Karpiniai namus puošia ne tik per Kalėdas

Karpiniai namus puošia ne tik per Kalėdas


Retas iš mūsų mokyklos suole per darbų pamokas nebuvo mokomas iš balto popieriaus lapo iškirpti snaigę. Ir tai uoliai darydavome net nesusimąstydami, kad tuo užsiimdavo net ir mūsų protėviai. Karpymas Lietuvoje žinomas nuo XVI a., o tradicijos išsaugotos iki šių dienų. Jas apie 20 metų puoselėja ir Obelių gimnazijos (Rokiškio r.) pradinių klasių mokytoja, sertifikuota karpymo amatininkė Gita Kolosovienė.


Meilė Taraškevičienė


Visi mes – karpytojai


„Prie karpinių tenka prisiliesti kone kiekvienam dar vaikystėje. Taip nutiko ir man, – sako G. Kolosovienė. – Prisimenu, mūsų namuose net konkursai vykdavo, kuris gražiau iškirps snaigę. O kad jos būtų gražesnės, ieškodavome pirkti kuo plonesnio popieriaus. Būdavo smagu rungtyniauti su tėvais ir broliu...“


Tačiau pašnekovė neslepia, kad karpiniai ne iškart tapo jos mėgstamu pomėgiu, – iš pradžių net nelabai ir sekėsi, bet karpant dažniau ir daugiau, toks užsiėmimas įtraukė vis labiau. Be to, pasak amatininkės, pradėjus labiau gilintis, atsirado daugiau temų ir motyvų, o ir priemonės – popierius, žirklės ar specialus rėžtukas – nėra brangios, be to, visada po ranka.

REKLAMA


Karpiniai nebuvo prabanga ir senovėje, todėl jie buvo pagrindiniai neturtingų žmonių būsto ir buities puošybos elementai. Didelio popieriaus pasirinkimo nebuvo, todėl jo spalva nebuvo svarbi: karpiniams jis buvo naudojamas tiek baltas, tiek spalvotas. Beje, spalvotas arba tamsus popierius dažniausiai buvo naudojamas kaip fonas, o vargingiausi žmonės karpydavo net ir iš laikraščių.


Karpinių temos atspindėjo to meto liaudies kultūrą. Dažniausiai tai būdavo gamtos motyvai, verpstės, keramikos ornamentai, angelai. Buvo mėgstami tulpių, paukščių ir gyvybės medžio ornamentai – jie populiarūs išliko iki šių dienų.


Moterys iškarpydavo ir buitinėms reikmėms skirtų dalykų, pavyzdžiui, servetėlių tortams padėti arba užuolaidėlių švenčių dienomis viršutinėms duonkepio briaunoms papuošti. O specialūs karpiniai su paukščių, arklių, obuolių, varpų ir kitais siluetais būdavo kuriami vestuvėms, jaunavedžių vietai prie stalo papuošti.

REKLAMA


Ypač plačiai namų interjero puošybai popieriaus karpiniai buvo pradėti naudoti XIX a. pabaigoje –XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Prieš šventes šeimininkės pirkią dabindavo karpytomis užuolaidėlėmis, užtiesalais ar juostelėmis ant lentynų kraštų, šventųjų paveikslus. Balti karpyti gaubtai būdavo dedami ant žibalinių lempų ar šviestuvų, jais puošdavo net karstus. Buvo karpomos ir užuolaidos: stačiakampės, kabinamos lango viršuje, ar trikampės, dantytais galais. Kartais būdavo imituojamos miestietiškos, ilgos perrištos užlaidos, dar vadinamos „povo uodegomis“.


Karpinius moterys keisdavo keletą kartų per metus, per šventes (Kalėdas, Velykas, vestuves, krikštynas).


Vis dėlto XX a. pradžioje popieriaus karpiniai visuotinio didelio dėmesio nebesulaukė – inteligentija juos laikė vargingumo požymiu, mažai išprususių žmonių užsiėmimu, todėl jie sparčiai nyko. Tuo metu tradicinio karpymo subtilybių vaikus mokė tik viena kita močiutė, o karpiniai dažniausiai buvo taikomojo pobūdžio ir atstojo brangius pirktinius nėrinius.


Senųjų lietuvių liaudies karpinių (daugiausia – rekonstruotų) kolekcija saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Jos pagrindą sudaro lietuvių liaudies karpiniai, Antano Daniliausko šeimos surinkti ekspedicijose, rengtose nuo 1964 iki 1987 m. Karpiniai sukaupti iš visos Lietuvos, mažiau iš Žemaitijos. Patys seniausi lietuvių liaudies karpiniai (XIX a.) tėra išlikę nuotraukose.



Populiariausia puošti langus


Visus karpinius galima suskirstyti į tris grupes: simetrinius, asimetrinius, mišrius. Be to, karpiniai būna „pozityviniai“ ir „negatyviniai“ (veidrodiniai), kurie kuriami daug kartų sulenkus lapą. Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje karpymo amatas vėl populiarus, išsiplėtė karpinių pritaikymo galimybės: karpomi atvirukai, kvietimai, knygų iliustracijos, langų užuolaidėlės, girliandos. Be tradicinių taikomojo meno karpinių, pastaraisiais metais susiformavo vaizduojamojo meno karpiniai, iš kurių kuriami paveikslai būsto interjerui papuošti. Šiuolaikiniame lietuvių karpymo amate vyrauja naujų meninės išraiškos priemonių ir net technikos galimybių paieškos. „Karpiniai nėra tik sezoninis dalykas, jie aktualūs visus metus ir tikrai nėra laikini, nors ir gaji nuomonė, jei gaminys – iš popieriaus, vadinasi, trapus ir jau po poros metų reikia jį keisti nauju“, – sako G. Kolosovienė, tikinanti, kad tai toli gražu neatitinka tikrovės, nes, pavyzdžiui, paveikslai iš karpinių turi vertę ir gali būti ilgaamžiai.


