Apie jau septynioliktus metus televizijoje dirbančią LNK laidos „Rytas su LNK“ vedėją Živilę VAŠKYTĘ-LUBIENĘ šiandien vis dažniau kalbama ne tik kaip apie talentingą žurnalistę, bet ir kaip apie mylinčią žmoną ir rūpestingą mamą. Suderinti trejas atsakingas pareigas šiai žaviai moteriai vieni niekai.

Laimius STRAŽNICKAS

– Televizijoje esate dirbusi ir ankstyvais rytais (LTV „Labas rytas“), ir vėlyvomis popietėmis (LNK „Labas vakaras, Lietuva“). O kas labiau atitinka jūsų prigimtį?

– Vis maniau, kad esu nepataisoma pelėda. Bet gyvenimas man iškrečia pokštų... Teko pabūti ir labai ankstyvu paukšteliu, ir popiet į darbą traukti, o dirbant žurnaliste, kuriant reportažus – padirbėti savaitgaliais, vakarais, naktimis… Nors man vis norisi ryte dar pamiegoti, anksti atsikėlusi jaučiuosi puikiai.

Net ir dabar, kai naktį keliuosi prie sūnaus ar apskritai mažai miegu, nes jam dygsta dantys, pramerkus akis, pirma mintis būna: „Jau? Taip dar pamiegoooočiau...“ Bet išlipu iš lovos, nusimaudau ir jau gyva. Be to, rytai dabar man ypatingi, nes atsikeliu, kai visi namie dar miega, tyliai išsliūkinu iš namų, važiuoju gatvėmis, kuriose dar nedaug automobilių, vienas kitas žmogus stotelėje. Savotiška magija.

– O ką darote, kai jau laikas miegoti, bet akys nelimpa, nors tu ką?

– Vis tiek atsigulu, nes kūnas jau tada ima ilsėtis. O nemiegame, nes protas neramus, ką nors „dėlioja“. Būna, žinoma, ir man tokių vakarų. Tiesiog guliu ir bandau save užliūliuoti gražiomis mintimis. Padeda ir levandų arbata, eterinio aliejaus garai, lašiukas jo ant odos.

Svarbiausia atsakyti į klausimą, kuris kirba ir neleidžia užmigti, ar nuraminti protą. Juk ryte viskas aiškiau. Nors pastaruoju metu stengiuosi nueiti kuo anksčiau miegoti, ne visada pavyksta. Bet nebūtinai dėl to sunkiau keliuosi. Vėliau nueiti miegoti man lengviau nei anksti atsikelti, bet bandau save perauklėti... Juo labiau kad taip gyventi daug sveikiau ir prasmingiau.

– Manote, kad vyturiai gyvenime gali daugiau suspėti?

– Nors visada buvau pelėda, noriu tapti vyturiu... Nes anksti kėlęs tikrai nesigailėsi. Miegas daug vertingesnis iki vidurnakčio, o dar geriau iki 22 val. Norėčiau visada nueiti miegoti iki to laiko. O keltis penktą ar net ketvirtą. Toks mano tikslas. Einu mažais žingsneliais ir tikiu, kad pasieksiu. Juk tada galėčiau ryte pamedituoti, atlikti tibetietiškus pratimus ar pasinerti į jogą. Spėčiau gal ir paskaityti ar parašyti, kol šeima miega ir į darbą dar nereikia lėkti. Toks ritmas būtų geresnis, ypač dabar, kai ryte dirbu, o popietes leidžiu su vaikais.

– Didžiumą televizinės karjeros esate susiejusi su informacinėmis laidomis. Ar šioje srityje jaučiatės kaip žuvis vandenyje?

