Pagaliau atėjo žiema, tačiau nuėjus į daržą vis dar galima pasikasti šviežių daržovių. Tie, kurie pasisėjo pastarnokų, tikrai neprašovė pro šalį: lysvėse jie kuo puikiausiai išsilaikė kaip geriausiame sandėliuke. O kas gali būti geriau už natūralių vitaminų ir mineralų šaltinį viduržiemiu!

Meilė Taraškevičienė

Augintas nuo seno

Paprastieji pastarnokai (Pastinaca sativa) priklauso salierinių šeimos augalų genčiai. Nenustatyta, ar pastarnokai buvo auginami senovėje, tačiau Europoje juos gerai žinojo jau nuo VIII a. pabaigos. Kaip kultūriniai pašariniai augalai ir daržovės pastarnokai daržuose buvo pradėti auginti nuo XVIII a. Viduramžiais buvo paplitę kaip populiarus garnyras, panašiai kaip šiais laikais bulvės. Pastarnokai kilę iš Viduržemio jūros pakrančių šalių. Laukiniai pastarnokai auga Pietų Europoje ir Vakarų Azijoje. Paplitę Vidurio Europoje, auginami Amerikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Lietuvoje galima pamatyti pakelėse, pagrioviuose, dykvietėse, pievose.

Skoniu pastarnokai panašūs į petražoles ar salierus. Jų, kaip aromatinių prieskonių, vertė priklauso nuo eterinio aliejaus, kurio skonis ir kvapas primena anyžines ožiažoles, kmynus ir pankolius, kiekio. Storose mėsingose šaknyse yra daugiau kaip 12 proc. angliavandenių, apie 1,5 proc. azotinių medžiagų ir 0,4 proc. riebalų. Be to, pastarnokuose yra daug vitamino C, vitaminų B1 ir B2, E, K, provitamino A, folio rūgšties, baltymų, mineralinių medžiagų (daug kalio , mangano, magnio , fosforo, cinko ir geležies), pektinų.

Pastarnokai – dvimečiai augalai. Pirmaisiais metais susiformuoja lapai ir šakniavaisiai, o antraisiais – stiebas su žiedais. Jie žydi birželio–liepos mėnesiais. Augalai medingi – iš 1 ha jais užsodinto ploto sunešusios nektarą bitės pagamina apie 100 kg medaus. Vaisiai dvisėkliai. Pastarnokai dauginami sėklomis. Vaisiai subręsta liepos–rugpjūčio mėnesiais. Gydymo tikslams pjaunami žydintys augalai, o vaisiai renkami nokstantys.

Ilgai dygsta

Neretai pastarnokai vadinami tinginių daržovėmis, nes jų priežiūrai sugaištama nedaug laiko. Šios daržovės gali augti įvairiose dirvose, bet geriausiai uždera humusingose, giliai įdirbtose, puriose, neužmirkusiose priesmėlio ar lengvo priemolio silpnai rūgščiose ar neutraliose (pH 6–7) dirvose. Patariama pastarnokus sėti ar jų daigus sodinti į lysves, kuriose prieš tai augo kopūstai, agurkai, svogūnai ar bulvės. Jų sėti nereikėtų ten, kur prieš tai augo giminingi augalai – salierai ir petražolės. Kad išaugtų kokybiški šakniavaisiai, geriausia juos auginti panašiai kaip morkas vagose (kas 40–45 cm). Vienai lysvei (apie 10 kv. m) apsėti reikia 5–7 g sėklų.

Pastarnokai sėjami rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai dirva įšyla iki 7 laipsnių ir kol dirvoje užtenka drėgmės. Anot specialistų, pastarnokų sėklos gali dygti ir esant tik 3 laipsniams šilumos. Baimintis, kad nušals gležni jų daigeliai, nereikėtų, nes pastarnokai atsparūs šalnoms.

Pastarnokai, pasėti balandžio mėnesio pabaigoje ar gegužės mėnesio pradžioje, sudygs gegužės pabaigoje. Nenustebkite, šios daržovės gana ilgai dygsta – 14–20 dienų. O kad pastarnokai sudygtų greičiau, prieš sėją nepatingėkite sėklas pamirkyti vandenyje arba dilgėlių, asiūklių nuovire. Blogiausia, kad neretai pasitaiko prasto daigumo sėklų. Taip neatsitiks, jei jos bus laikomos tik metus ar dvejus. Pasėtus kiek vėliau pastarnokus puola kenkėjai.

Po sėjos lysves patariama dažnai laistyti. Per vegetaciją pastarnokus reikia tręšti, purenti tarpueilius, ravėti piktžoles. Kai susiformuoja 2–3 tikrieji lapeliai, reikia išretinti, tarp daigų paliekant maždaug 10 cm tarpus. Ravint pastarnokus saulėtą dieną juose esantis furokumarinas ir kitos eterinės medžiagos gali sukelti alerginį odos uždegimą, todėl reikia būti atsargiems, mūvėti pirštines.

