Romane „Žiema Sokče“ per žmones susiduria Pietų Korėjos ir Prancūzijos kultūros

Romane „Žiema Sokče“ per žmones susiduria Pietų Korėjos ir Prancūzijos kultūros


Prancūzakalbėje šveicarų literatūroje rašytoja Elisa Shua Dusapin iškilo užbūrusi subtilia plunksna ir daugiakultūriška sąmone. Gimusi korėjietės motinos ir prancūzo tėvo šeimoje, rašytoja užaugo veikiama šių dviejų kultūrų. Tai atsispindi ir jos pirmajame romane „Žiema Sokče“, kurį šiemet išleido „Kitos knygos“ (vertė Valdas Stasiūnas).


Jame pasakojama apie pusiau prancūzės, pusiau korėjietės bevardės pasakotojos ir Kerano, komiksų kūrėjo iš Normandijos, susitikimą. Mergina dirba aptriušusiuose svečių namuose, kad galėtų susimokėti už studijas, o Keranas yra įkvėpimo ieškantis šių namų svečias. Tarp šių dviejų žmonių, kurie, sakytum, yra niekuo nepanašūs, užsimezga įtampos ir geismo, nepasitenkinimo ir drovumo kupinas ryšys. Knyga išversta į daugiau nei 30 kalbų, pelnė JAV teikiamą Nacionalinį knygos apdovanojimą verstinės literatūros kategorijoje. Pateikiame šveicarų žurnale „Le Regard Libre“ publikuoto interviu su autore fragmentus.


– Romane esama tam tikrų nuorodų į jūsų šaknis. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti, iš kur kilę jūsų tėvai?

– Visų pirma, noriu primygtinai pabrėžti, kad „Žiema Sokče“ nėra autobiografija. Su pasakotoja mus sieja tik pusiau prancūziška, pusiau korėjietiška kilmė. Mano motina yra korėjietė, o tėvas – prancūzas. Aš gimiau Prancūzijoje, bet didžiąją gyvenimo dalį praleidau Šveicarijoje. Romano pasakotoja, priešingai, yra gimusi Korėjoje, o Prancūziją pažįsta tik iš literatūros.

REKLAMA


– Viso jūsų romano veiksmas vyksta Sokče. Kodėl pasirinkote šį Pietų Korėjos pajūrio miestą?

– Tiesą sakant, iš pradžių istorija rutuliojosi Pusane, antrame pagal dydį šalies mieste, viename didžiausių pasaulio žvejybos uostų. Man buvo svarbiausia, kad istorijoje būtų jūra. Įpusėjusi supratau, kad sunku rašyti apie Pusaną, nors gerai jį pažįstu. Jaučiau, kad ši vieta man svetima. Tada prisiminiau kitą vietovę – Sokčą. 2011 m. ten atsitiktinai buvau nuvykusi su šeima. Miestas nėra gražus, bet jis mane paveikė. Pasijutau persmelkta jame tvyrančio ilgesio ir širdgėlos, mat Sokčas yra už keturiasdešimties kilometrų nuo Šiaurės Korėjos. Miesto gyventojai nuolat laukia to nusiraminimo, kuris būna vasarą, kai klimatas tampa pakenčiamesnis ir priplūsta turistų. Bet net ir sezono metu iš pajūrio kurorto niekur nedingsta kariškiai ir spygliuotos vielos. Keista, matai džiaugsmą, gyvenimą, ir tuo pačiu metu visur tvyro mirtis. Sokčas, kuris būna tai tuščias, tai perpildytas, kurio teritoriją ženklina randai, yra romano pasakotojos tęsinys.

REKLAMA


– Dialoge tarp pasakotojos ir Kerano rašote: „Manoji Normandija jau nebe tokia kaip Mopasano.“ – „Galbūt. Visai kaip ir Sokčas.“ Koks slaptas ryšys sieja Sokčą ir Normandiją?

– Vienintelis šių dviejų kraštų ryšys, kurį iš tikrųjų norėjau parodyti, tai iš jų skirtumų kylančios fantazijos. Romano veikėja niekada nėra buvusi Prancūzijoje. Tačiau, kaip bebūtų, ji savosios Normandijos vaizdinį susikūrė skaitydama Maupassaną. Susidaro įspūdis, kad, be Kerano, daugiau niekam Sokčas nekelia susižavėjimo.


– Negalima nepaminėti istorinės pasakojimo gijos, pasakotoja kalba apie Korėjos karą: „Karas perėjo per jūsų paplūdimius, tebesimato jo pėdsakų, bet gyvenimas tęsiasi. Mūsų paplūdimiai laukia, kada baigsis karas, kuris tęsiasi jau taip ilgai, kad galiausiai pradedi tikėti, jog jis baigėsi, ir statai viešbučius, kabini girliandas, bet viskas netikra .“ Kas netikra?