– Man patinka informacinės laidos, patinka jas vesti, jausti, kuo gyvena pasaulis, kas vyksta svarbaus ir įdomaus. Jaučiuosi tikrai gerai, vesdama tokias laidas. „Rytas su LNK“ ne tokia griežta, bet informatyvi, aktuali ir labai naudinga laida. Dar vienas man labai patinkantis dalykas – interviu. Labai mėgstu kalbinti žmones, atskleisti juos. Dabar kas rytą kalbinu du tris žmones, kiekvienas jų savitas ir įdomus. Mėgstu bendrauti.

– Kas pasikeitė, kai „Labą vakarą, Lietuva“ iškeitėte į „Rytą su LNK“?

– Pokyčių tikrai nemažai. Rytinis eteris, ilgesnė laida, nauji kolegos vedėjai, o ir laida kitokia. Daugiau dinamikos, pašnekovų, temų.

– Jums lengviau dirbti su komanda ar individualiai?

– Dirbu televizijoje jau septynioliktus metus. Šis faktas turbūt yra atsakymas, kad man patinka dirbti kaip komandos narei. Kadangi mėgstu bendrauti, man smagu dirbti su komanda, kurioje jau esame susidraugavę, vienas kitą gerai pažįstame. Bet galiu ir viena sėsti prie kompiuterio, rašyti. Anksčiau intensyviau dirbau komunikacijos, ryšių su visuomene srityje. Ten reikia ir su žmonėmis, su komanda dirbti, bet nemažai laiko užima ir rašymas, tekstų redagavimas. Apskritai jau norisi rašyti… Turiu visokių minčių, idėjų. Ūgtelės vaikai, tada imsiuosi...

– Ar jau galite sakyti, kad tiesioginis eteris nesukelia jums jokio streso?

– Kitiems skamba keistai, bet dievinu tiesioginį eterį. Man patinka tos situacijos, kai tenka susitelkti, greitai persiorientuoti, būti pasirengusiai pokyčiams bet kurią minutę. Nes prieš laidą planą susidėlioji, bet dar nebuvo taip, kad viskas eitųsi pagal jį. Kolega nespėjo sumontuoti reportažo ar kaip tik spėjo sudėlioti naują, vėluoja svečias, ar pašnekovas įdomesnis ir su juo kalbame ilgiau, tad planas keičiasi.

Man labai patinka ta gyvybė, tie pasikeitimai, kai reikia greitos reakcijos, kai smegenys nuolat dirba. Kitas žmogus gal ir išprotėtų, o aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Viena draugė po pirmo „Ryto su LNK“ eterio, pamačiusi mane išsišiepusią, nejaučiančią jokio streso ar nuovargio, pasakė: „Bet tu esi adrenalino fanatikė.“ Norėjau jau sakyti, kad ne. Bet pamąsčiau, kad turbūt taip ir yra...

– Ko apskritai jus išmokė darbas televizijoje ir kaip jis pakeitė jūsų charakteris?

– Išmokė dirbti su labai skirtingais žmonėmis, sutarti su jais, priimti juos tokius, kokie jie yra. Valdyti emocijas, nes man labai svarbi darbinė atmosfera. Noriu, kad visi būtų gerai nusiteikę, laimingi ir su džiaugsmu dirbtų savo darbą. Nemėgstu emociškai nestabilių žmonių, kurie rėkia ant kitų ir įsivaizduoja, kad visi turi tai toleruoti.

Tiesioginis eteris išmoko kalbėti sklandžiai, koncentruoti, glaustai reikšti mintis ir šaltai reaguoti į kritines situacijas. Net ir gyvenime, nutikus kokiai netikėtai situacijai, visų pirma galvoju: ką darom? Kas toliau? Ieškau geriausio ir greičiausio sprendimo, nustumdama emocijas ir aiškinimąsi, kodėl taip nutiko, kas kaltas ir panašiai. Tiesioginiame eteryje visada turi žvelgti į priekį. Ir savo kolegas mokau: kad ir kas nutiktų – pirmyn. Paskui pagalvosi, kodėl ne taip ką nors padarei. Suklydai – atsiprašai ir važiuoji toliau...

– Ar būdama televizijos žmogus galite ramiai žiūrėti kitų kanalų panašaus pobūdžio laidas?