Pastarnokai nebijo šalčių, todėl jų derlius gali būti nuimamas vėliausiai, kai kitos daržovės jau rūsiuose. Šakniavaisius patariama iškasti atsargiai daržo šakėmis, kad nebūtų pažeistos šaknys. Būtina nupjauti lapus paliekant 2–3 cm ilgio lapkočius. Per žiemą šakniavaisiai laikomi vėsiose patalpose. Geriau išsilaikys, jei juos, kaip ir morkas, susluoksniuosite su smėliu (jis visuomet turi būti drėgnas) arba durpėmis.

Galima pastarnokus laikyti prikastus darže, uždengus eglišakėmis ar durpėmis, kad žiemą prireikus nesunku būtų pasiimti. Arba dalį derliaus galima palikti darže neiškastą – reikia tik nupjauti lapus ir šakniastiebius apkaupti. Kovo mėnesį išėjus pašalui, iškasti pastarnokai bus švelnesnio skonio už laikytus rūsyje.

Gelbėja susirgus

Pastarnokai gerina virškinimą ir ramina nervų sistemą, taip pat apsaugo nuo diabeto, depresijos, stiprina imuninę sistemą. Jame esantis kalis šalina iš organizmo skysčių perteklių ir reguliuoja kraujo apytaką, saugo nuo koronarinių kraujagyslių ir žarnyno spazmų. Gydomaisiais tikslais vartojami iš pastarnokų pagaminti preparatai nuo odos ligų, stenokardijos.

Liaudies medicinoje pastarnokai vertinami dėl to, kad žadina apetitą ir gerina virškinimą, ypač kenčiant nuo skrandžio dieglių. Apetitui gerinti, nusilpus organizmui ir sveikstant po ligų, labai nualinusių organizmą, patariama gerti 4 kartus per dieną prieš valgį po ketvirtadalį ar trečdalį stiklinės antpilo (geriausia su medumi). Antpilui imama 2 valgomieji šaukštai smulkintų šaknų ir stiklinė verdančio vandens.

Pastarnokai stimuliuoja šlapimo skyrimąsi, padeda išvengti spazmų ir malšina skausmus. Jie vartojami sergant vandene, inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige. Pastarnokų šaknų nuoviras (arbatinis šaukštelis smulkintų šaknų užpilamas stikline vandens) veiksmingai padeda nuo kosulio. Nuoviro reikia gerti po valgomąjį šaukštą 4–5 kartus per dieną. Nuo kosulio padeda ir pastarnoko lapų ar vaisių arbata arba nuoviras (1–1,5 valgomojo šaukšto susmulkintų lapų arba ketvirtadalio arbatinio šaukštelio vaisių imama stiklinei vandens). Toks nuoviras geriamas taip pat kaip ir šaknų antpilas.

Pastarnokų vaisiuose eterinio aliejaus kur kas daugiau negu žolėje ir šaknyse. Be to, iš pastarnokų sėklų gaminami preparatai širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti.

Universalesni už morkas

Pastarnokai pasižymi didele energine verte, nes sacharidų kiekis tris kartus didesnis nei morkų, todėl už minėtas daržoves jie dar vertingesni ir universalesni. Pastarnokus galima valgyti žalius, tačiau dažniausiai jie verdami ir yra puikus įvairių valgių receptų elementas. Dažniausiai šios daržovės naudojamos kaip morkos, petražolės ir salierai. Taigi tinka sriuboms, salotoms, pagardams ruošti. Pastarnokus galima kepti kaip bulves su pomidorais ir svogūnais.

Baltymų kiekis juose nėra įspūdingas, tačiau dėl mineralų ir vitaminų gausos patiekalai su pastarnokais gali būti idealus dietinis užkandis, padedantis subalansuoti mitybą.

Pastarnokai kai kuriose Europos šalyse, ypač Jungtinėje Karalystėje, yra viena svarbiausių daržovių.

Morkų ir pastarnokų sriuba su imbieru

Reikės: po stiklinę pjaustytų morkų ir pastarnokų, 800 ml vištienos ar daržovių sultinio, apie 2–2,5 cm ilgio imbiero gabaliuko, 2 šaukštų citrinos sulčių, maltų juodųjų pipirų, druskos.

Morkas, pastarnokus ir smulkintą imbierą užpilkite sultiniu ir virkite, kol suminkštės. Masę sutrinkite ir paskaninkite pipirais, druska, citrinos sultimis. Patiekite su grietine ar natūraliu jogurtu. Ši sriuba puikiai tiks šaltą dieną. Naudokite tik šviežią imbierą, sriubai suteikiantį ypatingą skonį, o valgantiesiems – šildomąjį efektą.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite: "Namie ir sode"