„Giliausioji žmogaus reikmė yra duoti“, – sako kunigas, nuteistųjų iki gyvos galvos, kalinčių Lukiškių kalėjime, kapelionas Arūnas Peškaitis OFM. Kunigas pastebi, kad labdara kartais pavirsta ir neabai gražiu komerciniu ar savireklamos dalyku.

Loreta LILEIKIENĖ

– Manau, kad daugelis pritars minčiai, jog sunkiausia – nesavanaudiška labdara. Iš kur kyla šis gebėjimas duoti nesitikint naudos sau?

– Motyvų, skatinančių duoti, yra labai įvairių. Gali būti ir tokių, kurie mums atrodo nelabai gražūs: savęs sureikšminimo, komercinių. Tačiau yra ir gražių motyvų: tiesiog gailestis ir noras, kad tavo uždirbti pinigai ne tik suteiktų malonumą, bet ir dar kažkam kitam realiai padėtų gyventi. Tačiau pačia giliausia, ontologine ir antropologine, prasme tiek tikintį, tiek netikintį žmogų skatina duoti tai, kad jis yra žmogus. Tik imančio asmens būtis ne visai išsiskleidžia, o jo elgesys nesiskiria nuo gamtinio padaro.

– Ar pakanka tiesiog paaukoti pinigų, daiktų, drabužių?

– Kalbant apie labdarą iš tikrųjų labai svarbus yra santykis su žmogumi. Kai mane pakvietė pabendrauti Lukiškių kaliniai, su parapija organizavome jiems didžiulę knygų siuntą. Kaliniai, iš kurių daugelis nuteisti iki gyvos galvos, buvo labai dėkingi. Pas juos apsilankęs supratau vieną dalyką – negaliu jų palikti. Kai ryšys užmezgamas, jis negali būti nutraukiamas. Kiekvienas santykis turi amžinybės žymę. Į kalėjimą einu kas savaitę, ir man pačiam tai labai svarbu.

Labdara nebūtinai yra materiali. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus rengėme labdaros ir sakralinės muzikos projektą „Pax et Bonum“, per kurį patyrėme įstabių dalykų. Žinomi mūsų estrados atlikėjai koncertavo tose vietose, kurių paprastai neaplanko. Į nusikaltusių nepilnamečių internatą nuvažiavo koncertuoti Andrius Mamontovas, pas senelius – Nelly Paltinienė. Tokie dalykai išlieka.

– Kam mūsų visuomenėje labiausiai stinga dėmesio?

– Manau, kad dėmesio, labdaros labiausiai trūksta neįgaliems žmonėms. Mes net neįsivaizduojame, kiek jų yra daug ir kaip jie pasislėpę, kokią didelę atskirtį išgyvena. Kartą dalyvavau „Vilties“ bendrijos surengtame žymių atlikėjų koncerte ir buvau nustebęs, kiek daug jų – neįgaliųjų – susirinko. Jie džiaugėsi gyvenimu, bendravo. O kur tie žmonės yra kasdien? Kodėl mes jų nematome gatvėse? Girdėjau pasakojant, kaip grįžę iš ekskursijos po Paryžių ar kitą didmiestį lietuviai stebisi, kiek daug ten neįgaliųjų... Iš tiesų – ne daugiau nei pas mus. Tiesiog jiems tie miestai yra draugiški: draugiškos gatvės, draugiški namai, jie gali ateiti ten, kur nori.

Seneliai taip pat mažai kam įdomūs, matyt, jie neturi geros „prekinės išvaizdos“. Bene prieš dešimt metų kartu su Maltos ordinu rengėme labdaros akcijas ir rinkome pinigus būtent seneliams ir neįgaliems žmonėms paremti. Už surinktus pinigus pirmiausia renovavome Legailių senelių namus Biržų rajone. Mūsų labdara buvo postūmis. Susidomėjo Suomijos ambasada, atsirado ir daugiau rėmėjų.

