Aistė Bružaitė: „Atrodo, gimiau su kanklėmis“
„Ir štai XXI amžiaus pradžioje į sceną žengia kerinčios galios artistė, tobulos tarsi nimfos išvaizdos auksaplaukė kanklininkė, kelianti nepaprastus reikalavimus ne tik sau, bet ir kompozitoriams, imantiems rašyti naujovišką kanklių muziką“, – apie Aistę Bružaitę rašė kompozitorius Šarūnas Nakas. Geriau apie šią kanklių virtuozę ir pedagogę nepasakysi.
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
Šių metų pradžioje dienos šviesą išvydo Aistės Bružaitės dviguba kompaktinė plokštelė „Įkvėpta kanklių“, kurioje skamba ir kompozitoriaus Š.Nako kūrinys kanklėms bei pučiamųjų orkestrui „Paveikta moteris“. Aistė sako, kad jis perteikia jos jauseną per tuos du dešimtmečius, kuriuos ji skyrė kanklėms populiarinti elektroninės muzikos eroje, taip pat ir pokyčius gyvenime, kai aplankė, jos pačios žodžiais, tikra meilė.
– Aiste, o kokie jūsų nuopelnai, be to, kad esate tobulai įvaldžiusi kankles?
– Esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Liaudies instrumentų katedros vedėja, docentė, meno daktarė. Dar dirbu ir Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje – mokau vaikučius groti mums, lietuviams, brangiu instrumentu. Pedagoginė veikla man nuo seno prie širdies. Manau, labai svarbus yra kanklių, birbynių bei kitų mūsų protėvių prakalbintų unikalių instrumentų naudojimo tęstinumas. Kanklės nėra paprastas instrumentas. Panašių turi latviai, estai, suomiai, karelai, rusai. Tačiau kanklės, pasiekusios mus iš priešistorinių laikų, išsaugojo didžiulį magijos ir mitologijos užtaisą, skambantį ir šiuolaikiniame pasaulyje. Kanklės puikiai dera su kitais muzikos instrumentais, todėl mūsų repertuare yra ne tik liaudies muzikos, šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, bet ir populiariosios klasikos – „Queen“, „The Beatles“ ir kitų garsių grupių hitų.
REKLAMA
– Kokius jūsų planus sugriovė nelemtoji pandemija, privertusi mus kurį laiką izoliuotis, dirbti nuotoliniu būdu? Ar muzikantams tai įmanoma?
– Pirmiausia, sugriovė visus mano dvigubo kompaktinio disko „Įkvėpta kanklių“ pristatymo planus, koncertus su įvairiais kolektyvais – nuo styginių kvarteto iki kamerinių bei pučiamųjų orkestrų. Į ilgai rengtą muzikinį albumą sudėjau geriausia, ką turiu... Būsenų būna visokių, o gyvenimas tik vienas, ir aš tikrai juo džiaugiuosi.
Na, o karantinas mums, muzikams, kaip ir visiems, įvarė gerokai baimės dėl savęs ir kitų mums artimų žmonių. Bet gyvenimas nesustojo, nors ir buvo nelengva, o darbas pasikeitė iš esmės. Teko mokytis dirbti iš namų, muzikos pamokas vesti nuotoliniu būdu. Pasirodė, kad viskas yra įmanoma, bet artimo bendravimo visi buvome labai pasiilgę (šypsosi). Dėkui Dievui, su birželiu atėjo ne tik vasara, glėbiai gėlių, bet ir palengvėjimas.
– Esate tikra žemaitė, gimusi ir augusi Skuode. Už ką esate labiausiai dėkinga tėvams?
