Vilnietis muzikos kūrėjas Algirdas Martinaitis dažniausiai pristatomas kaip impulsyvios poetiškos natūros kompozitorius, kurio ankstyvuosiuose kūriniuose skleidžiasi meditacinių garsų kalba. Kompozitorius eksperimentuoja ne tik su gamtos, bet ir su įvairiais kitais aplinkos garsais. Įdomu pažinti šį nuolat besikeičiantį, vis kitokį menininką.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Pasaulį išvydote neramiu metu, 1950-aisiais. Esate gyvenime visko matęs žemaitis. Juk kūrėjai, norėjo to ar nenorėjo, turėjo prisitaikyti, o už tai būdavo ir smerkiami.

– Augau sunkiu pokariu: vienus vežė į Sibirą, kitus sušaudė vietoje. Tuo pat metu sušaudė ir dainas, kurios mane lydėjo nuo lopšio. Šeimoje buvau antras vaikas, vyresnysis brolis Marcelijus tapo poetu.

– … Ir žinomu Sąjūdžio veikėju. Kas buvo jūsų, Martinaičių nuo Paserbenčio (Raseinių r.), tapusių žymiais Lietuvos menininkais, tėveliai? Galbūt paveldėjote jų kūrybinius genus?

– Šviesaus atminimo tėvai Dzidorius ir Marijona Martinaičiai buvo paprasti kaimiečiai, jokio muzikinio ar literatūrinio išsilavinimo neturėjo. Pamenu, kartą pas savo krikšto motinėlę išgirdau karo laikų romansą: „Keliauja kareivis per smėlį, palikęs tėvelių namus“, o mano krikštamotė uždainavo „Paukščiukų veselią“. Tuomet ir išgirdau kitokią dainą – smagesnę, įstrigusią visam gyvenimui.

– Nenuostabu, kad į jūsų kūrybą kartkartėmis įterpiami įvairūs gamtos, o ypač paukščių, garsai. Kai kas iš menotyrininkų jus yra pavadinęs paukščių užkalbėtoju. Ar tai tiesa?

– Tiesa, nes jų balsų įvairovės motyvai mano kūriniuose skamba labai dažnai. Paukščiai ir jų trelės parūpo nuo vaikystės: skaičiau nemažai literatūros apie tai, kaip paukštukai mokosi giedoti. Kartais kokį nors tekstą, tegul ir hebrajišką, verčiu į paukščių kalbą. Tie garsažodžiai muzikos kūriniuose tarp įvairių instrumentų suskamba specifine kalba.

Ėmiau suvokti, kad paukščių balsai yra arčiausiai žmogaus. Esu sukūręs nemažai kūrinių, kurie ir prasideda nuo paukščių giedojimo. O štai kūrinį „Strazdiškasis“, skirtą fleitai ir styginių orkestrui, įkvėpė juodasis strazdas, kartą atskridęs prie mano namų. Įsiminė jo aiškiai skiemenuota giesmė.

– Gyvenate Bendorėlių gyvenvietėje netoli Vilniaus. Tikriausiai jus iš pat ryto pažadina paukščių balsai?

– Taip buvo ir vaikystėje, taip yra ir dabar. Į savo kūrinius esu įterpęs ir varlių chorų akimirkas. Gamta buvo ir yra manyje. Gelbėju kiekvieną vabaliuką. Galvoju, jeigu pakliūsiu į pragarą, tai tas mažas padarėlis mane ištemps. Kitiems galbūt sunku suprasti tokią mano jauseną, kaip ir mano kuriamą muziką. Paaiškinti giliau, kaip ją kūriau ir ką ji reiškia, nesiimu…

– Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje debiutavote kartu su bendraminčių neoromantikų kartos kompozitoriais, o jūsų gamtiškųjų įkvėpimų prisodrintos kompozicijos išsiskyrė ypatingu poetiškumu ir giliu emociniu poveikiu.

– Mano Gamtos kūrinių ciklą vainikavo kamerinė kantata „Cantus ad futurum“, tapusi savotišku visos kompozitorių kartos manifestu, išreiškiančiu jos estetines ir etines nuostatas, baimes ir viltis. Kantatoje pagal mano sumanytą tekstą lotynų kalba apraudami paukščiai, simboliškai įrašyti į raudonąją mirties knygą. Džiaugiuosi, kad šis kūrinys pripažintas vienu reikšmingiausių XX a. antrosios pusės lietuvių muzikoje. Kitame cikle „Pradžios ir pabaigos knyga“ liūdną nykstančių paukščių grožį pakeitė blogio ir Paskutinio teismo motyvai. Tuo metu radosi ir „Nebaigtoji simfonija“ – vienas dažniausiai atliekamų lietuvių autorių simfoninių kūrinių. Pasijutau tarsi užkluptas nepasirengęs, nemokantis muzikos kalbos. Tada ir atėjo laikas naujam posūkiui...

