„Savaitė“: šiandienos aktualijos

„Savaitė“: šiandienos aktualijos


Savaitės interviu su Audra Kudabiene, atmintis ir patarimai kaip ją galima pagerinti, taip pat aktuali informacija apie tai, kaip galima derinti šeimos reikalus ir darbą - naujajame žurnalo „Savaitė“ numeryje apžvelgėme aktualias temas, su kuriomis kviečiame susipažinti čia.


Audrė Kudabienė: „Stovėti vietoje nevalia ir nesinori“


Po TV3, pradėsiančios 25-ąjį sezoną, sparneliu – ir žiūrovų pamėgta laida „Prieš srovę“, mininti savo 20-metį. Laidos kūrėja ir vedėja Audrė KUDABIENĖ džiaugiasi, kad lašas po lašo kūrėjams pasisekė kai kurias žmones jaudinančias problemas išjudinti iš mirties taško. O kaip pasikeitė pačios Audrės gyvenimas?


– Ar galite šios televizijos kolektyvą pavadinti komanda, kuri neišduos?


– Tikrai taip. Tai tikra komanda. Komanda, šalia kurios negali užmigti, apsnūsti, nes kaskart yra visokių pokyčių: ir laikmetis, ir kolektyvas diktuoja tokį greitį, kad nuolat turi ieškoti ko nors naujo, žengti gyvenimo ritmo padiktuotu tempu, optimizuoti savo darbą. Tad stovėti vietoje nevalia ir nesinori pačiai.


– Jūsų šeimos dueto rengiamai laidai „Prieš srovę“ (jos prodiuseris – jūsų vyras Gintaras Kudaba) šį sezoną sukanka 20 metų. Nuo laidos atsiradimo Lietuvos gyvenime labai daug kas pasikeitė. Kokius pokyčius labiausiai akcentuojate savo laidoje?

REKLAMA


– Noriu patikslinti, kad, pradėjus kurti „Prieš srovę“, mudu su Gintaru dar nebuvome vyras ir žmona – tik kartu dirbantys bendraminčiai. Šeima tapome vėliau. Kas pasikeitė per tuos dešimtmečius? Žmonės tapo labiau išprusę – žino savo teises, žino, kaip jas apginti. Man atrodo, dingo iš sovietmečio paveldėtas aklo paklusnumo sindromas. Bloga žinia valdininkams ir gera paprastiems žmonėms, kad mes, gyvendami demokratinėje valstybėje, jau žinome, ko norime ir kaip to pasiekti. Viena vertus, dirbti televizijoje tapo sudėtingiau, nes ne kiekvienas žmogus nori kalbėti ir tai yra jo teisė, kita vertus, tie, kurie kreipiasi į žiniasklaidą, tiki, kad jų problemos pajudės iš mirties taško tuomet, kai bus paviešintos. Kai atsiranda toks abipusis pasitikėjimas, žurnalistams dirbti – žymiai lengviau, nes juntame savo darbo prasmę.


– Ar, palyginus su ankstesniu dešimtmečiu, lengviau ieškoti teisybės?


– Teisybės ieškoti visais laikais buvo ir yra sunku. Man dažniau tenka susidurti su valdiškų institucijų darbu ir ten dirbančiais žmonėmis, tad pastebiu, jog valdininkai labiau moka paslėpti savo klaidas ir diplomatiškai išsisukinėti nuo atsakomybės. Jeigu tik žurnalistas turi mažiau patirties, atkaklumo ir atidumo klausydamasis tų aptakių atsakymų, tai ir lieka be konkretaus atsakymo.

REKLAMA


Visą interviu rasite Giedrės Milkevičiūtės straipsnyje 34-ame (2018) „Savaitės“ numeryje.


„Savaitė“: šiandienos aktualijos


Kodėl stringa atmintis ir kaip ją lavinti?


Ne vienam yra buvę, kai kalbantis su draugais staiga „išgaruoja“ reikiama pavardė, vietovardis ar kitoks pavadinimas. „Užkrito, – apgailestaujate. – Man vis labiau prastėja atmintis.“ Mokslininkai sako, kad dėl pamirštamų smulkmenų neverta jaudintis, tačiau atmintį būtina lavinti.


Atmintis – tai informacijos įsiminimas, jos išsaugojimas ir vėlesnis atkūrimas. Pamiršimas – funkcija, sauganti mūsų smegenis nuo perkrovos. Dažniausiai smegenys bando ištrinti negatyvią informaciją ir apsaugoti žmogų nuo neigiamų emocijų. Kaip rašė psichiatras Zigmundas Froidas, „užmaršumo pagrindas – nenoras prisiminti nemalonias pareigas ir viską, kas su tuo susiję“. Taigi, gamta pasirūpino, kad tai, ką laikome nereikšminga, pamirštume.


Vienus dalykus prisimename ilgai, o kiti kaipmat „išsitrina“. Pagal informacijos išlaikymo trukmę atmintis skirstoma į jutiminę – viskas pamirštama tuoj pat, po sekundės; trumpalaikę – informacija atmintyje saugoma ne ilgiau kaip 30 sekundžių; ilgalaikę – atsiminimai saugomi ilgus metus; slenkančią – informacija atmintyje laikoma tik tiek, kiek to reikia (pavyzdžiui, medžiaga, kurią išmokome rengdamiesi egzaminui).