REKLAMA
– Taip, esu žemaitė ir pagal charakterį, ir pagal žemaičių vienybės supratimą. Gimiau ir užaugau Skuode, šalia upelio ir nuostabaus parko. Į Klaipėdą toliau studijuoti muzikos išvykau sulaukusi penkiolikos. Iki tol mano vaikystė bėgo apsupta be galo mylimų žmonių – tėvelių, močiučių, tetos, dėdės, pusbrolio ir kitų artimų žmonių. Mama ir tėtis augino mane su meile, nepaprastai supratingai ir tolerantiškai, įskiepydami empatiją, atjautą, kitokio žmogaus supratimą ir nuolankų priėmimą, tikėjimą, optimizmą ir nuolatinį norą nesustoti, judėti pirmyn. Mano mama – darželio auklėtoja, visą savo gyvenimą dalinusis gėriu su mažais vaikais, o tėtis – statybininkas, dirbantis sunkiai ir matantis tame didžiulę prasmę. Mano artimą aplinką nuo mažumės buvo persmelkusios optimizmo srovės, visada žinojau: jei dabar sunku, ateis laikas, kai bus geriau...
– Ar didelėje šeimoje augote?
– Iki dešimties metų buvau vienturtė, o po to tėveliai padovanojo ilgai lauktą sesę. Jos priežiūra, kaip ir daugeliui tokio amžiaus vaikų, sukeldavo permainingų nuotaikų. Iškyla smagių ir ne tokių smagių prisiminimų, kai žaidimus su kiemo draugais tekdavo iškeisti į vežimėlio stumdymą. Tačiau šiandien labai džiaugiuosi turėdama sesę, taip pat gyvenančią Vilniuje.
– Kodėl pasirinkote būtent kankles?
– Muzikuoti pradėjau devynerių. Mano kanklių mokytoja Seva Kazankovienė buvo puiki kanklininkė, be to, mano tetos Dangiros gera draugė. Jos ir pastūmėjo mane jomis pasidomėti. Tačiau, žvelgiant giliau, šis instrumentas tiesiog mane užbūrė. Jau nuo pirmų garsų užgavus stygas, regis, žinojau, ką noriu veikti visą gyvenimą. Visada norėjau groti, mamai raginti nereikėdavo. Kartais galvoju, kad ne aš kankles, o kanklės mane pasirinko. Mama per vieną mano koncertą kartą pasakė: „Žiūriu į tave ir atrodo, kad jau gimei su kanklėmis.“
– Ką jums reiškia būti laisvai? Ar apskritai moteris gali būti laisva?
– Tai labai jautrus klausimas. Man laisvė – tai gyventi taip, kaip trokšta širdis. Į šią sąvoką norėčiau sutalpinti daug: švari ir rami sąžinė, norų ir svajonių išsipildymas, meilės sau ir kitiems jausmas, minimali materialinė gerovė ir kiti dalykai, kurie kiekvienam žmogui suteikia laisvę. Laisvę mąstyti ir tas mintis įgyvendinti. Moters laisvė – labai plati tema, tačiau ir labai individuali. Turiu pripažinti, kad vadinamieji moters įsipareigojimai neretai vargina ir atima jėgas iš kitų mėgstamų veiklos sričių. Vis dėlto manau, kad moteris gali būti laisva, tik pati to turi norėti.
– Beje, o kiek jūsų laisvę varžo mylimas vyras Egidijus Ališauskas, kuris taip pat yra profesionalus muzikantas birbynininkas, o dar ir Lietuvos kariuomenės orkestro meno vadovas, turintis majoro laipsnį, bei Muzikos akademijos dėstytojas?
– Prisipažinsiu, mano laisvės nevaržo niekas. Drąsiai galiu teigti, kad jaučiuosi laisva, nes gyvenu taip, kaip ir svajojau, – mylima profesija, mylimas darbas, pats tikriausias gyvenimo džiaugsmas – vaikai ir vyras, kuris mane myli ir supranta. Šiuo atveju pareigos ir laisvė neturi nieko bendra. Esu be galo užsiėmusi, bet laisva.
– Su Egidijumi esate muzikos pasaulio žmonės. Kuris kuriam pirmiausia pamerkė akį?
