Robertas Lenartavičius: „Šiuo gyvenimo etapu jaučiuosi savo vietoje“

Robertas Lenartavičius: „Šiuo gyvenimo etapu jaučiuosi savo vietoje“


Iš televizijos serialų „Rezidentai“, „Pasmerkti“ ir netrukus naująjį sezoną pradėsiančio „Prakeikti“ pažįstamas aktorius Robertas LENARTAVIČIUS sako, kad tai, kuo užsiima šiuo metu, yra jo tikrasis pašaukimas, tik abejoja, ar tai sprendimas visam gyvenimui.


Laimius STRAŽNICKAS


– Metų sandūroje dažnas sau duoda įvairius pažadus, išsikelia naujus tikslus. Ar jūs turite tokį įprotį?


– Tokį įprotį turiu ir aš, tik šįkart buvo viskas šiek tiek kitaip. Praėjusį gruodį man sukako 30 metų. Tai toks gyvenimo atskaitos taškas, kada dažnas linkęs suvesti nueito kelio rezultatus ir žvilgtelėti į ateitį. Tad galiu sakyti, kad kone visą gruodį, kai sumažėjo darbų, turėjau progą padirbėti su savimi. O per Naujuosius teliko įdomesnė šio proceso dalis – nusimesti tai, kas ne man skirta, atsisakyti dalies tikslų, ypač tų, kurie neatitinka mano prigimties.


– O kas pranoko jūsų lūkesčius nueitame kelio ruože?


– Tai sutiktų įdomių ir talentingų žmonių gausa. Prisipažįstu, niekada neįsivaizdavau, kad dainuosiu projekte „Muzikinė kaukė“. Apskritai visa mano aktorinė veikla ir buvimas viešumoje man yra neplanuoti dalykai, nors, tiesą sakant, nuo vaikystės mėgdavau reikštis – organizuodavau pasirodymus namuose, mokykloje dažnai būdavau scenoje, dainavau chore, šokau gatvės šokius... Tačiau savo ateitį nutariau susieti su kur kas pragmatiškesniu dalyku – verslo vadyba.

REKLAMA


– Kokių užmojų turite šiems metams?


– Pradėjau aktyviau skaityti saviugdos knygas, neseniai visu pajėgumu grįžau į sportą – noriu pagerinti formą. Lankau treniruočių salę, kur mokausi kovos menų, kung fu, Tailando bokso, treniruojuosi ant skersinio... Man įdomu pasižiūrėti, kiek gali mano kūnas. Tokie dalykai ugdo discipliną. Kitas mano užmojis – sėkmingai užbaigti dabartinius projektus „Muzikinė kaukė“ ir serialas „Prakeikti II“, kurio dar net neįpusėjome. Mano žingsniai „Muzikinėje kaukėje“ man įkvėpė mintį pagalvoti ir apie muzikavimą ateityje. Galbūt vienas iš galimų variantų galėtų būti solinė karjera – keliauju sau po Italiją ir dainuoju Dino Martino dainų aranžuotes...


– Ar su šia veikla jaučiatės atradęs savo vietą gyvenime?


– Ne, visu šimtu procentų nesijaučiu savo vietoje. Manau, kad tai, ką darau šiuo metu, ir yra mano pašaukimas, tačiau nežinau, ar tai būtų visam gyvenimui. Nors ką gali žinoti – tas laikinumas dažnai tampa ilgaamžiu dalyku. Šiuo metu gyvenimas man vis atsiunčia įvairių pasiūlymų, susijusių su vaidyba. Tai darydamas su dideliu malonumu vis labiau brandinu mintį, jog norėčiau visuomenei atiduoti savęs daugiau. Kartais atrodo, kad norėtųsi panaudoti daugiau savo intelektinių gabumų sprendžiant kokias nors realias problemas, o ne vien tik žeriant serialo tekstą, kuris ne visada gražiai surašytas, kilnus ar teisingas.

REKLAMA


– Jums sunku tuos tekstus mokytis?


