Chirurgijos pradžia - operacijos be anestezijos

Chirurgijos pradžia  - operacijos be anestezijos

Kol nejautra buvo pradėta taikyti plačiai, nueitas ilgas bandymų ir pacientų kančių kelias.


Eteris medikams buvo žinomas mažų mažiausiai nuo 1450 metų, tačiau chirurgai nuskausminimui jį bei kitas medžiagas ėmė naudoti tik XIX a. Iki tol operacijos buvo atliekamos be nuskausminimo...

Net karalius klykė iš skausmo


Tiesą sakant, nebuvo ne tik nuskausminimo, bet ir pačios chirurgijos. Jeigu kam reikėjo išrauti dantį ar ką nors nupjauti, kviesdavo stiprų vyrą, amatininką, dažniausiai barzdaskutį. Šie žmonės neturėjo medicininio išsimokslinimo, todėl negalėjo pretenduoti į garbingesnę vietą visuomenėje, kurią užimdavo medikai.


Padėtis ėmė keistis po to, kai vienas amatininkas – prancūzas Feliksas – 1686 m. atliko Liudvikui XIV sėkmingą operaciją. Tada operuotis ryždavosi tik tie, kuriems ir taip grėsė mirtis bei tie, kurie nebegalėjo kęsti skausmo. Ir Liudvikas XIV bandė išvengti peilio, bet metus bergždžiai gydęsis įvairiomis priemonėmis, nebematė kitos išeities. Karalių vargino tuomet dažnas negalavimas – labai nemalonioje vietoje atsiradusi fistulė, dėl kurios buvo neįmanoma normaliai sėdėti...


Žmonės tais laikais keliaudami kratydavosi balne ar vežimuose, atsirasdavo sumušimų, traumų. Be to, nepaisyta švaros, valgyta, kas papuola, tad iškildavo vočių ir galiausiai susiformuodavo fistulės. Feliksui sekėsi jas operuoti, todėl jį pasikvietė ir į karaliaus rūmus. Tačiau šis žmogus pabūgo išsyk pjaustyti tokį asmenį ir panoro dar pasitobulinti Paryžiuje. Jam buvo surinkta nemažai analogiškų ligonių.


Nesigilindami į detales, pasakysime, kad tai buvo skausminga ir nemaloni procedūra, po kurios likdavo didelė žaizda. Išoperavęs karalių, atsiradusią žaizdą Feliksas gydė daugiau nei du mėnesius. Valdovas pasveiko ir atsidėkojo Feliksui tikrai karališkai — 40 000 talerių ir dvaru (1 sidabrinis taleris svėrė 26 g). Nors pranešimuose teigiama, jog karalius buvo nepaprastai ištvermingas, iš tikrųjų tada visi operuojamieji klykdavo iš skausmo.

REKLAMA



Gal smalkės?


Felikso sėkmė suteikė postūmį chirurgijos raidai. Buvo nutarta šios srities specialistus rengti panašiai kaip ir kitus medikus, todėl chirurgija Prancūzijoje netrukus padarė didelę pažangą. Tačiau anestezija – ne prancūzų atradimas (graikiškas žodis „anaisthesia“ reiškia „nejautra“). Na, o tol, kol anestezijos dar nebuvo, labiausiai buvo vertinamos ne žinios, o sugebėjimas greitai operuoti.


Vis dėlto ir didžiausi spartuoliai neretai sukeldavo tokį stiprų skausmą, kad pacientas patirdavo šoką ir mirdavo. Taip besikankindama žmonija sulaukė 1800-ųjų. Jie medicinos istorijai reikšmingi tuo, kad anglų chemikui Hampriui Deivui kilo idėja įkvėpti azoto dujų, gavusių „linksminamųjų“ pavadinimą, ir taip numalšinti stiprų danties skausmą. Skausmas nurimo, ir chemikas parašė apie tai straipsnį, siūlydamas šias dujas taikyti chirurgijoje.


Tačiau chirurgai nekreipė dėmesio į šį pasiūlymą: pacientų kančia jiems buvo įprastas dalykas. Tiesa, būta ir jautresnių gydytojų. Antai jaunas anglas Henris Hikmanas niekaip negalėjo apsiprasti su operuojamųjų klyksmais, tad panūdo palengvinti jų dalią. Apie „linksminamąsias“ dujas jis nežinojo, tad 1823 m. ėmė eksperimentuoti su smalkėmis (anglies monoksidu). Hikmanui pavyko sukelti nejautrą bandomiesiems gyvūnams, bet smalkės buvo mirtinai pavojingos, tad žmonėms jas pabijota naudoti.


