Daugelis daržininkų žino, jog dirvos derlingumą ir kokybę galima pagerinti be jokių trąšų. Į pagalbą ateina sideratai. Šį kartą pakalbėkime apie vienus geriausių sideratinių augalų – garstyčias.

Galima išsiversti ir be chemijos

Savo daržuose vis dažniau stengiamės išsiversti be chemijos. Nenuostabu: kuo mažiau purkšime įvairiais pirktiniais preparatais, kuo mažiau tręšime mineralinėmis trąšomis, tuo ekologiškesnį ir vertingesnį derlių galėsime pasiūlyti savo namiškiams.

Rugpjūtį vis daugiau ankstyvųjų daržovių keliauja ant mūsų stalo, o ištuštėjusios lysvės prašyte pašosi užsėjamos sideratais, neretai vadinamais tiesiog žaliosiomis trąšomis.

Bene vieni geriausių ir efektyviausių sideratinių augalų – garstyčios. Nustatyta, kad garstyčių žalioji masė pagal veiksmingumą prilygsta šiaudų mėšlui. Turbūt todėl tokį būdą atgaivinti ir pagerinti derliaus nualintą dirvą pripažįsta kone viso pasaulio žemdirbiai. Tai ypač populiaru Vokietijoje. Garstyčiomis pasėliai užsėjami net kelis kartus per metus. Šios trąšos pagrįstai laikomos ekologiškomis, be to, nieko nekainuoja (na, nebent tiek, kiek kainuoja sėklos).

Žinomos kelios garstyčių rūšys. Baltosios garstyčios labiausiai paplitusios Azijoje, Graikijoje, Afrikoje, Naujojoje Zelandijoje, o rudosios, arba sareptiniai bastučiai, – Kanadoje, Rusijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Juodosios garstyčios populiariausios Prancūzijoje, Italijoje, Rumunijoje, Turkijoje, Anglijoje.

Lietuvoje geriausiai žinomos ir dažniausiai auginamos baltosios garstyčios. Tačiau mūsų šalyje galėtų puikiai augti ir rudosios, ir juodosios garstyčios, todėl į šias rūšis irgi derėtų atkreipti dėmesį.

Ką gali garstyčios?

Šie augalai, priklausantys kryžmažiedžių šeimai, tarsi sutverti tam, kad purentų dirvą. Garstyčios labai greitai suformuoja stiprią metro gylį siekiančią šaknų sistemą. Pakirtus šaknis, jos supūva per 1,5–2 savaites ir suformuoja dirvoje kanalų tinklą, padedantį orui ir drėgmei patekti į gilesnius dirvos sluoksnius. Taip išpurenamas podirvis, gerinama dirvos struktūra.

Greitai auganti žalioji masė leidžia šiuos sideratinius augalus sėti visą sezoną – pavasarį, vasarą ir rudenį – nuėmus derlių. Dažniausiai garstyčios į pagalbą pasitelkiamos rugpjūtį. Pasėtos iki rugpjūčio vidurio, jos antroje rugsėjo pusėje pradeda žydėti. Užaugantis žaliosios masės kiekis labiausiai priklauso nuo drėgmės ir šilumos. Esant ilgam, saulėtam ir drėgnam rudeniui užauga įspūdingas žaliosios masės derlius.

Garstyčios, patekusios į dirvožemį, greitai suskaidomos ir mineralizuojasi, o susidariusias humuso medžiagas labai lengvai įsisavina daržo kultūros. Taigi garstyčios gausiai papildo dirvą organinėmis medžiagomis, todėl savo galiomis beveik nenusileidžia kompostui bei mėšlui.

Garstyčių trąšos taip pat yra puikios natūralios dirvožemio sanitarės, saugančios kultūrinius augalus nuo kenkėjų ir ligų, nes jose esantys eteriniai aliejai valo ir dezinfekuoja dirvą, naikina grybelius ir pasižymi baktericidinėmis ypatybėmis. Be to, žalioji masė slopina piktžolių augimą.

Augančios garstyčios – tikras malonumas bitėms ir nauda bitininkams. Garstyčių pasėjus rudenį galima tikėtis, kad bitės surinks gerokai daugiau medaus. Jis būna gražios gelsvos spalvos, pikantiško skonio, malonaus kvapo.

Kad garstyčios taptų trąša

Norėdami iš garstyčių trąšų turėti kuo daugiau naudos, auginti jas turėtumėte maždaug iki 30 cm aukščio. Apkasti reikia tada, kai žaliosios masės yra daugiausia, t. y. prieš pat garstyčių žydėjimą ar joms vos pražydus. Jeigu jūsų daržo dirva sunkesnio priemolio, garstyčias įterpti reikėtų anksčiau, nes tokioje dirvoje žalioji masė mineralizuojasi lėčiau. Lengvoje priesmėlio dirvoje mineralizacija vyksta sparčiau, tad garstyčių žaliąją masę galima apkasti truputį vėliau.

