Tradicijos: senolių gėlynai svaigino kvapais

Tradicijos: senolių gėlynai svaigino kvapais


Kuo skiriasi šiandienos gėlynai nuo mūsų senelių ir prosenelių gėlynų, dažniausiai vadintų darželiais? Ilgameteė Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkė etnologė Gražina Žumbakienė sako, kad senieji gėlių darželiai buvo mažesni, kuklesni, juose buvo daugiau vaistinių ir prieskoninių augalų. Mūsų senelės ir prosenelės labiausiai vertino smarkiai maloniai kvepiančias gėles.


Daiva Červokienė


Bijūnams – išskirtinė pagarba


Su ilgamete muziejininke etnologe, per ekspedicijas apvažinėjusia visą Lietuvą ir su šimtais ar net tūkstančiais moterų kalbėjusia apie gėlių darželius ir jų gėlynus, pabandėme sudaryti mūsų prosenelių mėgstamiausių ir kvapiausių gėlių penketuką.


Pasak G. Žumbakienės, labiausiai mūsų senelių ir prosenelių vertintos gėlės buvo bijūnai, daug kur vadinti pinavijomis, pinavijais, pivonijomis, pijolkomis, rūtiniais bijūnais, poternikais ir pan. Daugybė skirtingų tarmiškų augalo pavadinimų ir rodo augalų populiarumą, dėmesį ir pagarbą jiems.

REKLAMA


XX a. pirmoje pusėje labiausiai vertinamos darželių gėlės buvo rūtos ir bijūnai. Rūtos vertintos dėl reikalingumo vestuvėms, vainikams, o bijūnai – dėl išskirtinai gražių ir kvapių žiedų, dekoratyvių lapų. Kai kur bijūnų žiedlapius, šaknis naudojo ir vaistams, dažniausiai – nuo išgąsčio. Ekspedicijose etnologei kaimo moterys pabrėždavo: „Bijūnas – gražus, kvapus ir dar kaip vaistas naudingas.“ Beje, jis darželyje dažnai augdavo centrinėje lysvėje vienas, kaip karalius. Pražydusius bijūnus moterys saugodavo, kad vaikai nepaliestų.


Kaip pabrėžė G. Žumbakienė, bijūnų būdavo sunku gauti, nes ne visi jų turėjo. Daug garbaus amžiaus moterų puikiai prisiminė ir detaliai galėjo papasakoti, iš kur, kaip ir kada kiekviena jų užsiveisė šią gėlę, daug kalbėjo apie jos priežiūrą. Kadangi bijūnai – labai brangintinos gėlės, sodindamos jas moterys stengdavosi po šaknimis ko nors padėti, kad geriau prigytų, augtų ir gausiau žydėtų. Dažniausiai kraustydamiesi gyventi į naują vietą žmonės su savimi pasiimdavo ir bijūnus.

REKLAMA


Nedaug atsiliko ir razetos


Ekspedicijose kalbindama moteris etnologė ne kartą girdėjo, kad ir razetos buvo labai gerbiamos gėlės – kone kaip rūtos. Beveik visoje Lietuvoje apie šias gėles, dar vadintas razatomis, razetėlėmis, razatėlėmis, razetėmis, daug dainų dainuota, jauni šokdavo ratelius.


Nors razetų žiedai maži, neišvaizdūs, jos vertintos dėl kvapo. „Labai gerbė razetas, nes jos kvepia labiau už visus kvietkus“, „Nėra kvapesnio žolyno už razetą“, – dažnai sakydavo pašnekovės. Gausiai bičių lankomos razetos labiausiai kvepėdavo vakarais, kai iškrisdavo rasa, ir po lietaus. Dažnai moterys, o ir vyrai, įsisegdavo razetos žiedą eidami į bažnyčią ar pasižmonėti pas kaimynus.
Būta ir išimčių – etnologė užrašė ir pasakojimų, kuriuose nuskambėjo nusivylimas šiomis gėlėmis.


