Gegužės 27-ąją sueina 50 metų, kai Jaunimo teatras pirmąkart atvėrė duris žiūrovams. 1966-aisiais tą dieną teatre įvyko premjera - režisierės Aurelijos Ragauskaitės spektaklis pagal Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) tragediją „Romeo ir Džiuljeta". Nuo to laiko oficialiai skaičiuojama Jaunimo teatro veiklos pradžia.

Šiai sukakčiai paminėti rengiama ilgamečio Jaunimo teatro aktoriaus Rimgaudo Karvelio dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis 2005-2015" penktosios dalies peržiūra, kuri ir įvyks gegužės 27-ąją.

Valstybinis jaunimo teatras oficialiai įkurtas 1965 m. sausio 29 d. Iš pradžių pavadintas Jaunojo žiūrovo teatru ir tik vėliau paties kolektyvo iniciatyva gavęs dabartinį teatro vardą, savo veiklą pradėjo pamažu. Pirmiausia reikėjo sutvarkyti teatro repeticijų patalpas, kuriomis turėjo virsti Vilniaus gatvėje esantys Mažieji Radvilų rūmai (dabar ten įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus), surinkti kūrybinę grupę ir nuspręsti, kokiu spektakliu prisistatyti jaunajai sostinės publikai.

Visi šie darbai buvo patikėti režisierei A. Ragauskaitei, kuri, nieko nelaukusi, paskelbė aktorių atranką. Režisierė sugebėjo iš visų Lietuvos kampelių surinkti ir suformuoti ypač stiprią, vėliau ne vieną dešimtmetį teatro vardą garsinusią trupę. Pirmojo spektaklio repeticijose dalyvavo Rolandas Butkevičius, Leonas Ciunis, Birutė Didžgalvytė, Nijolė Gelžinytė, Algirdas Grašys, Ferdinandas Jakšys, R. Karvelis, Regina Kazlauskaitė, Valerija Marcinkevičiūtė, Saulius Sipaitis, Laimutė Štrimaitytė, Elvyra Žebertavičiūtė ir kiti, ilgainiui tapę ryškiausiais Jaunimo teatro aktoriais.

Ilgametis teatro aktorius R. Karvelis pirmajame spektaklyje atliko Kapulečio vaidmenį. Prieš kelerius metus už gyvenimo nuopelnus „Auksiniu scenos kryžiumi" apdovanotas aktorius savo dalyvavimo pirmajame spektaklyje nesureikšmina. Žymus menininkas teatro scenoje sukūrė per 100 įvairiausių vaidmenų, kurie jam atnešė ypatingą publikos pripažinimą. Ekstravertiški, charakteringi, lengvo šaržo nusmailinti vaidmenys lipte lipo prie linksmo aktoriaus būdo. Žiūrovai net ir pasibaigus spektaklių gyvavimo laikui, dar ilgai prisimindavo nemarias R. Karvelio dažnai improvizacijos įkarštyje gimusias replikas ar intonacijas.

„Koks velnias nešė mane į tą galerą?" - tai frazė, kurią vis dar tenka išgirsti nebūtinai su teatru susijusiuose kontekstuose. Tačiau ne kiekvienas žino, kad dar 1969 m. pirmąkart šią repliką ištarė būtent R. Karvelis, o tiksliau - jo sukurtas Žerontas spektaklyje „Skapeno klastos" (rež. Vytautas Čibiras).

Aktorius neslepia: teatras - tai jo didžioji meilė ir aistra. Akivaizdus to įrodymas - jau penktasis dokumentinis filmas, trumpai nušviečiantis Jaunimo teatro istorijos vingius 2005-2015 m. laikotarpiu. Filmo autorius paruošė pasakojimą apie teatro gyvenimą, kurio metu buvo sukurti itin reikšmingi, įvairias Jaunimo teatro kryptis reprezentuojantys režisierių Jono Vaitkaus, Algirdo Latėno, Vido Bareikio spektakliai. Į devintą dešimtį įkopęs menininkas pats įgarsino filmą ir sudėliojo visus jame minimus faktus. Filmo bendraautoriai - Kino mėgėjų sąjungos vadovas Vidmantas Gaigalas ir operatorius Deivis Sarapinas.

Nors paskutinė filmo dalis uždaro metraščio ciklą, R. Karvelio, kaip kino kūrėjo, planai tuo nesibaigia. „Per tiek metų yra surinkta labai daug medžiagos. Ateityje norėčiau parodyti filmą, kurį bus galima žiūrėti tik patiems teatralams, nes esu užfiksavęs labai daug ir tikrai įdomaus užkulisių gyvenimo. Susitikimai su žiūrovais, šventės, meilė, net laidotuvės - mano archyvuose yra visko!" - pristatydamas ankstesnes filmo dalis, yra kalbėjęs R. Karvelis.

Jaunimo teatro nuotr.
Pagal ELTA inf.