Rūdninkų giria: filmo verta istorija

Rūdninkų giria: filmo verta istorija

Rūdninkų Švč. Trejybės bažnyčioje Mišios vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis.


Į pietvakarius nuo Vilniaus ošianti Rūdninkų giria – vienas didžiausių miško masyvų mūsų šalyje. Daugmaž 60 tūkst. hektarų plote siūbuoja pušynai, į kuriuos įsiterpia mišrūs miškai, ežerai ir pelkės, atviri smėlynai. Rūdninkų giria gali būti įdomi ne tik grybautojams bei uogautojams, bet ir tiems, kurie domisi istorijos ir kultūros paveldu.


Manvydas VITKŪNAS


„Nusuko lokiui sprandą“


Pažintį su Rūdninkų giria, kurios didesnė dalis priklauso Šalčininkų, o vakarinis pakraštys – Varėnos rajonui, galima pradėti nuo Rūdninkų gyvenvietės, esančios šiaurinėje girios dalyje, prie Merkio upės. Senoji Rūdninkų dalis – gatvinis kaimas, kuriame dalis pirkių yra po vienu stogu su tvartu. Tokių archajiškų sodybų dar galima rasti įvairiuose Šalčininkų rajono kaimuose. Akmenimis grįsta gatvė suka link Merkio. Šalia nedidelės aikštės stovi Švč. Trejybės bažnyčia.


Dabartinį pavidalą ji įgijo 1884 m. Tuomet Rūdninkų parapijoje daugelis gyventojų kalbėjo lietuviškai, tačiau pamaldos laikytos ir pamokslai sakyti tik lenkų kalba. Dabar Mišios bažnyčioje vyksta ir lenkiškai, ir lietuviškai.

REKLAMA


Rūdninkų parapija įsteigta 1511 m., tačiau dar iki jos įsteigimo buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Apie jos atsiradimą yra išlikęs įdomus pasakojimas. 1470 m. Kazimieras Jogailaitis, Rūdninkuose džiaugęsis žiemos medžioklės teikiamais malonumais, susirūpino ir dvasiniu vietos gyventojų gyvenimu. Valdovas įsakė dvare įrengti koplyčią. Joje meldėsi Rūdninkų ir kitų kaimų parapijiečiai, tačiau toji koplyčia greitai sudegė. Kaimo gyventojai vėl neturėjo kur melstis.


Motyvas, pastūmėjęs pastatyti Rūdninkuose naują bažnyčią, esą buvo karaliaus Kazimiero išgelbėjimas nuo mirties, kai jį užpuolė lokys. Medžioklės metu sužeistas gyvūnas užpuolė valdovą ir būtų jį sudraskęs, jeigu ne tarnas Pšepiura. Šis esą pagavo lokį ir greitai nusuko jam sprandą. Neaišku, kiek šiame pasakojime tiesos – ar tarnas buvo toks galingas, kad įveikė lokį, ar lokys – toks menkas, kad leidosi taip nugalabijamas, – tačiau šiam laimingam atsitikimui įamžinti Rūdninkų bažnyčioje buvo pakabintas karaliaus išsigelbėjimo „votas“ – „Lokio letena“.

REKLAMA


Rūdninkų giria: filmo verta istorija

Miške išlikusios sovietmečiu Rūdninkų poligone mėtytų aviacinių bombų išmuštos duobės.


Medžioklės dvaras


Rūdninkų gyvenvietės atsiradimas ir pavadinimas neabejotinai susiję su kadaise buvusiu tradicinių šių vietovių gyventojų verslu – geležies gavyba iš balų rūdos. Girioje buvo steigiamos geležies lydyklos, kalvės, metalas mainomas, parduodamas. Tačiau ne vien balų rūda, bet ir aplinkiniai miškai nuo amžių yra didžiausias šio krašto turtas.


Miške knibždėte knibždėjo elnių ir šernų, stirnų ir briedžių, stumbrų ir netgi seniai išnykusių taurų bei laukinių arklių – tarpanų. Lietuvos valdovams ši giria buvo itin mėgstama medžioklės vieta. Rūdninkuose išlikusio medžioklės dvaro statyba siejama su didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio, o išplėtimas – su Žygimanto Senojo vardu. Didelis karališkasis medžioklės dvaras buvo pastatytas iš pušinių rąstų greta Merkio vingio. Dvare pramogaudavo, aplinkinėse giriose medžiodavo valdovai, jų šeimų nariai ir svečiai.