– O kaip kyla įkvėpimas kurti tokius reikšmingus opusus?

– Viskas prasideda nuo toptelėjusios į galvą minties, kartais net visai absurdiškos... Pirmiausia puolu rinkti informacijos – perskaitau ar perklausau viską, kas pakliūva po ranka. Tada ateina įkvėpimas pritaikyti muziką. Būna, kelias dienas užvaldo įkvėpimas, o trečią dieną atsiverti, ką esi sukūręs, ir pamatai, kad nieko gero neišėjo. Tada ramiausiai ištrinu tai, ką parašiau, ir pradedu iš naujo. Beje, tą patį pastebiu ir sklaidydamas savo mėgstamų kompozitorių Liudvigo van Bethoveno ar Franco Šuberto kūrybos juodraščius. Bet ir perrašinėjant kūrinį įkvėpimas lieka – jo paleisti negalima. Ir nereikia.

– Kodėl pasirinkote būtent muziko kelią?

– Man, kaimo vaikui, muzika buvo tarsi koks pamišimas. Kai kas nors užgrodavo armonika ar akordeonu, apimdavo nesuvokiamas jaudulys. Prisimenu vakarą, kai kaimo žmogeliai atnešė į namus armoniką. Buvau jau atgulęs, prabudęs paprašiau tėvų negesinti šviesos – norėjau matyti tą instrumentą. Man buvo nepaprastai įdomu ne vien groti, bet ir kurti ką nors savo. Vietos muzikos mokykloje mokiausi groti akordeonu, vėliau pianinu, tačiau labiausiai norėjosi sukurti tai, ką jaučiau iš aplinkos. Štai mano tėvas pats pastatė namą, sudėjo langus – argi tai ne kūryba? O ką jau kalbėti apie brolio kūrybą, kurią visi girdavo...

Vėliau Vilniuje mokiausi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume, o 1965 m. įstojau į Lietuvos konservatoriją, mokiausi kompozitoriaus Eduardo Balsio kurse. Buvau svajotojas, pasiilgdavau gamtos, tad po paskaitų dažnai sėsdavau į autobusą ir važiuodavau į Pavilnį, kur buvau radęs skardį, nuo kurio buvo matyti Vilnius. Vėliau šis miestas atsivėrė lyg didelė skrynia, kurioje tilpo krūva menų: dailė, architektūra, poezija, muzika...

– Ar sutardavote su vyresniuoju broliu Marcelijumi, Vilniaus universitete baigusiu lietuvių kalbos ir literatūros mokslus?

– Jis buvo keturiolika metų vyresnis. Mūsų draugystė visada buvo broliška, tačiau tai jau kita tema. Apie mūsų nuoširdžius santykius liudija mano kūryboje panaudoti Marcelijaus sukurti posmai. Kai kas yra sakę, kad mes, broliai, vienas – poetas, o kitas – muzikas, galėtume „susiglausti“ ir kartu kurti dainas, tuomet rastume ir komercinę naudą. Tačiau labiausiai mums rūpėjo Lietuva ir jos ateitis.

– O kur sutikote žmoną Nijolę, su kuria netrukus švęsite auksines vestuves?

– Susitikome vienoje linksmoje draugijoje, kurioje grojau pianinu. Po to Nijolę pamačiau gatvėje. Nebuvo ilgo viliotinio – abu vienas kitam kritome į akį... Ji – ne muzikė, o ekonomistė. Tuo labai džiaugiuosi, nes šeimoje pakanka vieno tokio, kuriam rūpi kartais painūs ir ne visiems suprantami muzikiniai dalykai. Beje, ir du mūsų sūnūs pasirinko praktiškesnes profesijas. Nesistengiau spausti vaikų prie muzikos – leidau jiems patiems apsispręsti.

Šeima – gyvenimo džiaugsmas, o kartu ir nerimas, kuris žnaibė iki nepriklausomybės atgavimo. To virsmo metu žmona neteko darbo, su mažais vaikais išvykome į kaimą. Vyresnysis sūnus Dzidorius pasirinko kompiuterinio programavimo sritį, gyvena Liuksemburge. Jaunėlis Karolis liko Vilniuje ir taip pat užsiima techniniais darbais. Džiaugiuosi, kad žmona – bendramintė, supranta mano mintis bei ironiškus pasvarstymus apie nūdieną. Ji mėgsta klasikinę ir akademinę muziką, lydi mane į koncertus, kuriuose skamba ne tik mano, bet ir mano bičiulių – jau anapus išėjusių Fausto Latėno ar Vidmanto Bartulio – kūryba. Kartu lankome parodas, spektaklius.

– Baigęs studijas dirbote Vilniaus rusų dramos teatre, taip pat Akademiniame dramos teatre. Kūrėte muziką keliems režisieriaus Jono Vaitkaus, scenos meistro Eimunto Nekrošiaus spektakliams...