– Nepasakyčiau. Prieš kokius dvejus metus atradau metodiką, kaip tai daryti, ir man labai palengvėjo. Svarbu neprisirišti prie pačios teksto formos, o suvokti, kas norima pasakyti. Juk tai ne Viljamas Šekspyras ar Fiodoras Dostojevskis. Kai tai suvoki, dar tekstus pasikartoji keletą kartų prieš miegą ir ryte atsikėlęs į aikštelę ateini žvalus, tada viskas vyksta sklandžiai.


– Dažnai nutinka, kad pametate žodį filmavimo metu?


– Būna. Režisierius Ramūnas Rudokas yra labai supratingas. Jis visiškai pasitiki aktoriais, duoda aikštelėje daug laisvės. Tad pametęs žodį tuoj pat gali improvizuoti. Sudėtingiausi mano suklydimai būdavo, kai padaręs klaidą aš sustodavau. To nereikia daryti – juk filmas nėra teatras. Filmą montuojant galima daugelį klaidų pašalinti, tad svarbu tęsti.


– Plačiajai visuomenei tapote pažįstamas, kai komiškame seriale „Rezidentai“ kūrėte Piterio Riaukos personažą. Kaip patekote į šį serialą?


– Nors ir studijavau su vaidyba nieko bendra neturinčius dalykus, ši sritis mane visuomet traukė. Kaune lankiau Kazio Binkio teatro studiją. Ten mes ne tik mokydavomės aktorystės meno, statydavome spektaklius, bet ir gaudavome pakvietimų filmuotis vaidybinių filmų masinėse scenose, pavyzdžiui, Donato Ulvydo filme „Emilija iš Laisvės alėjos“. Kitame tarptautiniame filme vaidindamas susipažinau su viena moterimi, kuri vėliau, pamačiusi skelbimą, kad „Rezidentų“ epizodiniams vaidmenims reikia žmonių, pasiūlė man. Šitaip susipažinau su serialo kūrybine komanda ir mano suvaidintas epizodas išaugo iki didelio vaidmens. Ten kūriau iš Amerikos kilusio rezidento Piterio Riaukos vaidmenį.

– Tuo metu, ko gero, ne vienas, išgirdęs jus, kalbantį su amerikietišku akcentu, pamanė, kad esate tikrai iš Amerikos atvykęs...



– Taip, dar iki šiol man tai primena ne vienas. Mano personažas buvo iš Bostono, kuriame didžioji dalis naujakurių kadaise buvo suvažiavę iš Airijos. Jų šneka šiek tiek specifinė. Man reikėjo surasti tokį akcentą, kuris man netrukdytų išgyventi emocijas, jei reikia, ir apsiverkti...

– Ar debiutas prieš kamerą buvo sunkus?


– Nebuvo lengvas. Sunkiausia buvo tai, kad įšokau ir reikėjo plaukti. Iki tol aktorinės patirties neturėjau daug, o iškart teko dirbti kartu su grandais – Andriumi Bialobžeskiu, Džiugu Siaurusaičiu, režisieriumi Ramūnu Rudoku... Iš jų gaudavau nemažai patarimų. Geriausia buvo tai, kad man leido klysti ir mokytis pačiam. Man buvo visiška mistika, kai A. Bialobžeskis prieš pat filmavimą tris kartus perskaitydavo tekstą ir – pirmyn.


– Pasibaigus „Rezidentams“ netrukus gavote nusikalstamos šeimos sūnaus Simono Kogano-Slimo vaidmenį kriminaliniame seriale „Pasmerkti“. Kuris žanras jums pasirodė artimesnis?


– Jie labai skirtingi. Komedijoje labai smagu, bet sunkiau vaidinti, ten prisijuoki tiek iš pačių scenų, tiek ir jas suvaidinęs. Ten užtenka tik tarstelėti kokį nors vieną žodelį, ir jis pakeičia visą sceną. Komedijoje juoko daugiau, tačiau kriminale galbūt daugiau tikrovės. Ten išgyvenama daugiau įvairesnių emocijų. Jeigu reikėtų rinktis kurį nors vieną, būtų be galo sunku. Jaučiu, kad pasiūlymai patys pasirenka mane, o ne aš juos.


– Kažkur esate sakęs, kad jūsų vaidinami personažai dažnai būna panašūs į jus. Ar tai reiškia, kad vaikystėje buvote blogiukas?