– Galiu žiūrėti ir žiūriu. Žvelgiu į savo darbą profesionaliai. Reikia domėtis tuo, ką veikia kiti, kas naujo vyksta. Be to, konkuruoja kanalai, įmonės, bet ne žmonės. Ir aš pati linkusi draugauti, o ne ieškoti skirtumų. Kovos elementai ne man...

– Jūsų namuose dažniau „kalba“ televizorius ar skamba muzika, kuri yra jūsų vyro Edgaro gyvenimo aistra? Ar dėl šių dalykų dominavimo nekyla diskusijų?

– Televizorius dabar yra vaikų... Mes su Edgaru tik filmukus surandame. Nors būna, kad drauge klausomės koncertų, muzikos, žiūrime dokumentiką apie gamtą, nes tai patinka ir vaikams.

– Ar jūs mėgstate muziką bent jau tiek, kiek Edgaras mėgsta žiūrėti televizorių? Ar aktyviai domitės vienas kito profesiniais laimėjimais?

– Edgaras visai nežiūri televizoriaus, o aš muzikos klausausi... Bet, žinoma, domimės vienas kito pasiekimais, profesine veikla. Mums tikrai svarbu, kaip kitam sekasi, palaikome vienas kitą. Labai džiaugiuosi, kad Edgaras aktyviai dalyvauja įvairiuose TV projektuose, kuriuose atsiskleidžia vis nauji jo talentai, o aš vis girdžiu, koks mano vyras nerealus.

– Galima sakyti, kad šiuo metu turite net trejas svarbias pareigas: žmonos, mamos, žurnalistės. O kurios iš jų jums yra sunkiausios?

– Žinoma, pirmiausia esu mama ir žmona. Šeima man visada pirmoje vietoje. Nesvarbu, ką veikčiau ir kaip sektųsi karjera. Net ir dabar, kai dirbu, vis tiek daugiau laiko būnu su vaikais. Ir labai tuo džiaugiuosi. Matau, kaip mano vaikai auga, mezgu ryšį su jais, džiaugiuosi akimirkomis, kurios niekada nepasikartos, ir niekas nėra vertas užimti jų vietą. Žinoma, būna dienų, kai trūksta miego, ryte reikia spinduliuoti gerą nuotaiką eteryje ir dar turėti jėgų bendrauti su vaikais grįžus iš darbo. Bet stengiuosi ir darbą kuo geriau atlikti, ir būti gera mama, kuria vaikai džiaugtųsi ir mylėtų.

– Šeimoje dvi mažos atžalos – Frida ir Herkus. Kokius jūsų įpročius pakeitė pagausėjusi šeima?

– Gyvenimas iš esmės pasikeičia, kai gimsta vaikai. Bet tai labai gerai. Juk tam vaikų ir susilauki, kad gyvenimas pasikeistų. Šeima yra laimė, mokykla, iššūkiai, džiaugsmai ir nuolatinis asmenybės tobulėjimas. Juk kol gyveni vienas, rūpiniesi tik savimi, o sukūręs šeimą jau nebegyveni tik dėl savęs. Nori rūpintis kitu, stengiesi, kad jis gerai jaustųsi, būtų laimingas. Taip, kartais trūksta laiko sau, savo pomėgiams, bet žinau, kad tai laikina, arba tiesiog reikia susidėlioti gyvenimą taip, kad spėčiau viską.

– Jeigu jūsų dienotvarkėje netikėtai atsirastų dvi papildomos valandos, kam jas paskirtumėte?

– Eičiau į parodą, kiną arba skaityčiau knygą.

– Ar šiandien vis dėl to pavyksta rasti laiko tik sau?

– Dabar laiko sau turiu nedaug. Bet kai įsivažiuos naujas etapas, kuriame derinu darbą su šeima, nusistovės ritmas, grįšiu prie pomėgių. Labai ilgiuosi jogos, noriu išbandyti kuksando. Ir apie kinų tapybą vis pasvajoju.