Mažeikių rajone senyva moteris etnologei pasakojo, kaip jai, dar mergaitei, vyresnė sesuo atidavė vieną Gediminaičių stulpų formos lysvelės dalį ir paprašė padėti ravėti ir prižiūrėti gėlių darželį. Toje lysvelės dalyje jaunėlė galėjo auginti tokias gėles, kokias norėjo. Sesuo pavardijo, kokių sėklų galėtų duoti pasisėti, jaunesnioji išsirinko razetas. Kai sudygo, nusivylė – visai neišvaizdžios. Vyresnioji ją ramino: „Ko kremtiesi? Tai daugybės moterų mėgstamiausios gėlės, pauostyk, kaip jos kvepia.“ O jaunėlė liko nusivylusi: „Kas iš to kvapo, kad gražumo nėra?..“



Dabartiniai apželdinimo specialistai akcentuoja šių augalų kvapumą, pabrėžia ir dekoratyvumą, ir tai, kad juos gausiai lanko bitės. Tinka skinti, auginti gėlynuose, šalia šiltnamių, agurkų lysvių, prie avilių.


Kvapieji pelėžirniai, arba žirniukai


Kvapieji pelėžirniai, dar vadinti žemčiūgais, žemčiūgiukais, kvepiančiais žirneliais, žirnikiukais, darželiniais žirniukiais, kvepiančiais žirniukiais, ispaniškais vikiais, vikiukais ir pan., neabejotinai taip pat patektų į mūsų prosenelių mėgstamiausių ir kvapiausių gėlių penketuką. Dažniausias liaudiškas jų pavadinimas Žemaitijoje ir kitose vietose – žemčiūgai.


Kalbintos moterys pabrėždavo, kad šias gėles augindavo dėl žiedų gražumo, o svarbiausia – dėl labai skanaus kvapo: „Širdis atsigaus, kai prie žemčiūgo prieisi.“ Sodindavo juos prie durų ir palangių, ypač po miegamojo langu, kad gardžiai kvepėtų ir musės nelįstų į vidų. Net ir labai mažo gėlių darželio šeimininkės paprastai rasdavo vietos žirniukams, nors aplink kryžių ar prie tvoros, – visur šios gėlės puošė joms skirtą vietą.


Kvapieji pelėžirniai – vijokliniai augalai, tad jiems sudygus susmaigstydavo gluosnių ar lazdynų vyteles ar lankeliais apsmaigstydavo aplinkui. Moterys ir mergaitės eidamos pelėžirnių dažnai nusiskindavo ir nešdavo juos rankose ar įsidėdavo į maldaknygę.


Dviragės leukonijos, arba naktinukai


Dviragės leukonijos, dar vadintos naktinukais, naktinukėmis, lineliais, naktibaldomis, nakties fialkomis, naktikvepėmis, naktinėlėmis, (naktinėmis) pijolkomis, nakvišomis, naktijolkėmis, naktijolkėmis, akies taip pat netraukia, tačiau vertintos dėl to, kad ilgai žydi ir maloniai kvepia. Šios gėlės žydi beveik visą vasarą – nuo birželio iki rugpjūčio.

REKLAMA


Tiksliau, jų kuklūs paprasti, alyviniai ar rožiniai žiedai greitai peržydi, tačiau apkarpytos leukonijos šakojasi ir vėl gausiai žydi. Leukonijų žiedeliai dieną būna užsidarę ir nekvepia, išsiskleidžia tik pavakare ir tada labai maloniai kvepia, o rytais malonus kvapas dingsta. Tai ir davė bene dažniausią augalo liaudišką pavadinimą – dėl to jie vadinami naktinukais arba naktinukėmis. Jas dažniausiai sėdavo ne centrinėje gėlių darželio vietoje, o kur nors prie suoliuko, prie takelio, kad kuo daugiau žmonių pasidžiaugtų maloniu kvapu. Kai kas pasėdavo šių gėlių į keletą kibirų, kad galėtų juos pernešti iš vienos vietos į kitą.