Ilgainiui girios plotas mažėjo, vis daugiau medžių buvo iškertama, kūrėsi kaimai, platėjo proskynos tarp miško masyvų. Nepalyginamai sumažėjo ir žvėrių skaičius. Kai kurios rūšys – taurai, tarpanai – išnaikintos visiškai. 1885 m. Rūdninkų girioje buvo nušauta paskutinė meška.


Rūdninkų giria: filmo verta istorija

Senoji Rūdninkų gyvenvietės dalis – tipiškas gatvinis kaimas.


Girioje tykojo plėšikai


Per Rūdninkų girą ėjo svarbiausias bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės kelias, jungęs Lenkijos Karalystės sostinę Krokuvą (vėliau – Varšuvą) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę Vilnių. Vilniaus miesto gynybinėje sienoje buvę vartai, nuo kurių prasidėjo šis kelias, vadinti Rūdninkų vartais, o gatvė nuo šių vartų iki miesto širdies – rotušės – ir mūsų dienomis vadinama Rūdninkų gatve.
Rūdninkų medžioklės dvaras buvo nakvynės vieta ir iš Vilniaus išvykstantiems ar į Vilnių grįžtantiems valdovams. Yra žinoma, kad 1554 m. gegužę Rūdninkuose buvo apsistojęs Žygimantas Augustas, iš Krokuvos į Vilnių lydėjęs mylimosios Barboros palaikus.


Keliauti per Rūdninkų girią nebuvo saugu. Miško tankmėse keliautojų tykojo plėšikų gaujos. Kartais jų aukomis tapdavo ne tik paprasti pirkliai, bet ir garsūs asmenys. Pavyzdžiui, 1661 m. Rūdninkuose mirė olandų tapytojas, Lenkijos ir Lietuvos valdovo Vladislovo IV Vazos rūmų dailininkas Peteris Dankersas. Šis menininkas, tapęs karališkųjų šeimų narių portretus, puošęs Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčią, girioje buvo užpultas ir mirtinai sužeistas plėšikų. Netgi teigiama, kad dailininkas spėjo prieš mirtį nutapyti užpuolikų portretų eskizus, pagal kuriuos Vilniuje pavyko atpažinti ir sulaikyti nusikaltėlius.


Rūdninkų giria: filmo verta istorija

Paminklinis kryžius kariams, žuvusiems Rūdninkų girioje.


Kovėsi sukilėliai


Už Rūdninkų bažnyčios netrukus pasiekiame tiltą per Merkį, tekantį visu šiauriniu girios pakraščiu. Iškart už tilto, upės pakrantėje, stūkso įspūdingas medinis paminklas 1863 m. sukilimo dalyviams, šiuose miškuose ne kartą surėmusiems ginklus su Rusijos kariuomene. Netoli Rūdninkų esančio Senųjų Macelių kaimo kapinaitėse palaidoti Rūdninkų apylinkėse žuvę sukilėliai.


Įdomu, kad netoliese yra išlikęs ir kitas paminklas – sukilėlių priešams atminti. Caro valdžios nurodymu buvo pastatytas paminklas rusų karininkui Arbuzovui, žuvusiam mūšyje su sukilėliais.


Istorija lėmė Rūdninkų girios glūdumoje ir pakraščiuose esančių kaimų gyventojams daugybę išbandymų. Nė vienas bent kiek didesnis karas, siaubęs Lietuvą, neaplenkė gūdžioje girioje esančių kaimų. Tarpukariu Rūdninkų giria buvo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto dalis.
Ypač neramūs laikai į Rūdninkus atėjo karo metais. Rūdninkų girioje iki šiol boluoja sovietų partizanų žeminių, kurios po karo sunyko, o vėliau, sovietmečiu, buvo pastatytos iš gelžbetonio ir „apsiūtos“ mediena bei paverstos muziejumi, likučiai.



Rūdninkų giria: filmo verta istorija

Paminklas nacių sunaikinto Gumbo kaimo vietoje.

