauko, tad Abė neturi kito pasirinkimo, tik vesti derybas su ta paranoikų grupe. Be to, jai reikia kuo skubiau įminti tos grupės lyderio mįslę, kol dar ne per vėlu.

Abei po truputį narpliojant Stebėtojus gaubiančią paslaptį, visą laiką šmėžuoja ir kitas galvosūkis, bandantis grąžinti ją į tą tamsią praeitį, kurią ji visą gyvenimą stengėsi pamiršti.

„Subjauroti ketinimai“ nėra eilinis detektyvas su netikėtais istorijos posūkiais. Jame netrūksta ir psichologinės įtampos, ir romantinių siužeto vingių, be to, labai įtaigiai atskleidžiama šiais laikais aktuali sąmokslo teorijų tema, jų kūrėjų ir šalininkų mąstymo logika, kuri net protingiausius žmones gali nuvesti pavojingais minčių klystkeliais.

Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius. Kitos Mike’o Omero knygos: „Žudiko kailyje“, „Kapo tamsoje“, „Kraujo troškulys“.

Knygos ištrauka

Detektyvas Džonatanas Karveris nuovadoje kovojo su kavos aparatu, kuris vėl užsikimšo. Jau trečią kartą šį mėnesį. Karverio nuomone, tas probleminis kavos aparatas buvo 115-ojo policijos skyriaus prakeiksmas – baisesnis už jo vado maniją nepriekaištingai dokumentacijai, antgamtišką kvapą vyrų tualete, o gal net ir už tikrą nusikaltimą, kad ir koks jis būtų.

Išskyrus Karverį, šio prakeikto daikto niekas nesiteikdavo išvalyti. Tai buvo viena problema. Kita problema – kavos aparato amžius. Apie dvidešimt metų. Karveris negalėjo suvokti, kodėl vadas atsisako parūpinti naują. Juk visiems policininkams reikia nuolatinės kofeino dozės, kad jie galėtų vykdyti savo užduotis.

Karveris buvo įnikęs į kavos aparato gaivinimo procesą, kai nuovados virtuvėlėje pasirodė Dilardas ir Andersonas.

– Sveikas, Karveri, – pasakė Dilardas. – Ar kavos aparatas vėl neveikia?

Karveris užvertė akis. Dilardas turėjo įprotį uždavinėti retorinius klausimus visada tikėdamasis, kad į juos bus atsakyta. Jis ir dabar laukė atsakymo.

– Na? Ar jis nustojo veikti? – nekantravo Dilardas.

– Taip, Dilardai, jis nustojo veikti. Manai, aš tai darau dėl malonumo?

– Na, ne. Aš taip ir galvojau, kad jis nustojo veikti.

Karveris iš kavos aparato ištraukė vožtuvą ir ėmė plauti jį kriauklėje. Andersonas su Dilardu trypčiojo jam už nugaros laukdami, kada vėl pradės veikti ši stebuklinga mašina, gaminanti skystį, kuris sugrąžina gyvybines jėgas.

Pyptelėjo Karverio telefonas. Jis įstatė vožtuvą atgal ir žvilgtelėjo į ekraną. Žinutė nuo Abės.

Labas.

Žinoma!

Jis ir Abė neskubino įvykių. Viskas klostėsi labai lėtai. Iš tikrųjų netgi vangiai. Nors jam norėjosi, kad reikalai judėtų greičiau, jis žinojo, kad šiuo metu visas Abės gyvenimas skendi sumaištyje. Jos labui jis buvo pasiruošęs laukti be jokių reikalavimų. Juodu turėjo kelis pasimatymus. Ji dusyk jį pasikvietė vakarienės, vieną kartą dalyvavo ir jos vaikai. Raudonuodama ji pristatė jį kaip vyrą, su kuriuo vaikšto į pasimatymus. Samanta, jos keturiolikmetė dukra, jam sumišusi šyptelėjo, o jaunėlis sūnus Benas rimtu veidu Karveriui paspaudė ranką.

– ... nenoriu, kad tie psichai sukiotųsi prie mokyklos, – kalbėjo Andersonas.

– Kokie psichai? – paklausė Karveris prijungdamas kavos aparato žarnelę, kurią prieš tai buvo atjungęs. – MS-13 vėl terorizuoja vidurinę mokyklą?

Minėta gauja išsirinko vieną rajono mokyklą ir ant jos sienų nuolat purškė skaičių 13. Vadas įsakė patruliams kas valandą pravažiuoti pro mokyklą, bet tie nenaudėliai vis grįždavo. Tai priminė musių vaikymą.

– Ne, tai ne mūsų mokykla; tai vidurinė mokykla, esanti 109-osios nuovados teritorijoje, – paaiškino Dilardas. – Ką tik gautas skubus pranešimas su federalų perspėjimu. Ta pamišusi Stebėtojų grupuotė nusprendė, kad mokykloje vyksta vaikų pardavinėjimas į seksualinę vergovę.

– Stebėtojai? – Karveris suraukė antakius. – Tie užsimaskavę teroristai?

– Aha. Matyt, šį rytą jie apie tai daug kalbėjo internete, o federalai jų pokalbius seka, – pasakė Andersonas. – Federalai baiminasi, jog grupelė Stebėtojų gali pasirodyti toje vidurinėje mokykloje. Todėl dabar valdžia siunčia, kad kas nors tai patikrintų. Tarsi mes neturėtume tikrų problemų be tos šutvės psichų, išsigalvojančių visokį šūdą.

Karveris baigė tvirtinti kavos aparato nugarėlę jausdamas keistą nerimą.

– 109-oji, ar ne? Kaip vadinasi ta vidurinė? – pasiteiravo jis. Abės dukters mokykla buvo 109-osios nuovados teritorijoje.

– Kokia tai mokykla? – Andersonas kreipėsi Dilardą. – Kristupo Kolumbo vidurinė?

Karveris padėjo atsuktuvą. Jį kamavo bloga nuojauta.

– Man reikia eiti, – tarė jis.

– O kaip aparatas? – paklausė Dilardas. – Ei, Karveri, kaip aparatas?

Bet Karveris jau žengė pro duris. Galbūt jis reagavo pernelyg jautriai. Tikriausiai nieko neįvyko.

Tikriausiai.