Įdomybių augintojų daržuose tikrai surasime dygmoliūgių. Jie gražūs, įdomaus skonio ir nesunkiai išauginami. Dekoratyvios dygmoliūgio lianos, savo stipriais ūsais besikabinančios už visko, kas pasitaiko kelyje, gali papuošti bet kurį daržą. Nenuvilia ir ištisa skonių palete stebinantys vaisiai: žali jie primena paprikas, rauginti – agurkus, o apvirti – šparagines pupeles!

Rima Marcinkevičienė

Senąsias civilizacijas menanti daržovė

Dygmoliūgiai – tai gausios moliūginių šeimos atstovai. Kitaip nei agurkai, cukinijos ar patisonai, dygmoliūgiai yra gana reti augalai mūsų daržuose. Tačiau jie tikrai verti įdomybes mėgstančių daržininkų dėmesio. Šių augalų gimtinė – Pietų Amerika (Peru, Bolivija ir kt.). Andų kalnų teritorijoje, nusidriekusioje nuo Bolivijos iki Kolumbijos, dygmoliūgiai auginami jau labai seniai, o jų vaisiai vartojami kaip daržovės. Savo gimtosiose vietose dygmoliūgis žinomas kaip kaigva, arba ačokča, o kitur neretai pavadinamas peruviniu agurku. Tai, kad augalas iš tiesų labai senas, rodo dabartinėje Peru teritorijoje gyvavusios senovės civilizacijos Močikos keramikos dirbiniuose pavaizduoti dygmoliūgiai.

Dekoratyvus vijoklis

Senoliai dygmoliūgiai – tai žolinės vienmetės greitai augančios lianos, kartais pasiekiančios net 5 m aukštį. Augdami dygmoliūgiai leidžia daug ūsų, kurie kabinasi už visko, ką tik randa savo kelyje. Ant lianos stiebų auga labai dekoratyvūs, giliai karpyti lapai, tarsi sudaryti iš 5–7 atskirų lapelių. Žydi augalai birželio–rugpjūčio mėnesiais mažais gelsvais žiedeliais.

Pirmiausia pradeda žydėti po kelis susitelkę vyriškieji žiedai, o vėliau lapų pažastyse su vaisių užuomazgomis pasirodo ir moteriškieji žiedai. Dygmoliūgių vaisiai būna 5–7 cm ilgio,. Kartais šie vaisiai vadinami „drakono nagais“. Jauni dygmoliūgių vaisiai būna žalsvai balsvi. Būtent tada jie tinkami maistui. Sunokę vaisiai tampa kreminės spalvos, vidus pasidaro tuščiaviduris, ima nokti sėklos. Paprastai vienas vaisius sunokina 8–10 sėklų, kurios iš pradžių būna rusvos, o sunokusios tampa juodos, plokščios.

Dygmoliūgių būna įvairių rūšių, tad lapų ir vaisių išvaizda gali įvairuoti: vienų vaisiai šiek tiek panašūs į paprikas, kitų – turi ilgokus spygliukus. Dažniausiai minimi yra: ilgakočiai dygmoliūgiai (Cyclanthera pedata), dar vadinami „Moteriškomis šlepetėmis“, vadinamieji „Sprogieji agurkai“ (Cyclanthera explodens), kurių pernokę vaisiai staiga susprogsta į dvi dalis, taip pat dygmoliūgiai žaismingu pavadinimu „Riebus kūdikis“ (Cyclanthera brachystachya). Tačiau Lietuvoje kol kas didelio pasirinkimo nėra – sėklų tektų ieškoti internetinėse parduotuvėse.

Svarbiausia – pasirūpinti atramomis

Auginti dygmoliūgius visai paprasta, nes jų priežiūra tokia pati kaip įprastų agurkų. Tik svarbu iš anksto pasirūpinti labai aukštomis (3–5 m) atramomis. Vienas augalas gali į aukštį ir plotį išsikeroti 4 ir daugiau metrų, todėl dygmoliūgiai labai parankūs tuomet, kai reikia pridengti negražų statinį ar kuo nors greitai apželdinti norimas daržo vietas. Jais galima apsodinti pergoles, pavėsines.

Kadangi dygmoliūgiai didesni šilumos mėgėjai nei paprasti agurkai, pirmiausia reikia užsiauginti daigų. Prieš sėją dygmoliūgių sėklas rekomenduojama pamirkyti – taip jos lengviau sudygsta. Sėti į indelius galima ne anksčiau kaip balandžio mėnesį, nes užsitęsus šaltam lietuviškam pavasariui daigai ištįs, bus silpni, sunkiai adaptuosis žemėje, gali netgi žūti. Geriau sodinti mažesnius, bet tvirtesnius daigus. Daigai sodinami visiškai praėjus šalnų pavojui. Sodinti rekomenduojama šiltoje, saulėtoje ir nuo vėjo apsaugotoje vietoje ne tankiau kaip 50–70 cm atstumu tarp augalų. Dirva turi būti puri, laidi vandeniui, derlinga, nerūgšti.

Augalas auga sparčiai. Pagrindinis priežiūros reikalavimas – nepamiršti palaistyti. Užsimezgę vaisiai auga labai greitai, vaisius dygmoliūgiai veda iki pat šalnų, tačiau jau po pirmojo šaltuko augalas suglemba, pašalę lapai susisuka ir keičia spalvą. Todėl derlių reikia nurinkti iki atšalimo, o iš visiškai sunokusių vaisių išimti sėklas, kurias bus galima sėti kitą sezoną.

Pačią lianą reikia išrauti, tačiau išmesti šios gausios lapijos nevertėtų – dygmoliūgių žalioji masė yra labai vertinga. Nurautomis virkščiomis galima tręšti dirvą – tereikia jas tiesiog sudėti į iškastus griovelius ir užberti žemėmis. Iki pavasario virkščios visiškai supus ir patręš dirvą, kurioje galėsite auginti kitas kultūras.
Beje, dygmoliūgiai puikiai auga ir įstiklintuose balkonuose. Tiesa, čia paprastai blogiau cirkuliuoja oras, tad yra pavojus, jog vos užsimezgę vaisiai ims kristi. Vaisių gali būti mažiau, tačiau jei norite gausios lapijos – pasirūpinkite, kad liana turėtų už ko kabintis, ir auginkite!

Trys skoniai

Maistui vartojami jauni dygmoliūgių vaisiai, kol jie dar kieti ir balsvai žali. Tokius dygmoliūgius galima pjaustyti į salotas žalius – jie gali pakeisti paprikas. Dažnai išskobiamas vaisiaus vidus ir įdaromas kitais maisto produktais, mišrainėmis. Vaisius galima apvirti ar troškinti – tuomet jų skonis būna panašesnis į šparaginių pupelių, tad paprastai jie ir ruošiami kaip šparaginės pupelės. Dygmoliūgius galima ir kepti arba troškinti su svogūnais bei grietine. Virtos, troškintos, keptos šios daržovės – puikus garnyras prie mėsos patiekalų. O štai rauginti dygmoliūgiai skoniu visiškai supanašėja su agurkais! Beje, maistui tinkami ir jauni žiedai, lapai bei ūgliai.

Dygmoliūgiai vertingi ir savo gydomosiomis savybėmis. Vaisiai turi šlapimo varomųjų savybių, gerina virškinimą. Dygmoliūgiai naudingi sergant mažakraujyste, ateroskleroze, akmenlige bei kepenų, inkstų, šlapimo takų, širdies ligomis.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite: "Namie ir sode"