Trečia grupė žmonių, kurie, mano supratimu, ypač užmiršti, – kaliniai ir visi, kurie yra ribotos laisvės įstaigose, taip pat ir nepilnamečiai. Jie irgi mažai kam įdomūs. Netgi pasigirsta, kad jie to nusipelnė.
Populiariausi – vaikai. Jeigu vertintume komerciškai, vaikai yra labai „paklausūs“. Juk mes visi buvome vaikai, vaikai džiugina mūsų širdis, jie – labai įdomūs, atviri, traukia savaime. Paglostyti vaiką gali kiekvienas. Su seneliu pabūti – sunkiau. „Sunkesnė“ labdara yra mažiau populiari.

– Ar pavienės privačios labdaros iniciatyvos atneša mažiau naudos nei bendruomenių, organizacijų?

– Bendruomenėje veikti, žinoma, paprasčiau, nes grupė daug ką gali padaryti. Tačiau yra daug žmonių, kurie daro gerus darbus pavieniui. Labai gerbiu tokius žmones, kurie tai daro ne dėl savireklamos, o dėl to, kad juos taip šaukia daryti. Kai apie labdarą garsiai kalbi, išnyksta visas grožis. Kalbėti reikia tiek, kad paskatintum ir kitus kažką daryti.

– Kokia turtingųjų atsakomybė?

– Evangelija pasakoja, kaip turtingas žmogus kasdien eina į savo rūmus, o šalia srutose sėdi vargšas Lozorius. Turtingasis jo neveja, tiesiog praeina – jam tas pats. Tai yra tragiškiausia. Kai turtingas žmogus pasislepia už savo tvirtovės sienų. Ir ta tvirtovė jį slepia nuo tikrovės. Atsiranda praraja, dingsta solidarumas. Žmogus randa pasiteisinimų, kad vargšas pats susikuria tokią „karmą“. Tarsi ir nėra realaus gyvenimo, kuriame kiti kenčia... Baimė prisiliesti prie kito kančios pirmiausia yra savęs paties baimė.

– Yra sakančių, kad neverta remti skurstančių, nes jie neskatinami kabintis į gyvenimą, ieškoti išeities.

– Šiuose žodžiuose yra dalis tiesos. Tačiau mums reikia galvoti ne apie tai, kad nereikia remti, o apie tai, kaip remti? Krikščioniškajame socialiniame mokyme galioja subsidiarumo principas – duoti tiek, kad žmogus išmoktų gaudyti žuvį, o ne lauktų, kad jam ją kas nors išmestų. Kad nereikia remti, dažnai sako cinikai, kurie, uždirbdami daug pinigų, įsivaizduoja tapę vertingi. Jiems pasisekė, jie turi gabumų, kiti galbūt tai pragėrė, bet reikia pažvelgti į tų žmonių gyvenimą. Jeigu nieko nenori apie tai žinoti, tai yra paprasčiausias cinizmas.

– Kuo mūsų visuomenės patirtis skiriasi nuo užsienio valstybių?

– Posovietinėje visuomenėje žmonės neturi solidarumo tradicijos. Socialistinėse šalyse iš viso nebuvo kalbų apie neįgaliųjų integraciją visuomenėje, jie gyveno uždaryti savo gete, ir tokių getų buvo daug: kalinių, nepilnamečių... Ar kas nors kalbėjo apie labdarą kaliniams? Net ir apie labdarą vaikams niekas nekalbėjo. Sakydavo, kad jais rūpinasi valstybė. Mes buvome svetimi vieni kitiems. Ir tas svetimumas šiandien duoda vaisių. Vakarų Europos šalyse, kuriose totalitarizmo nebuvo, senosios iš Bažnyčios kylančios tradicijos padėti silpnesniesiems, skurstantiesiems siekia ankstyvuosius viduramžius.

Manome, kad paramos programos yra labai naujos? Viduramžių Italijoje vienuolynai jau turėjo programas, kurios efektyviai padėdavo vargšams. Žinoma, niekas nevadindavo to programomis, projektais, bet tai vykdavo.
Tačiau mes iš Vakarų pirmiausia perėmėme agresyvų vartotojiškumą, kurio tose šalyse yra daug, bet jis ne taip greitai naikina labdaros tradiciją. Pas mus ji naikinama net neprasidėjusi... Arba stipriai iškreipiama.