Amatininkė prisipažįsta, kad iš karpinių jai mieliausios yra langų užuolaidėlės – jas pašnekovė karpo su dideliu malonumu ir tam negaili laiko. Tokių užuolaidėlių ornamentai gali būti pagal kiekvieno norus ir fantaziją, aišku, atsižvelgiama ir į metų laiką. Taip dažniausiai daro karpinių mėgėjai ar profesionalai. O štai per Arklio muziejaus (Anykščių r.) organizuojamus edukacinius projektus, nesvarbu, koks būtų metų laikas, karpomos užuolaidėlės su arklių, paukštelių ar augalų motyvais. Pašnekovė sako pastebinti, kad dabartinės užuolaidėlės nuo senovinių skiriasi tiek forma, tiek ir raštais. Užuolaidėlių karpymas atima daug laiko. Pasak G. Kolosovienės, užuolaidėlei iškarpyti nepakanka dienos, ypač jei raštas sudėtingesnis ir ji skirta dideliam langui.

REKLAMA


Puošti langus iš popieriaus iškirptomis užuolaidėlėmis pastaruoju metu – labai madinga. „Yra žmonių, kurie jomis žavisi ir nori pasipuošti namus, nesvarbu, ar tai būtų kaimo turizmo sodyba, privatus namas, ar būstas daugiabutyje“, – tikina amatininkė.


Aišku, prieš Kalėdas dominuoja karpiniai su angelų ar snaigių motyvais. Tokiais karpiniais pasipuošę iš tolo švyti daugelio langai. Pasak G. Kolosovienės, langus karpiniais puošti ypač populiaru mokyklose ir darželiuose bei įstaigose.


Įgūdžius lavina visą gyvenimą


Paklausta, ką reikia padaryti, kad pelnytum sertifikuoto karpinių amatininko vardą, G. Kolosovienė sako, kad pirmiausia reikia didelio noro bei kantrybės pildant ir vertinimo komisijai pateikiant tam būtinus dokumentus, taip pat darbus, kurie turi atitikti tam tikrus karpinių kategorijai ar grupei keliamus reikalavimus. Gavę sertifikatą amatininkai turi vykdyti tam tikrą visuomeninę švietėjišką veiklą – mokyti ir kitiems perduoti savo patirtį. „Aš neturiu tikslo prekiauti savo gaminiais, pavyzdžiui, užuolaidėlėmis, nes visos jos, kaip ir langai, – skirtingo dydžio“, – teigia karpinių kūrėja ir pripažįsta, kad ji savo kūrybos gaminiais turguje prekiauti nelabai galėtų.


Dauguma karpinių meistrų iš pradžių nusipiešia tai, ką planuoja iškirpti, todėl labai praverčia ir menininko gyslelė, ir, aišku, patirtis. „Amatininkas visą gyvenimą lavina įgūdžius. Aš irgi jaučiu padariusi didžiulę pažangą lygindama pirmuosius, prieš 20 metų padarytus, darbus su šių dienų karpiniais“, – teigia pašnekovė. Ji neslepia, kad tik autorius žino, koks iš tikrųjų turėjo būti ir kaip pavyko jo kūrinys – nedideles klaideles pastebi tik jis ir dėl jų paslapčia išgyvena.


G. Kolosovienės tikinimu, kasmet didžiosioms metų šventėms karpinių meistrai sugalvoja atsinaujinti ir išbandyti ką nors nauja, ir tai pavyksta. „Pirmiausia dalijamės savo patirtimi, dalyvaujame tarptautiniuose pleneruose, kurie mums labai daug duoda, taip pat projektuose“, – tikina amatininkė, neseniai išmokusi karpyti kampinukes lentynoms puošti. Iki tol ji to niekada nedarė, bet pabandė ir dabar džiaugiasi atradusi ją užkabinusią naujovę. Pašnekovė atvirauja, kad ji šiemet pirmą kartą pamatė purškiamuosius klijus, skirtus karpiniams klijuoti.

REKLAMA


„Visada yra ką nauja sužinoti, nepaisant to, kad karpinių amatas – senas ir atrodo, kad jau viskas išrasta, tačiau net ir darbo priemonės – žirklutės ar peiliukai – labai skiriasi. Be to, smagu stebėti, kaip kitas žmogus dirba, nes vienodai dirbančių tiesiog nebūna, – teigia G. Kolosovienė, nesibodinti gilintis ir atrasti ką nors nauja. – Šiemet teko pabandyti kartu su dar 5 karpinių meistrėmis iškirpti po 4 m ilgio užuolaidėles didžiuliams Viečiūnų bendruomenės namų langams papuošti. Ši naujovė man buvo iššūkis, nors ir karpinių gamyba teikia didžiulį malonumą, o susitikęs su bendraminčiais gali pasijusti esantis komandos dalis.“


Karpinių meistrai turi pasižymėti didžiule kantrybe ir meile savo amatui, nes kiekvienas karpinys reikalauja daug laiko ir pastangų, ypač jei tai parodai skirtas įmantrių raštų originalus eksponatas. G. Kolosovienė per metus dalyvauja ne vienoje parodoje. Daugiausia karpinių parodų vyksta Lietuvoje, kur karpytojų būrys yra išties nemažas. Karpinių tradicijos gajos Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, o štai mūsų kaimynai latviai jų neturi.


Karpiniai namus puošia ne tik per Kalėdas








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)