– Su Egidijumi tame pačiame muzikos pasaulio rate iki vedybų sukiojomės gal dešimt ar vienuolika metų, buvome geri draugai, tačiau net nebuvo užuominos, kad galime tapti artimi. Gyvenome kiekvienas skirtingą gyvenimą, abu turėjome šeimas, bet atsitiko taip, kaip atsitiko... Juk nieko nestebina šiandien nei skyrybos, nei vedybos tarp bendraminčių, o ypač tų, kuriuos sieja bendra veikla. Čia dar kalti ir kanklės su birbyne. Kai supratome, kad esame vienas kitam reikalingi, viskas vyko labai greitai... Kartu esame jau septyneri metai. Suprantame vienas kitą, džiaugiamės šešiamečiu Luku ir metais jaunesne Akvile. Esame toks darnus šeiminis kvartetas, nes visi muzikalūs. Stengiamės vaikus supažindinti su muzika, nes puikiai žinau, kad muzika dar nė vienam žmogui gyvenime nesutrukdė, kad ir kokią specialybę vėliau būtų pasirinkęs.
– Ar norėtumėte, kad ir vaikai pasirinktų muziko kelią?
– Mes su vyru to jiems nelinkime, nes vis dėlto muzikanto profesija gal tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva ir smagi. Tačiau savo kelią jie rinksis patys.
REKLAMA
– Ar jaučiatės esanti kieta, kategorišką nuomonę turinti žmona, mama? Ar sunku jus išmušti iš vėžių?
– Taip, turbūt esu kieta. Stengiuosi tiek namuose, tiek darbe būti nuosekli, konkreti ir gana kategoriška (čia turbūt vėl tas žemaitiškas kraujas), tačiau, kaip jau minėjau, visada esu linkusi suprasti ir išklausyti kitą žmogų, šiuo atveju – vyrą, vaikus, priimti ir pateisinti jų norus, sprendimus. Pats didžiausias mano siekis – kad vaikai augtų mylimi, laisvi ir nuovokūs. Iš vėžių retkarčiais išsuku, kaip ir visi, bet stengiuosi ten ilgai neužsibūti (šypsosi).
– Kaip atrodo jūsų namai?
– Mūsų namai kompaktiški. Intensyvus gyvenimo būdas lemia tai, kad šiuo metu teikiame prioritetą vietai bei praktiškumui. Įsikūrėme netoli centro esančiame nedideliame butuke, kuriame turime visko, ko mums visiems reikia.
– Ar esate gera šeimininkė, o gal namų tvarkymo naštą esate užkrovusi vyrui?
– Nelaikau savęs prasta šeimininke. Gal ir ne geriausia, bet gana nebloga... Valgio gaminimas man teikia malonumą – smagu, kai jį valgo, o namų ruoša tikrai netrunka ilgai, nes, kaip minėjau, mūsų būstas tikrai nedidelis. Bet būtinai noriu pridurti, kad Lietuvos kariuomenės orkestro vadovas taip pat nesibodi į rankas paimti dulkių siurblio. Stengiamės šią kasdienę naštą nešti kartu.
– Kuris iš jūsų geresnis kulinaras?
– Gal, sakau, mesti tą kuklumą į šalį? Aišku, kad aš. Fantazijos ir įvairovės požiūriu smarkiai lenkiu vyrą (šypsosi). Na, gerai, yra keli patiekalai, kuriuos gamindama vyrą nurungti vargu ar galėčiau...
– Aiste, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jums viskas sekasi lengvai. Ar jūsų gyvenime yra buvę sudėtingesnių etapų?
– Mano gyvenimas, be abejonės, – ne išimtis, tačiau sunkius etapus paprastai keičia sėkmingesni. Nenorėčiau leistis į negatyvius apmąstymus, tačiau nuolatos stengiuosi matyti šviesiąją gyvenimo pusę, už kurios sunkiu etapu galėčiau įsitverti.
REKLAMA
– Ar yra kokia nors jūsų būdo savybė, kurios norėtumėte atsikratyti?
