Raudoni vėšliosios siendriekės agurkėliai

Raudoni vėšliosios siendriekės agurkėliai


Vis dažniau Lietuvoje imame domėtis ne tik mums įprastais, bet ir egzotiniais augalais, kurie gali augti mūsų klimato sąlygomis. Vieni tokių augalų – iš Pietryčių Azijos kilusios geltonžiedės siendriekės. Galbūt tokie neįprasti augalai gali paįvairinti mūsų sodus, daržus ir gėlynus? Kartais sunku patikėti, kad esama daugiamečių agurkų veislių ir jas galima auginti gėlyne, vešliomis agurkų lianomis apauginti pavėsinę ar pridengti neišvaizdžią sieną.


Marija NAUDŽIŪNIENĖ


Geltonžiedės siendriekės (Thladiantha dubia Bunge) – tai moliūginių šeimos daugiamečiai lianiniai augalai, mums įprastų agurkų ir aguročių azijietiškos pusseserės. Siendriekės dar vadinamos raudonaisiais agurkais dėl jų brandinamų raudonų vaisių.


Šių įdomių augalų tėvynė – šiaurinė ir rytinė Kinija bei Tolimųjų Rytų pietiniai rajonai. Natūralios siendriekių augavietės yra krūmais apaugusios priekrančių pievos, kur vyrauja purus ir smėlingas dirvožemis. Kultūriniuose sklypuose siendriekės dažniausiai auginamos JAV, Kanadoje, Viduržemio jūros šalyse.

REKLAMA


Siendriekių stiebai panašūs į kitų moliūginių augalų stiebus. Jie būna apaugę smulkiais plaukeliais ir išauga net iki 3–6 m ilgio. Turėdami atramą augalai lengvai ja lipa kabindamiesi nešakotais ūseliais, plečiasi ir apraizgo nemažą plotą.


Šviesiai žali šių augalų lapai primena širdeles, yra minkšti ir pūkuoti kaip veltinis. Dažniausiai jie būna 4–6 cm ilgio, tačiau pasitaiko augalų ir gerokai didesniais lapais (13–15 cm ilgio).


Siendriekės žydi gana ilgai (nuo birželio iki rugsėjo) ir žaismingai puošia aplinką. Ryškūs geltoni, tulpes primenantys žiedai yra panašūs į daugelio moliūginių augalų žiedus. Šie augalai dvinamiai: pirmiausia pasirodo vyriški žiedai, o vėliau – moteriški (juos galima atskirti pagal mažutes agurkėlių užuomazgas). Be to, vyriški žiedai yra gerokai didesni (apie 3 cm skersmens), ryškesni, primenantys išsiskleidusius tulpės žiedus ir auga susitelkę į kekes. Moteriški žiedai kuklesni, plokštesni, ne tokie ryškūs ir pavieniai.

REKLAMA


Šių augalų gimtinėje žiedus apdulkina vietinės laukinės bitės, o pas mus norint sulaukti derliaus siendriekes reikia dirbtinai apdulkinti, nes mūsiškių vabzdžių šios svetimšalės nedomina. Jei augalas intensyviai apdulkinamas (natūraliai ar dirbtinai), jis gausiai dera.


Subrendę vaisiai panašūs į įprastus nedidelius agurkus. Pradžioje jie būna žali ir pūkuoti, juos sunku įžiūrėti tarp lapų. Bręsdami agurkėliai rausvai pilkėja, o prinokę tampa raudoni arba raudonai oranžiniai, gerai matomi. Vaisių viduje susiformuoja rausvas minkštimas su daugybe kietų sėklyčių.


Požeminė augalo dalis – tai tarsi grandinėle sujungti gana stambūs (maždaug 2 x 8 cm) šakniagumbiai.


Agresyvumą galima suvaldyti


Dėl šių augalų daržininkai dažnai nesutaria: vieni kategoriškai jų atsisako savo darže, o kiti žavisi. Kodėl nuomonės taip kardinaliai skiriasi? Turbūt taip nutinka dėl to, kad siendriekės turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių.


Savo tėvynėje siendriekės laikomos gana agresyviomis piktžolėmis, nes jos linkusios plėstis ir užimti gretimas teritorijas. Todėl nutarus siendriekę auginti savo sklype šios savybės nedera pamiršti. Sodinant siendriekes reikia pasirūpinti į žemę įkastomis užkardomis, kad augalas tupėtų ten, kur jam priklauso: maži šakniagumbiai nuo motininio gali pabėgti net porą metrų.



Norint, kad augalas per 2–3 metus neokupuotų viso sklypo, siendriekę būtina apriboti iš visų pusių. Į žemę užkardas reikia įkasti maždaug 0,5 m gyliu.


Taigi sklype parinkus siendriekėms tinkamą vietą ir apribojus plitimą jos puikiai atlieką savo funkciją – paslepia neišvaizdžias vietas ir gali tapti dekoratyvia gyvatvore ar pavėsinės puošmena.