– Jūs ir Edgaras seniai garsėjate netradicinės mitybos įpročiais. Kuris iš jūsų buvo tokios mitybos iniciatorius? Ką sau naudingo jau spėjote išpešti iš tokio savo nusistatymo?

– Mes abu esame vegetarai. Susitikome ir einame drauge tuo keliu. Mums tai ir tinka, ir patinka. Tai ne tik mityba, bet ir gyvenimo filosofija. Bet neperšame jos kitiems. Kiekvienas gyvena taip, kaip nori.

– Ar tokią gyvenimo filosofiją stengiatės diegti ir vaikams? Kaip atsikertate šeimos gydytojai – juk ji greičiausiai yra kitokios nuomonės ir sako, kad vaikams reikia daug mineralų, kurių yra mėsoje?

– Mūsų vaikų gydytoja yra ne tik labai patyrusi, gerbiama profesionalė, bet ir išmintinga moteris. Mes ją iš pat pradžių informavome ir ji nė kiek nenustebo, nesipriešino mūsų gyvenimo būdui. Ji mato, kad mes labai rūpinamės ir savo, ir vaikų sveikata. Daugiau ar mažiau serga juk visi. Man labai nepatinka tas noras supriešinti žmones, kurie pasirenka valgyti mėsą, su tais, kurie pasirenka jos nevalgyti. Kam to reikia? Aš už taikius santykius ir pagarbą vienas kitam.

– Ar žinote cepelinų skonį? Kaip pasijuntate giminės baliuose, matydami stalus, nukrautus mėsos gaminiais, ir girdite giminaičius, raginančius paragauti to ar ano, kas jums netinka?

– Laimė, mūsų šeimos yra tolerantiškos ir supratingos. Nei mes jiems ką nors kišame, nei jie mums. Gerbiame vieni kitus. O cepelinai juk būna ir su varške.

– Kokių patarimų galėtumėte pateikti tiems, kurie, norėdami atsikratyti negalavimų ar antsvorio, staiga užsimanė atsisakyti mėsos ir maitintis tik sveiku augaliniu maistu?

– Patarčiau stebėti save ir valgyti kuo įvairesnį maistą. Žmonės kartais elgiasi neprotingai, bandydami išgyventi su salotos lapu. Žmogus neišgyventų nei valgydamas vien mėsą, nei grauždamas tik lapą. Kad ir kokią mitybą pasirinktume, turime stebėti, kad joje būtų pakankamai vertingų sveikatai medžiagų.

– Kokios jūsų vaikystės svajonės šiandien jau gal net su kaupu išsipildžiusios?

– Turiu nuostabią šeimą – nuo mažens svajojau apie darnią šeimą, vaikus. Tad esu labai dėkinga, kad tai turiu.

– Ar šiandien galite vadinti save laimingu žmogumi? Kokia gyvenimo tėkmė jums ir toliau leistų neprarasti tokios būsenos?

– Esu tikrai laiminga. Turiu mylimą ir mylinčią šeimą. Dirbu mėgstamą darbą. Tam neprilygsta jokie rūmai ar daiktai. Meilė yra didžiausias turtas. Vertinu šią dovaną, labai branginu ir kasdien už ją dėkoju. Laimė ateina tada, kai nustoji reikalauti, tikėtis, graužtis, gailėtis, kai išmoksti dėkoti už kiekvieną akimirką, žmogų, jausmą, patirtį. Mokausi gyventi čia ir dabar. Pajusti kiekvienos akimirkos grožį.

Matyti dažniau gėrį nei blogį. Nepasiduoti negatyvioms mintims, emocijoms, vengti tuo persisunkusios aplinkos. Mes kiekvienas šiame pasaulyje susikuriame savotišką burbulą, ir tik klausimas, kokia spalva jį nudažysime – šviesia ar tamsia. Aš renkuosi šviesą.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