Degino kaimus


Prasidėjus karui, vietos gyventojai atsidūrė tarp visų kariaujančių šalių ugnių. Kaimuose lankėsi ir sovietų partizanai, kurių didelė dalis buvo iš Sovietų Sąjungos permesti diversantai, ir vokiečiai, taip pat lenkų Armijos Krajovos bei lietuvių Vietinės rinktinės kariai.


Tragiška vakariniame Rūdninkų girios pakraštyje esančio Pirčiupių kaimo istorija plačiai žinoma. 1944 m. birželio 3 d. vokiečių kariai, keršydami už sovietų partizanų nužudytus kelis savo bendražygius, sudegino kaimą kartu su 119 gyventojų. Tačiau panašių tragedijų būta ir daugiau. Pervažiavus visą girią, pietiniame jos pakraštyje galima apžiūrėti Gumbo kaimo vietą.


Miško supamoje laukymėje vaisius brandina sulaukėję vaismedžiai, iš po samanų pūpso sodybų pamatų akmenys. Kuklus paminklas – prie namo pamatus primenančio betoninio pagrindo pritvirtintas metalinis kryžius ir užritintas didžiulis riedulys – mena šio kaimo tragediją, įvykusią 1944 m. balandžio 9 d. Vokiečių kariai, naudodami netgi šarvuočius, apsupo kaimą, greta buvusio Beiterano dvarelio kluone sušaudė 12 žmonių, dar 18 asmenų nužudyta ūkininko Godlevskio kluone. Kartu žuvo ir kaimo gyventojai, ir dvarelyje apsistoję iš Baltarusijos pabėgę žmonės. Nužudytųjų palaikai ilsisi šalia miško keliuko esančiose mažytėse kapinaitėse.


Taip pat vokiečiai sudegino girioje buvusius Kernavės, Gudelių kaimus. Kernavėje keturi žmonės sušaudyti, kitiems pavyko pabėgti.


Sovietų partizanai, tarp kurių buvo daug iš SSRS gilumos atvykusių diversantų, terorizavo vietos gyventojus, reikalaudavo aprūpinti juos maistu, o negavę geruoju atimdavo jėga. 1944 m. sausio 29 d. partizanai, keršydami į pietus nuo Rūdninkų girios esančio lietuviško Kaniūkų kaimo gyventojams, kad šie nesutiko atiduoti derliaus, nužudė 35 žmones, dar keliolika sužeidė, trobesius paleido pelenais.


Rūdninkų giria: filmo verta istorija

Merkio vingis ties Rūdninkų kaimu. Manvydo Vitkūno nuotraukos


Biosferos poligonas – vietoj karinio


Sovietmečiu Rūdninkų girioje buvo įrengtas sovietų kariuomenės poligonas. Dalis jo buvo naudojama aviacinėms bomboms mėtyti. Iki mūsų dienų kai kuriose buvusio poligono vietose galima pamatyti bombų išmuštų duobių. Lietuvos kariuomenės išminuotojai girioje kasmet padaro nekenksmingas dešimtis nuo sovietmečio likusių nesprogusių bombų, kurias aptinka grybautojai, uogautojai, miškininkai.


Kai kur netgi galima rasti užrašus, perspėjančius apie nesprogusių šaudmenų ir sprogmenų keliamą pavojų. Karinio poligono laikus mena ir girios viduryje esantys dideli atvirų smėlynų plotai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kurį laiką Rūdninkuose buvo dislokuotas Lietuvos kariuomenės batalionas. Vėliau čia įsikūrė Viešojo saugumo tarnybos mokymo centras. Tačiau dabar karinėms reikmėms naudojama tik maža dalis Rūdninkų girios. Didžioji jos dalis dabar yra miškininkų ir aplinkosaugininkų žinioje.
Čia įkurtas Rūdninkų girios biosferos poligonas, besidriekiantis daugiau nei 20 tūkst. hektarų. Šiame poligone yra keli mažesni draustiniai (Kernavo telmologinis, Visinčios ir Šalčios hidrografiniai, Rūdninkų ir Visinčios kraštovaizdžio, Žygmantiškių geomorfologinis). Girioje telkšo keli ežerai, iš kurių didžiausias – pelkių supamas Kernavas. Girioje galima pamatyti žemynines kopas, upių pakrantėse plytinčias natūralias užliejamas pievas. Čia aptinkama daugybė rūšių augalų ir gyvūnų, tarp kurių gausu ir įrašytų į Raudonąją knygą.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)



Daugiau >>