Sėslios ir nekaprizingos


Kaip ir visos piktžolių prigimtį turinčios kultūros, siendriekės nekaprizingos: jos auga beveik visose dirvose, tačiau labai sunkios dirvos netoleruoja. Geriausiai veša purioje dirvoje ir saulėtoje vietoje. Laistyti jas reikia retai. Vienoje vietoje augalas gali augti 10 ir daugiau metų.


Geltonžiedės siendriekės gali būti dauginamos šakniagumbiais ir sėklomis. Paprasčiau dauginti šakniagumbiais. Jie sodinami ankstyvą pavasarį arba rudenį 6–8 cm gylyje tarp augalų paliekant 60–70 cm tarpus. Jeigu raudonųjų agurkėlių norima užsiauginti iš sėklų, prieš sėją jas reikėtų stratifikuoti (paruošti sėjai didinant daigumą).


Sėklos sėjamos ir daigai auginami taip pat kaip ir agurkų. Praėjus šalnų pavojui daigai sodinami į atvirą gruntą. Pirmais metais derlius bus nedidelis ar jo išvis nebus, nes augalas visą energiją skirs gumbams formuoti. Pirmametės siendriekės paprastai netręšiamos, o vėliau kasmet pamaitinamos (20–30 g – 1 kv. m) superfosfato, kalio druskos ir amonio salietros trąšomis.


Šiam augalui reikalingos labai aukštos atramos (4–5 m). Pavasarį siendriekė ima auginti naujus, labai greitai augančius ūglius. Jie pasirodo apie gegužės vidurį. Gresiant pavasarinėms šalnoms ūglius reikia apkasti žemėmis, nes jie nėra atsparūs šalčiui. Sušilus orui per dieną ūgliai gali paaugti net 10–12 cm! Augalas labai greitai šakojasi ir uždengia didelį plotą.

REKLAMA


Rudenį, termometro stulpeliui nusileidus žemiau 0 °C, antžeminė siendriekių dalis nunyksta, o šakniagumbiai gerai žiemoja dirvoje (panašiai kaip bulvinių saulėgrąžų), ištveria ir didelius šalčius.


Eksperimentams tinkamas augalas


Siendriekių lianos gerai auga ir sode, ir terasoje, ir net kambaryje. Pavyzdžiui, balkone ar terasoje augalui pakaks didelės dėžės su derlingu gruntu, ir jau antrais gyvenimo metais jis užaugins iki 10 šakniagumbių.


Kaip minėta, augalui pradėjus žydėti, mūsų klimato sąlygomis būtinas dirbtinis apdulkinimas. Eksperimentus mėgstantiems daržininkams gali būti įdomu sukryžminti siendriekę su kitais moliūginiais augalais. Kryžminimas vyksta labai lengvai ir greitai, o jo rezultatas – visada paslaptis.


Tokiu eksperimentu labai lengva sudominti vaikus, nes rezultatą galima pamatyti jau to paties sezono pabaigoje. Taigi apdulkinant tinka ne tik vyriški pačios siendriekės žiedai, bet ir agurko, aguročio, patisono ar moliūgo žiedai. Beje, taip gaunamas besėklis ir skanesnis vaisius nei apdulkinant paties augalo žiedadulkėmis. Tačiau norint vaisių su sėklomis apdulkinant reikia naudoti tik pačios siendriekės žiedų žiedadulkes.


Savitas skonis ir didelė nauda


Šiltą vasarą vaisiai sunoksta rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo mėnesį. Vaisių skonis salstelėjęs, o minkštimas šiek tiek vatinis. Augalo gimtinėje vietiniai gyventojai vaisius dažniausiai valgo žalius, tačiau iš jų taip pat verdami džemai, agurkėliai konservuojami kaip įprasti agurkai, tik skonis jų kitoks.


Taip, siendriekės auginamų vaisių skonis mums neįprastas, tad gali patikti ne visiems. Be to, mūsų klimato sąlygomis siendriekių vaisiai neįgyja savo tikrojo originalaus prieskonio, kurį turi užaugę natūraliose augavietėse. Vaisiai nėra kaloringi, tačiau žmogaus organizmui naudingi elementai juose puikiai subalansuoti.

REKLAMA


Visos augalo dalys – stiebai, šakniagumbiai, vaisiai, sėklos – naudojamos gydomaisiais tikslais. Šie raudonieji agurkėliai palengvina galvos skausmus, tinka kaip profilaktinė priemonė nuo osteochondrozės, padeda išvengti kraujagyslių spazmų, valo žarnyną ir bronchus, neleidžia senti akių nervams, reguliuoja kraujospūdį.


Tačiau siendriekių vaisiai nerekomenduojami sergantiesiems diabetu, nėščiosioms, žemą kraujospūdį turintiems žmonėms. Tarkuota šakniagumbių masė – puiki priemonė radikulitui gydyti.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.