– Džiaugiuosi, kad likimas lėmė bendradarbiauti su genialiuoju teatro režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, kurio spektaklių muzika šių metų rugpjūtį įamžinta koncertuose Vilniuje ir Šiluvoje. Juose skambėjo ne tik mano, bet ir kompozitorių Fausto Latėno, Mindaugo Urbaičio ir Andriaus Mamontovo specialiai parengtos muzikos aranžuotės. Tai buvo tarsi praeities ir dabarties susitikimai, kurie muzikos kūryboje yra labai jaudinantys, pagarbos išraiška ir padėka Eimuntui: toji muzika – ne mūsų, o jo nuopelnas. Tai buvo ne vien emocinė palydovė, bet dramaturginė jėga, perteikianti tai, kas neišsakoma žodžiais. Ypač ryškus mano ir jo bendradarbiavimas spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani“, kuriame kartu išsprendėme, kaip negalimybę kalbėti paversti galimybe.

– Pastaruosius dešimtmečius svarbią vietą jūsų kūryboje užima religinė muzika. Kodėl staiga pasukote sakralinės muzikos keliu?

– Sakralinės muzikos prasmę išgirdau paukščių giesmėse. Jau pats žodis „giedojimas“ suartina paukštį ir žmogų. Sukūrus kantatą „Cantus ad futurum“ („Giesmė ateičiai“), įvyko tikrosios sužadėtuvės su gamta – didžiąja sakralia Paslaptimi. Prisiminiau šv. Pranciškų Asyžietį – jo pamokslą paukščiams, broliui vėjui, sesei mirčiai ir kt. Prie religinės muzikos priartėjau per krikščioniškuosius tekstus, jie man darė didelę įtaką. Štai kūrinyje „Gailestingumo altorius“, parašytame pagal praeito amžiaus vienuolės Faustinos tekstus, daug mistikos, o pagal Pranciškaus Asyžiečio „Saulės giesmę“ sukurtas opusas demonstruoja ryšį su gyvybe – tai man labai artima, aktualu ir dvasinga. Paminėčiau ir naujesnį kūrinį – įstabų poeto, mistiko Šv. Kryžiaus Jono „Kopimą į Karmelio kalną“, kuris simbolizuoja ėjimą dvasingumo keliu. Apibendrindamas norėčiau priminti svarbų teiginį: norint suprasti dangų, reikia jausti žemę. Rašydamas kūrinius Šventojo Rašto tekstais jaučiausi nusižeminęs, neišmanus, palikęs kompozicinį išsimokslinimą „ten, lauke už durų“...

– Birželio 13 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusiame Vilniaus festivalio koncerte buvo atlikta oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos“, kurią sukūrėte dar 2023 metais ir skyrėte politiniams kaliniams ir tremtiniams atminti. Ar muzika gali prisidėti prie pasaulio gelbėjimo nuo grėsmių, kurias jaučiame šiandien?

– Rašyti anaiptol ne šventinę ir ne pramogai skirtą muziką mane skatina širdies nerimas dėl įvykių pasaulyje. Šešių dalių oratorijos moto – Vinco Mykolaičio-Putino poema „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apraudu, mirusius šaukiu“), taip pat panaudota Maironio kūryba, Naujojo Testamento, Lietuvos laisvės kovotojų maldynėlio psalmės, įterpti kai kurių žinomų dvasininkų pamokslų ir laiškų fragmentai. Kūrinį atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo Robertas Šervenikas, Kauno valstybinis choras (skaitovas aktorius Darius Meškauskas ir solistė Gintarė Ramanauskaitė).

Beje, lietuvių kalba atliekamas kūrinys paskutinėje dalyje papildytas choro partija ukrainiečių kalba, taip pagerbiant skaudžias netektis patyrusią Ukrainą.

Nuskambėjo ir mano šiemet sukurtas opusas „Gija“ simfoniniam orkestrui. Gija – gyvybės siūlas, einantis per daugelį mano kūrinių, o dabar nusidriekiantis ir per Ukrainos karo lauką iki neramumų krečiamo Sakartvelo, kurio vienas garsių kompozitorių, didis savo tėvynės sūnus yra vardu Gija (Gija Kančelis).

O naujausias mano kūrinys – „Lietaus misterija“ (pagal Šventraščio tekstus), parašytas spalio mėnesį vyksiančiam tarptautiniam šiuolaikinės muzikos festivaliui „Gaida“. Programoje kūrinys įvardytas „Šventuoju pavasariu“, o jį atliks prancūzų violončelininkas Nikola Altštedtas ir Šiaulių choras „Polifonija“.

– Gerbiamas Algirdai, jubiliejiniais metais daug laiko skyrėte muzikai, o kaip atsipalaiduodavote?

– Su dar neatvėsusiomis aukštomis natomis ir mintimis puoliau prie žemės, prie augalų, kad palengvintų širdį ir mintis. Man tai savotiškas įsižeminimas – kad blogio perkūnas nenutrenktų,

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.