– Galbūt čia turėjau omeny, kad mano vaidinami personažai į mane panašūs amžiumi, galbūt tipažu, bet ne būdu. Vaikystėje aš nebuvau blogiukas. Buvau geras vaikas, pasižymėjau pavyzdingu elgesiu. Nors daug laiko praleisdavau sode, neretai ir vienas, stengdavausi neiti su draugais, kurie mane kviesdavo, „skolintis“ kaimynų obuolių. Man tai atrodė ne mano reikalas. Niekada nenorėjau savo elgesiu nuvilti tėvų, ypač mamos, kuri manimi labai pasitikėjo.

REKLAMA


Augau Kaune, dar turiu seserį, bet jaučiausi tarsi gyvenčiau atskirame, savo, pasaulyje. Man patikdavo pabūti vienam, pasivaikščioti po mišką. Mokykloje mokiausi gerai, nors pirmūnas nebuvau. Iki penktos klasės buvau labai geras vaikas. Tačiau paskui draugų paveiktas pradėjau šiek tiek blaškytis ir paslydau. Į mokyklą iškvietė mano mamą. Po rimto pokalbio pajutau savotišką nusivylimą savimi ir pamaniau, kad reikia šią žymą ištrinti. Baigęs mokyklą pasirinkau studijuoti Kauno kolegijoje verslo vadybą, nemažai pavažinėjau po Europą.


Po studijų dirbau Didžiojoje Britanijoje, o grįžęs į Lietuvą įsidarbinau statybų bendrovėje ir netgi tapau komunikacijos vadovu. Netrukus pajutau, kad manyje suaktyvėjo trauka teatrui, dainavimui. Tokios veiklos man labai trūko. Laimė, kartą dalyvavau draugo gimtadienyje ir su jo teta chormeistere išsikalbėjome, kad norėčiau pasitikrinti savo vokalinius sugebėjimus. Ji pasiūlė ateiti į studiją pasitikrinti balso. Po perklausos man pasakė, kad esu geras tenoras, taip pat pakvietė su KTU choru dalyvauti „Chorų Eurovizijoje“.


– O kaip verslo vadyba nuvedė jus aktorystės link?


– Sėdėti kabinete man greitai pasirodė pernelyg stingdantis dalykas. Pradėjau sau ieškoti atsakymų, kodėl taip yra ir kur atrasti įkvėpimo ir gyvybės. Dalyvavęs chorų „Eurovizijoje“ pajutau, kad ten jaučiuosi daug geriau nei sėdėdamas savo kabinete. Ką daryti? Toliau apgaudinėti save ar bandyti rasti atsakymą, kur yra tikrasis mano pašaukimas. Pakibęs tarp šitų klausimų, nors viskas man puikiai sekėsi verslo srityje, atsisakiau komunikacijos vadovo pareigų ir nusprendžiau keliems mėnesiams išvažiuoti į Norvegijos salą, kur gyveno mano pusbrolis, kad užsidirbčiau, pakeliaučiau ir susivokčiau savyje.


– Ar radote ten atsakymus į klausimus, kurie jums nedavė ramybės?


– Nepasakyčiau, kad viskas paaiškėjo. Tik pajutau didesnį užtikrintumą, pasitikėjimą, kad galiu padaryti daug daugiau nei iki tol. Norvegija man davė daugiau drąsos imtis dalykų, dėl kurių anksčiau dvejojau. Viena ryškesnių ateities vizijų buvo puoselėti dainavimą.

REKLAMA


– Tad dabar jums tikra palaima dalyvauti „Muzikinėje kaukėje“?


– Tikrai taip. Man įdomiausia, kad kruopščiai ruošiesi tiems pasirodymams, o paskui atsistoji su mikrofonu ir viskas taip natūraliai išeina, atrodo, nieko ypatingo lyg ir nedarei.


– Kokiu įsikūnijimu esate labiausiai patenkintas?


– Ievos Zasimauskaitės... Ir juokauju, ir ne. Manau, kad jis man pavyko, nes pajutau tą jos dainoje slypintį jautrumą. Kartais tas jausmas, kurį išgyveni ar jauti, nebūtinai juntamas ir žiūrovų. Mane patį nustebino ir „Baltojo kiro“ pasirodymas, ir „AC/DC“. Jie visi tokie saviti ir tokie skirtingi.