Tiesa, kai kurie daržininkai laikosi nuomonės, kad garstyčių rudenį išvis nereikia įterpti į žemę, nes per žiemą likę stagarai pavasarį ruošiant dirvą subyra savaime. Jų argumentai taip pat įtikinami, mat žiemoti palikti sideratai neleidžia lietingu rudens ir pavasario metu išplauti mineralinių medžiagų. Neapkastose garstyčiose išsaugoti mineralai labai praverčia augalams pačiu intensyviausiu jų vystymosi metu, t. y. vasaros pradžioje. Beje, tokio baltųjų garstyčių naudojimo efektyvumą patvirtina ir amerikiečių mokslininkų atlikti tyrimai. Jie rodo, kad garstyčių poveikis tokiu atveju nedaug skiriasi nuo mėšlo.

Nedidelių daržų savininkams, ko gero, priimtinas būtų ir kompromisinis variantas, kai užaugusių garstyčių šaknys tiesiog pakertamos plokščiapjoviu kauptuku ir žalioji masė paliekama ant dirvos.

Kenkėjams naikinti

Dezinfekuodamos dirvą garstyčios neleidžia ramiai gyventi ir daugeliui augalų kenkėjų. Garstyčių poveikis nepatinka amarams, skruzdėlėms, šliužams, sraigėms ir kt. Vieni bjauriausių kenkėjų mūsų daržuose – spragšiai. Jie kenkia iš esmės visoms daržovėms ir dekoratyviniams augalams, nes minta požeminėmis augalų dalimis, išėda sėklas. Šie plokšti, ilgi, į abu galus susiaurėję vabalai aptinkami ant augalų ir dirvos paviršiuje. Vabalų lervos taip pat gyvena dirvoje ar pūvančioje medienoje, senuose kelmuose. Savo bjaurų darbą spragšiai dirba naktį. O štai garstyčios trukdo jiems gyventi ir ruoštis žiemai. Pastebėta, jog kelerius metus darže sėjamos garstyčios pajėgios visiškai išnaikinti šiuos kenkėjus.

Ne veltui garstyčias rekomenduojama sėti ir ten, kur kitais metais planuojama auginti bulves. Sakoma, yra garstyčių – nėra kolorado vabalų. Be to, garstyčios dirvoje naikina ir kitus bulvių priešus – nematodus.

Džiaugiasi garstyčiomis ir žirniai. Šie augalai skatina jų augimą ir saugo nuo žirninių vaisėdžių.

Naudingos ne tik dirvai

Žinoma, garstyčios auginamos ne tik kaip sideratiniai augalai. Jų nauda neabejoja ir farmacininkai, medikai, kulinarai.

Baltosios garstyčios (kartais vadinamos geltonosiomis ar angliškomis) nuo seno naudojamos medicinoje hipertonijai, tulžies pūslės ir kepenų ligoms, virškinimo sistemos sutrikimams, meteorizmui bei reumatui gydyti. Kulinarai baltųjų garstyčių grūdelių beria į konservuojamas daržoves, ruošiamus marinatus. Jos taip pat yra padažų ir majonezų sudedamoji dalis. Indijoje daug garstyčių sunaudojama ruošiant karį bei kitus prieskonius. Tiesa, baltosios garstyčios, pasižyminčios gana aštriu skoniu, visiškai neturi jokio kvapo, todėl ruošiant maistui aromatizuojamos.

Rudosios garstyčios taip pat plačiai naudojamos medicinoje įvairiausiems garstyčių tepalams ir pleistrams gaminti, preparatams, skirtiems hipertonijai, neuralgijai, raumenų skausmams gydyti. Šios garstyčios pagerina šaltų ir karštų mėsos bei žuvų patiekalų skonį. Jos taip pat naudojamos gaminant majonezą, įvairius padažus, užpilus, o maltomis jų sėklomis aromatizuojami prieskonių mišiniai bei rūkyti gaminiai. Be to, iš rudųjų garstyčių sėklų, turinčių iki 49 proc. riebalų, spaudžiamas labai kokybiškas aliejus, daugelyje šalių patiekiamas kaip salotų, padažų, pupelių, žirnių ir mėsos patiekalų priedas.

Juodosios garstyčios (dar vadinamos tikrosiomis ar prancūziškomis) naudojamos gaminant mums visiems gerai žinomus garstyčių pleistrus. Šios garstyčios – aromatingesnės, o skoniu primena krienus. Kulinarijoje juodosios garstyčios neretai maišomos su baltosiomis, kad paruoštos valgomosios garstyčios įgytų joms būdingą skonį bei aromatą.

Parengta pagal žurnalą "Namie ir sode"