Senosios moterys etnologei pabrėždavo: šios gėlės sėjamos tarp kitų gėlių po langu ne dėl grožio, bet dėl malonaus kvapo. Jų aromatas toks stiprus, kad panaikindavo ir negerus kvapus, tarkim, užgoždavo pieno nuotekų iš pieninės kvapą vakarais. Ir šiandienos apželdinimo specialistai pataria auginti dvirages leukonijas grupėmis prie verandų, pavėsinių, balkonų ir palangių dėžutėse – šios gėlės ypač džiugins aromatu.


Balzaminiai skaisteniai, arba balzamitos, platmetės


Šie stipriai kvepiantys daugiamečiai augalai, liaudiškai dažniausiai vadinti balzamitomis, Marijos lapais, plačialapėmis mėtomis, platmėtėmis, šalavijais, XX a. pirmojoje pusėje taip pat buvo auginamos, ko gero, kiekvienoje sodyboje.


Etnologė G. Žumbakienė pažymėjo, kad balzamitos laikytos vienomis mėgstamiausių gėlių visoje Lietuvoje, nors jų žiedeliai smulkūs, neryškūs, mažai pastebimi, tačiau lapai platūs, gražiai žali ir labai maloniai kvepia. Tad labiausiai šios gėlės ir vertintos dėl kvapo. Darželyje jos buvo sodinamos prie tvoros, kamputyje ar ten, kur augo vaistažolės, bet kiekviena šeimininkė būtinai stengėsi jų turėti.


Tai, pasak etnologės, labiausiai pamirštos iš prosenelių itin mėgtų kvapiausiųjų gėlių, dabar beveik neauginamos – kažkodėl tapo nebemadingos. O be reikalo – jų lapus prosenelės naudojo ir vaistams, sutrintų lapų dėdavo ant žaizdų, naudodavo maistui pagardinti. Kaip ir visas kvapiąsias gėles, jas dėdavo į knygas, maldaknyges, spintas. Tad ir mes galėtume pasidžiaugti balzaminių skaistenių aromatu ir įvairiai juos panaudoti.

REKLAMA


Tarsi aromaterapija


Etnologė sako, kad maloniai kvepia dauguma mūsų prosenelių labai mėgtų gėlių: pakalnutės, kvapiosios našlaitės, vadinamieji poetiniai narcizai, flioksai, nasturtės, medetkos, serenčiai, žydrės ir kt., tik mėgstamieji jurginai nekvepėjo.


Tos mūsų senelių ir prosenelių mėgstamiausios kvepiančios gėlės, pasak G. Žumbakienės, džiugino aromatų įvairove, atstodavo kvepalus – buvo tarsi namų aromaterapijos priemonės. Visų maloniai kvepiančių gėlių žiedų moterys (kartais ir vyrai) pasiimdavo eidami į bažnyčią, dėdavo į kišenes, knygas, maldaknyges, spintas. Ypač gėlių darželiai kvepėdavo vakarais, saulei leidžiantis. Neretai moterys sakydavo einančios pakalbėti ir pakvėpinti gėlių darželio. O vienas didžiausių pagyrimų moterims būdavo, jei kas nors pasakydavo: „Niekur kitur nerasi tokio kvepiančio ar gražaus darželio.“


Gėlių darželis kone kiekvienai kiek toliau nuo namų nutekėjusiai moteriai būdavo ir jos gimtųjų namų priminimas. Merginos ir moterys, ištekėdamos ar dėl kitų priežasčių išsikraustydamos gyventi kitur, pasiimdavo kokią nors daugiametę gėlę ir ją saugodavo savo gėlių darželyje kaip gimtųjų namų atminimą. Pasak G. Žumbakienės, XX a. pirmoje pusėje dažniausiai tai būdavo bijūnas.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)