– Vyras sako, kad kartais per daug kalbu ir neleidžiu kitam žodžio pasakyti. Taip pat prie mano blogųjų savybių priskiria „nebylų klausymąsi“. Tai tokia būsena, kai tarsi klausausi, bet nieko negirdžiu. Tikrai vertėtų patobulėti (šypsosi). O man pačiai norėtųsi atsikratyti šiek tiek jautrumo, nes be galo skaudžiai išgyvenu neteisybę, patyčias, negaliu pakęsti melo ir apsimetinėjimo.
– Kokioms silpnybėms sunkiai galite atsispirti?
– Tiesą sakant, nelabai galiu įvardyti. Mėgstu daug nelabai gerų dalykų, pavyzdžiui, saldumynus, ne visai sveiką maistą. Tačiau panorusi atsispirti jiems tikrai galiu.
– Kokie jūsų šeimos laisvalaikio pomėgiai?
– Šiuo metu tai žaidimų aikštelės, baseinai, įvairūs žaidimų kambariai ir kiti smagūs dalykėliai, kurie įdomūs 5–6 metų vaikams. O kai pasitaiko proga, su vyru mėgstame gerus koncertus, ramias vakarienes.
– Ar lieka laiko sau? Ar jo pasigendate?
– Beveik nelieka, tačiau jo tikrai reikia. Dabar toks periodas, kai mano laiką suvalgo darbas, grojimas ir vaikai. Tačiau tai nuostabus laikas. Aš jaučiuosi naudinga, reikalinga, mylima, gyvenanti tikrą gyvenimą.
– Ar nebuvo kilusi mintis išvykti gyventi ir dirbti svetur?
– Esu įtikėjusi likimu. Tikiu, kad kiekvienas turime mums skirtą gyvenimą, kurį galbūt tik vairuojame – kartais atsargiai, kartais nelabai... Nuotaikos ir kasdieniai gyvenimo potyriai mus keičia, keičiasi ir mūsų vairavimo stilius. O noras lėkti svetur dažnai būna užkoduotas giliau. Mūsų šeimoje tai svetima, tačiau jaunų ir kūrybingų žmonių emigracija galbūt siejasi ne tik su gyvenimo lygiu Lietuvoje. Gal tai siekis ko nors naujo, geresnio?
Aš labai myliu Lietuvą, jos aplinką, žmones, kultūrą, man patinka jos ramybė ir pilnatvė. Rodos, visas pasaulis toks didelis, o mes čia – tokie saugūs ir ramūs... Tikrai niekur nenorėčiau išvykti.
– Jus galima pavadinti lietuviškų kanklių ambasadore. Su koncertais esate aplankiusi daugybę šalių, dalyvavusi tarptautiniuose konkursuose.
– Su kanklėmis teko tikrai nemažai keliauti. Kiekviena šalis įstringa kitaip – kiekviena savaip. Galėčiau paminėti nesuvaidintą Japonijos gyventojų nuolankumą, indų nuoširdumą, amerikiečių laisvumą, norvegų santūrumą ir dar daug įspūdžių iš kitų vietų, kurios įstrigo giliai į širdį ir užsifiksavo nuotraukose. Labai gera prisiminti, visada norisi sugrįžti. Tačiau namai – Lietuva.
– Kokią įsivaizduojate Lietuvą, iš kurios niekam nesinorėtų bėgti svetur?
– Manau, tam prireiks šiek tiek laiko. Norėčiau, kad žmonės mažiau galvotų tik apie save – tai būtų labai gera pradžia. Tačiau, kad pasisektų sukurti gerovės valstybę, žmonės turėtų jausti aplinkinių palaikymą, valstybės globą ir nuolatinį norą padėti. Esu optimistė – tikiu, kad mano vaikai gyvens taikiau ir kur kas geriau.
Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.
-
-
Paskutiniai numeriai
-
-
Savaitė - Nr.: 41 (2024)
-
Anekdotas
– Nusipirkau butą naujame name, nebrangiai, bet garso izoliacija tokia, kad girdžiu, kaip kaimynas telefonu kalba!
– Tai tau dar pasisekė: pas mus girdisi, ką kaimynui pašnekovas telefonu atsako. -
-