– Šiais žodžiais kaip rašytoja neišreiškiu jokio asmeninio vertinimo. Kad kažkas yra netikra, taip galvoja veikėja. Ją visą laiką slegia neviltis, kad gyvena Sokče, nes negali palikti savo mamos, nors ir norėtų išvažiuoti. Negana to, ji veikiausiai pavydi ir turistams, kurie atvyksta per patį vasaros įkarštį ir paskui išvažiuoja, palikdami po savęs tuštumą ir ilgesį. Turistai mato tik šio miesto kaukę, girliandas ir pompastiką. Netikra taip pat yra ir iliuzija, kad karas baigėsi, visi vėl laimingi. Mano pačios seneliai, kurie išgyveno šalies padalijimą, vis dar tikisi, kad abi Korėjos vėl susijungs.



– Jūs kalbate apie neviltį, pavydą – bet ar iš tiesų nereikėtų kalbėti apie tragediją, kuria paženklinta kiekvieno veikėjo asmeninė istorija: pradedant pasakotoja ir jos vaikinu, baigiant pasakotojos motina ir Keranu?

– Be abejo, kiekvienas veikėjas išgyvena kokią nors tragediją. Tačiau jei žvelgtume toliau tragedijos, labiau akcentuočiau tuos dalykus, kurie nuo mūsų nepriklauso. Tikrovę, kurios niekaip negalime pakeisti, nulemia fatališkumas. Pasakotojos atveju tai jos santykis su savo kūnu. Ji nesijaučia jame gerai, norėtų pasikeisti, bet kartu maištauja prieš griežtus grožio standartus. Vis dėlto šią problemą stengiausi užkliudyti labai subtiliai, kad nenukrypčiau į klišes ar patosą. Labai norėjau išvengti dviejų pavojų: plokščio romano arba psichologizuojančios dramos. Šiaip ar taip, „Žiemą Sokče“ lydintis tragizmas ir ilgesys yra labai būdingi korėjiečiams. Jie panašūs į portugalus, kurių tradicinė daina yra melancholiškasis fado. Sakoma, kad korėjiečiai yra Tolimųjų Rytų lotynai – liūdesį jie išreiškia per meno grožį. Korėjiečių liaudies dainose ir pasakose visada iškyla Mongolijos, Kinijos ar Japonijos vykdyta okupacija ir kultūrinė hegemonija. Manau, per liaudies meną išreiškiamas izoliacijos jausmas.


– Ar ne paradoksalu, kad žmonės, gyvenantys prie pat vandenyno, jaučiasi įkalinti?

– Ir jūra, ir vandenynas vienu metu gali simbolizuoti tiek gimimą, gyvenimą, tiek tuštumą, tolumą. Galų gale, žvelgdamas į jūrą, matai liniją. Tad kaip mes suvokiame pakrantę? Kokias mintis ji kelia? Tai kliūtis, laisvė? Tuo paplūdimiai ir paradoksalūs.


– Kituose interviu jūsų vis klausdavo, kokią vietą romane užima maistas. Šį kartą pakalbėkime apie alkoholį, kuris taip pat dažnai pasirodo romane. Ar pasakotojai ir Keranui jis padeda lengviau megzti santykius, o gal kaip tik trukdo?

– Korėjiečiai geria daug, tokia kultūros ypatybė. Konkrečiu pasakotojos atveju alkoholis slopina jos prigimtinį poreikį kontroliuoti. Juk ji nori, kad viskas būtų pagal ją, nieko nepraleidžia pro akis. Bet kuriuo atveju, nesvarbu, ar alkoholis iš tiesų padeda megztis jų santykiams, jis neabejotinai pažadina jos tylų geismą.


– Tarp jųdviejų tvyranti įtampa žadina kūnišką geismą, persmelktą drovumo. Kodėl nusprendėte neperžengti erotikos ribos?

– Patys veikėjai mane privertė visą laiką išlaikyti tą drovumą. Pirmuosiuose romano juodraščiuose nuogų kūnų ir erotinių scenų buvo daug daugiau, ypač Kerano piešinių aprašymuose. Daugumą šių ištraukų išbraukiau, nes nenorėjau, kad Keranas būtų laikomas erotinių komiksų autoriumi. Norėjau įtraukti kuo mažiau erotikos, kad skaitytojui suteikčiau didesnę vaizduotės laisvę. Taip pat nenorėjau sau pasilengvinti užduoties rašydama apie seksą, kuris, be abejo, traukia, bet istorijai ne daug ką duoda. Be to, turint omenyje abiejų veikėjų šaltumą, švelniame rankos prisilietime yra kur kas daugiau erotikos nei bet kur kitur.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 16 (2024)

    Savaitė - Nr.: 16 (2024)