Arbūzai mėgsta ramybę. Prieskoninių augalų aukso amžius. Lelijos – vasaros karalienės. Plačiau bei kiti aktualūs ir įdomūs straipsniai - 15-jame šių metų „Namie ir Sode“ numeryje.

Arbūzai mėgsta ramybę

Meilė Taraškevičienė

Kaitri praėjusių metų vasara ir geras arbūzų derlius šiemet paakino daugelį savo darže pasisėti šių egzotiškų augalų. Kaip sekasi juos auginti, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir ar verta nerimauti dėl kiekvieno pageltusio ar susisukusio lapelio, klausiame Vitos Nedveckaitės, jau daug metų auginančios Lietuvoje išvestų arbūzų veisles.

– Ne vienus metus dalijate arbūzų sėklas, taip siekdama išpopuliarinti šios kultūros auginimą Lietuvoje. Regis, sekasi tikrai neblogai, nes socialiniuose tinkluose daugybė žmonių dalijasi auginamų arbūzų nuotraukomis. Kokios arbūzų veislės ištvermingiausios mūsų klimato sąlygomis?

Aš tęsiu savo dėdės Konstantino Nedzvecko pradėtą selekcinį darbą, todėl ir auginu tik jo sukurtą arbūzų veislę ‘Kiemintai‘ (‘Sniegiai‘ – kitas šios veislės pavadinimas). Konstantinas Nedzveckas 'Kiemintai' arbūzų veislę pradėjo kurti 1977 m. Selekcininkas kryžmino „Ogoniok“, „Novosibirskij rannij“, „Astrachanskij“ ir „Chersonskij“ veisles. Vėliau dar panaudojo kanadietiškos mažasėklių veislės arbūzus. Visos kitos Lietuvoje parduodamos arbūzų sėklos atkeliauja iš svetur. Teko girdėti apie Rusijoje išvestas naujas veisles, kurios gerai pakelia mūsų drėgnas vasaras.

– Pavasaris buvo itin sausas, ilgai tvyrojo karščiai? Ar tai arbūzams augti tinkamiausios sąlygos? Ką reiškia arbūzams gera pradžia?

Šių metų birželį ir buvo pats geriausias, kokį galima įsivaizduoti, arbūzų augimo startas. Tokių palankių sąlygų šiai kultūrai mūsų šalyje nebuvo beveik dešimtmetį. Paprastai pirmieji arbūzų žiedai pasirodo liepos viduryje, o šiemet tokiu laiku jau galima rasti ir dviejų kumščių dydžio arbūzų.

Visą pokalbį rasite rubrikoje „Mano daržas“.

Prieskoninių augalų aukso amžius

Marija Naudžiūnienė

Prieskoninės žolelės jau daugelį šimtmečių yra ištikimos žmonių draugės ir padėjėjos. Jos ne tik pagardina gaminamus patiekalus, bet ir saugo sveikatą. Tačiau norint veiksmingai naudoti šias žoleles reikia įsigilinti į jų savybes bei augimo ypatumus ir laiku nurinkti derlių.

Prieskoninės žolelės iš esmės yra laukiniai augalai, tačiau kai kurios jų rūšys sukultūrintos taip seniai, kad yra tapusios neatsiejama mūsų daržų ar gėlynų dalimi. Maistui dažniausiai naudojama antžeminė žolelių dalis – lapai, žiedai, sėklos. Tik kai kurie žalumynai svarbiausią savo dalį slepia po žeme, todėl naudojamos jų šaknys ar šakniagumbiai.

Laukiniai prieskoninių žolelių atstovai paprastai yra stipresnio aromato nei sukultūrinti jų broliai, tačiau pastarieji būna vešlesni ir išaugina gerokai daugiau žaliosios masės. Tačiau norint, kad prieskoninės žolelės atskleistų visas gerąsias savo savybes ir stipriausią aromatą, jos turi būti surinktos laiku. Tad kada jos pasiekia tą aukso amžių, kai jose yra daugiausia eterinių aliejų, suteikiančių išskirtinį aromatą?

Daugiau apie tai – rubrikoje „Mano daržas“.

Lelijos – vasaros karalienės

Rita Bielskė

Gėlynus užliejo spalvingas, kvapus lelijų žydėjimas. Įvairių veislių lelijos žydi visą vasarą, paeiliui stebindamos žiedų gausa ir spalvų deriniais.

Nuostabus lelijų žydėjimas visą vasarą puošia Editos Juozupaitienės sodybą Veliuonoje. Anksčiausiai, jau birželio pradžioje, iš visos šių gėlių draugijos pražysta miškinės lelijos (Lilium martagon), vėliau prisijungia malonų aromatą dovanojančios baltosios (L. candidum) lelijos, nuo seno vadinamos juozapinėmis. Birželio viduryje pasirodo azijinių lelijų žiedai, džiuginantys beveik du mėnesius. Šių karališkų gėlių žydėjimą papildo maždaug savaitę vėliau pražystančios jų giminaitės – LA (Longiflorum-Asiatic) lelijų hibridai. Azijinių ir LA lelijų žiedai – 10–12 cm skersmens, labai puošnūs ir efektingi.

Anot kolekcininkės, pasaulyje nė vienoje gėlių grupėje nėra tokios didžiulės įvairovės ir daugybės originalių veislių bei hibridų kaip lelijų, kurių suskaičiuojama daugiau kaip 14 tūkstančių. Lelijų selekcijoje naudojamos ir natūraliomis sąlygomis augančios laukinės lelijų rūšys, savaime paplitusios Azijoje, Europoje, Šiaurės Amerikoje, Filipinų salose. Lietuvos miškuose auga miškinės lelijos ir raudonosios lelijos (L. bulbiferum L.).

Visas straipsnis – rubrikoje „Gražus gėlynas“.