Ir štai 1842-aisiais, praėjus beveik 400 metų nuo eterio „atradimo“, jis pagaliau buvo panaudotas anestezijai. Mintis jį pasitelkti kilo ne chemikui ir ne chirurgui, o tiesiog svaiginančių medžiagų mėgėjui Džeimsui Veneiblui, gyvenusiam JAV. Šis žmogus su draugais svaiginosi ne alkoholiu, o eteriu ir žinojo, kad jis malšina skausmą. Kai Džeimsui iškilo reikalas operuotis, jis paprašė gydytoją Kraufordą Longą operuojant naudoti eterį. Medikas sutiko ir labai nustebo, kad Džeimsas nejautė skausmo. Tačiau praktinių išvadų iš šio fakto Kraufordas nepadarė.

Lemtingas cirkas

REKLAMA


Pirmojo anestezijos metodo kūrėju laikytinas Horacijus Velsas. Šis odontologas praktikavo Hartforde ir dar nesulaukęs trisdešimties ėmė garsėti savo konstrukcijos protezais.


1844 metų gruodį į Hartfordą užsuko klajojantis cirkas. Tiesa, įprastų mums cirko spektaklių jis nesiūlė. Tiesiog išradingas vyrukas Koltonas buvo ragavęs medicinos mokslų, bet pinigų nutarė prasimanyti ne iš mediko amato, o iš to, kaip žmones veikia „linksminamosios“ dujos. Koltonas duodavo savanoriams pauostyti tų dujų, ir susirinkusi solidi publika stebėdavo, kaip apsvaigę savanoriai strikinėja, šoka, dainuoja, nesuvokdami, ką darą.


Velsas su žmona Lizai taip pat atėjo į tokį renginį. Žmonos nuostabai, kuklus tylenis Horacijus panoro išbandyti dujų poveikį, o atsigavęs ėmė įdėmiai stebėti kitas Koltono aukas. Viena jų taip nesėkmingai nusileido ant žemės, kad koja net trekštelėjo, visa jėga atsitrenkusi į aštrų suolo kampą. Odontologas tikėjosi, kad nepakeliamas skausmas privers šį žmogų atsitokėti, tačiau šis toliau strykčiojo, o atgavęs sąmonę ramiai nuėjo į savo vietą. Žmogelis nė nesuprato, kodėl prišokęs Velsas klausinėja apie sužeistą koją. Tik pamatęs žiojinčią žaizdą patikėjo, kad Velsas nejuokauja.


Įvairūs motyvai


Taip Velsas „atrado“ anesteziją. Jis išsyk susitiko su Koltonu ir paprašė parūpinti dujų dantų rovimo operacijai. „Bandomasis triušis“ tapo pats Velsas... Po daugybės bandymų su savimi Velsas ėmė taikyti anesteziją pacientams, ir šie dar noriau ėmė užsakinėti jo konstruojamus protezus.


Velso pajamos didėjo, bet pinigai nebuvo svarbiausias dalykas jo gyvenime. Šiam doram ir darbščiam žmogui rūpėjo išvaduoti žmoniją nuo nepakeliamų skausmų, patiriamų operuojant. Todėl ištobulinęs savąjį metodą jis išsirengė į Bostoną, tikėdamasis, kad jo buvęs mokinys Mortonas padės susitarti su kokiu nors žinomu miesto chirurgu dėl bandomosios anestezijos. Velsui buvo suteikta galimybė ligoninėje užmigdyti vieną pacientą, bet pasitaikė girtas ir itin apkūnus vyriškis, kurio įprastas dujų kiekis nepaveikė. Chirurgas ir studentai, stebėję šias bergždžias pastangas, išsityčiojo iš Velso.