– Čia sėkmę labiau lemia aktorystė ar gebėjimai valdyti balsą?


– Aš manau, kad balso valdymo galimybės yra viena iš aktorinio talento sudedamųjų dalių. Aš paprastai kuriu vaidmenis pirmiausia įsiklausydamas į balsą, paskui – drabužiai, motorika ar dar kokios nors detalės. Per tai, kaip kalba veikėjas, iškart galiu jį pajusti. Jeigu vis dėlto reikėtų išrinkti, kas „Muzikinėje kaukėje“ svarbiau – vokalas, plastika ar aktoriniai gebėjimai, aš sakyčiau, kad vokalas. Būtent vokaliniai dalykai man čia yra didžiausias iššūkis. Vienas dalyvis man sakė, kad aš pakankamai atsipalaiduoju scenoje. Galbūt dėl to, kad manęs nekausto kameros. Tačiau norisi pademonstruoti vokalinį užtaisą, išjaustas emocijas ir teisingas natas.


– Ką labiausiai mėgstate veikti laisvalaikiu?


– Mano veikla tapo neatsiejama nuo mano gyvenimo būdo. Tai reiškia, kad ir vaikščiodamas ar dabar kalbėdamas su jumis aš galiu atlikti begalę įvairiausių pratimų – nuo vaizduotės lavinimo iki dar nežinia ko. Man taip pat patinka skaityti, rašyti ar generuoti idėjas. Vis dažniau susimąstau apie filmo scenarijaus kūrimą. K. Binkio teatro studijoje man teko kartu su dramaturgu režisuoti spektaklį „Laiškanešys skambina du kartus“.


– Kaip jūs apibūdintumėte save?


– Kartais tiek daug šneku, o visai mielai patylėčiau. Manau, kad esu toks kaip ir visi – visoks: šiek tiek šviesos, šiek tiek tamsos. Esu linkęs į filosofiją. Labiausiai džiuginanti mano savybė, manau, yra smalsumas ir drąsa keistis. Laikau save estetu. Man patinka architektūra, kuri keičia, pakyli sąmonę, pavyzdžiui, bažnyčios, dvarai, rūmai, muziejai ar šiuolaikinės erdvės aukštomis lubomis. Šis dalykas man pinasi su perfekcionizmu – aš niekada nesu iki galo patenkintas savo darbais.


– Ko jums reikia, kad jaustumėtės gerai?


– Po įtemptų darbų man reikia pabūti su savimi, pasiilgstu vienumos. Užtenka kelių dienų ir tam tikrų disciplinos dalykų, savų ritualų, kurie man padėtų susistyguoti, sugrįžti į save. Dar man svarbu geras miegas. Ir geras vanduo.


– Ar kartais nepagalvojate, kad pernelyg didelis polinkis į savianalizę atitolina jus nuo paties gyvenimo?


– Taip, jei tos savianalizės, mąstymo yra per daug. Gal tik taip atrodo, kad to turiu per daug. Stengiuosi viską subalansuoti. Jeigu to nedaryčiau, tikrai užsisukčiau egzistencijoje.


– Ar naršydamas po savo minčių labirintus pagalvojate ir apie šeimos kūrimą?


– Be abejo. Tai juk normalu. Tai būtų kitas gyvenimo etapas, nauji sparnai. Šeima yra ne tik žmona, bet ir vaikai ir rūpinimasis jais. Manau, kad čia keistųsi žaidimas iš esmės.


– Ar šiuo metu esate pasiruošęs tokiems sprendimams?


– Manau, kad taip, tik to nematau kaip trūkumo, žvelgiu į tai su pasitikėjimu. Sava šeima, kaip vertybė, yra mano svajonė. Manau, kad vieną dieną ateis į mano gyvenimą tas žmogus, tačiau šiuo metu jo nėra. Esu išgyvenęs ne vienus santykius, iš jų supratau, kiek daug nemokėjau ir kiek dar daug reikia mokytis. Šiandien dėl to nepanikuoju, nes žinau ir tikiu, kad vis tiek bus taip, kaip ir turi būti.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 45 (2024)

    Savaitė - Nr.: 45 (2024)