Įdomu tai, kad moters ir vyro atmintis skiriasi. Mokslininkai teigia, kad moterų atmintis labiau susijusi su emocijomis, o vyrų – su logika. Ir išties silpnoji lytis puikiai atsimena šeimai svarbias šventes (vestuvių, šeimos narių ir giminaičių gimimo dienas, kt.), džiugius įvykius ir net pykčius, barnius ir kitus nemalonius dalykus. Na, o vyrai geriau įsimena informaciją, susijusią su istoriniais įvykiais, schemomis, loginėmis sekomis, topografija. Vos užmetę akį į žemėlapį, jie puikiai žino, kaip nueiti ar nuvažiuoti į bet kurią vietovę.


Šiais gausios informacijos laikais daugelis žmonių skundžiasi atminties sutrikimu ir dėl to, kad ko nors neatsimena, yra linkę kaltinti save: „aš tik žmogus“, „iš prigimties aš nelabai gabus“ ir pan. Tonis Buzanas, atminties varžybų rekordininkas, knygoje „Lavinkime atmintį“ teigia, kad toks požiūris susiformavo dėl dviejų dalykų: netinkamų psichologinių nuostatų ir žinių trūkumo. Štai pradinių klasių mokinukai palieka mokykloje rašiklių, knygų, sportinę aprangą ir pan., tačiau nepuola į neviltį ir nekaltina savęs dėl prastos atminties. O atsakingas darbuotojas, pamiršęs kam nors paskambinti ar nepasiėmęs reikalingo dokumento, susinervina: „Dieve, kur mano galva, mano atmintis nieko verta!“ Pasak T. Buzano, žmogaus atmintis tokia fenomenali ir veikia taip sklandžiai, kad dauguma mūsų nė nesuvokiame to, jog kiekvienas pasakytas ar išgirstas žodis akimirksniu apdorojamas, įsimenamas, tiksliai atpažįstamas ir išsaugomas atitinkamame kontekste.



Nesuprantame ir to, kad kiekvienas mūsų gyvenimo momentas, kiekvienas suvokimas, kiekviena mintis – viskas, ką darome visą gyvenimą, funkcionuoja mūsų atmintyje. Tos ilgalaikės veiklos tikslumas yra beveik idealus, o smulkūs atsitiktiniai dalykai, kuriuos pamirštame, tai tarsi nežymios dėmelės vandenyne. Būtent todėl, pasak atminties mago, taip dramatizuojame savo padarytas klaidas, kad jos tokios retos. Ir savo nuostatas būtina keisti.


Visą Dalios Aleknienės straipsnį galite perskaityti naujajame žurnale.


„Savaitė“: šiandienos aktualijos


Šeima ir darbas – sunkiai, bet derinami


Įsipareigojimų šeimai ir darbo pareigų derinimas – vienas sunkiausių iššūkių vaikus auginančioms šeimoms. Darbdavys ne tik privalo gerbti darbuotojo teisę į privatų gyvenimą, bet ir imtis priemonių padėti jam vykdyti šeiminius įsipareigojimus. Su tokių įsipareigojimų vykdymu susiję darbuotojų prašymai turi būti darbdavio apsvarstyti ir į juos motyvuotai atsakyta raštu.


Darbo kodekso (DK) nustatyta, kad darbuotojo elgesys ir jo veiksmai darbe darbdavio turi būti vertinami siekiant praktiškai ir visapusiškai įgyvendinti darbo ir šeimos darnos principą. Šis principas praktiškai įgyvendinamas suteikiant darbuotojams, auginantiems vaikus, papildomą poilsio laiką. Minėto kodekso nustatyta, kad darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki 18 metų arba 2 vaikus iki 12 metų, priklauso 1 papildoma poilsio diena per mėnesį, o auginantiems 3 ir daugiau vaikų iki 12 metų – 2 papildomos poilsio dienos per mėnesį. Šios papildomos poilsio dienos vadinamos mamadieniais ar tėvadieniais ir priklauso abiem tėvams.


Darbuotojai, turintys teisę į papildomą poilsio laiką, šį laiką gali panaudoti ir kitaip. Jeigu darbuotojui priklauso 1 papildoma poilsio diena per mėnesį, jis gali prašyti sutrumpinti darbo laiką 2 valandomis per savaitę, o jei priklauso 2 papildomos poilsio dienos per mėnesį, – 4 valandomis per savaitę. Abiem šiais atvejais darbuotojui tektų pasirinkti konkrečią darbo dieną, kurią jis dirbs ne visą darbo laiką. Darbuotojų, turinčių teisę į papildomą poilsio laiką ir dirbančių ilgesnėmis negu 8 darbo valandų pamainomis, prašymu šis poilsio laikas gali būti susumuojamas kas 3 mėnesius.
Beje, darbuotojams, neturintiems teisės į papildomas poilsio dienas ir auginantiems 1 ar daugiau vaikų iki 14 metų, besimokančių pagal priešmokyklinio, pradinio ar pagrindinio ugdymo programas, priklauso ne mažiau kaip pusė darbo dienos laisvo nuo darbo laiko per metus pirmąją mokslo metų dieną.


Visais minėtais atvejais už darbuotojui suteiktą papildomą poilsio laiką yra mokamas jo vidutinis darbo užmokestis.


Visą straipsnį apie tai rasite naujajame „Saivaitės“ numeryje!