Nesėkmė išmušė atradėją iš vėžių. Jis taip ir neatsigavo, nors namuose su asistentu toliau sėkmingai taikė tą patį anestezijos metodą. Velso įdirbiu pasinaudojo Mortonas. Iš chemijos korifėjo Džeksono jis sužinojo, kad dietilo (sieros) eteris veikia panašiai kaip minėtos „linksminamosios“ dujos. Mortonas jas pakeitė eteriu ir po kurio laiko įrodė chirurgams „savojo“ metodo veiksmingumą. Jis net bandė gauti patentą anestetikui, tikėdamasis iš to pralobti. Na, o anestetikas buvo seniai žinomas eteris, tik Mortonas kvapiomis medžiagomis nuslopino specifinį eterio kvapą.


Prieš Mortoną pakilo ne tik chirurgai, bet ir Džeksonas, kuris reikalavo savosios šlovės ir pinigų dalies. Tarp jų prasidėjo kova. Ji tęsėsi ilgai ir nesėkmingai. Mortonas bylinėdamasis visai nusigyveno, o Džeksoną didybės manija pavertė psichikos ligoniu. Na, o vargšas Velsas liko primirštas. Jis pabandė įrodyti esąs pirmas, bet jam pačiam tai nepavyko. Velsas paliko žmoną ir praktiką, grįžo į Bostoną ir atsidėjo tolesniems anestetikų tyrimams. Bandydamas chemines medžiagas, Velsas įklimpo į narkomaniją. Jis to nesuprato ir manė, jog tapo psichikos ligoniu, tad nusižudė kalėjime. O ten jis pateko, nes nedori žmonės pasinaudojo jo bejėgiškumu ir įvėlė į nusikalstamą veiklą...


Europiečių dvejonės


Nuskausminimą eteriu Europoje pradėta taikyti 1846 m. Per metus anestezija išpopuliarėjo Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Rusijoje. Bet akušerijoje nuskausminimą dar vengta taikyti. Bijota, kad užmigdyta moteris negalės gimdyti. 1847 m. Edinburgo profesorius Džeimsas Jangas Simpsonas surizikavo padėti moteriai, kuri dėl anatominių ypatumų negalėjo natūraliai gimdyti. Gelbėdamas besikankinančios pacientės gyvybę, Simpsonas ją užmigdė ir išoperavo.


Kūdikio nepavyko išgelbėti, bet tapo aišku, kad nejautra netrukdo gimdymo procesui.
Simpsonas atkreipė dėmesį į tai, kad eteris turi nepageidautinų pašalinių poveikių, todėl pasitelkė chemikus ir ėmė ieškoti tinkamesnio anestetiko. Simpsonas su talkininkais beveik metus bergždžiai nuodijosi visokiais chemikalais, kol išgirdo apie amerikiečių chemiko Samuelio Gurtrio atrastą junginį, kuris dabar gerai žinomas. Tai chloroformas. Simpsonas užsakė šio skysčio, bet gavęs kažkodėl jo neišbandė.

REKLAMA


Išsėmęs visas kitas galimybes, Simpsonas prisiminė chloroformą. Paaiškėjo, kad jis iš pradžių veikia panašiai kaip „linksminamosios“ dujos, bet netrukus visi užmigo... Po šio bandymo praėjo nedaug laiko, ir chloroformas išstūmė eterį. Pridursime, kad amerikiečių chemikas pats būtų galėjęs pagalvoti apie chloroformo pritaikymą medicinoje. Mat jo aštuonmetė dukrytė žaisdama laboratorijoje vis laižydavo pirštuką, pamirkytą saldžiame chloroforme, kol sykį užmigo ir nukrito ant grindų. Tėvas konstatavo šį faktą, bet jokių išvadų nepadarė.


Dabar gali pasirodyti keista, bet Anglijos visuomenė kurį laiką neigiamai vertino anesteziją, ypač gimdant. Mat Pradžios knygoje moterims sakoma: „Skausme gimdysi..“. (3,16). Nepadėjo ir tikinčių chirurgų argumentas, jog Dievas pats „užmigdė žmogų giliu miegu“, kurdamas moterį (Pr2,21), taip lyg ir „įteisindamas“ anesteziją.


Požiūris į anesteziją pasikeitė po to, kai karalienės Viktorijos vyras Albertas pasikvietė į rūmus to meto geriausią anesteziologą Džoną Snou, ir šis padėjo karalienei be skausmo pagimdyti princą Leopoldą.


Parengta pagal žurnalą "Savaitė"



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą