Mažąja, arba Prūsų, Lietuva XVI a. vokiškose kronikose vadinta rytinė Prūsijos dalis, kurioje gyveno lietuviškai kalbantys žmonės. Lietuviams šis vardas labiausiai asocijuojasi su Klaipėdos kraštu. Istorinės Mažosios Lietuvos centras buvo Tilžė, dabar esanti Rusijos Federacijoje. Šiandien Mažosios Lietuvos sostine dažniausiai tituluojama Šilutė.

Laimius Stražnickas

Istorinės ištakos

Mažosios Lietuvos sritis susiformavo XV a. Pirmą kartą Prūsų Lietuvos terminas pavartotas 1526 m. Simono Grunau parašytoje Prūsijos istorijoje.

Nuo XVII a. Mažosios Lietuvos ir sinonimiškas Prūsų Lietuvos pavadinimai vartojami ne tik vokiškuose, bet ir angliškuose, prancūziškuose, flamandiškuose, lenkiškuose, rusiškuose žemėlapiuose, periodiniuose leidiniuose, knygose. Nuo 1618 m. iki XIX a. pradžios Prūsijos lietuvių žemės Prūsijos valstybės teisiniuose dokumentuose, valdovų įsakuose ir potvarkiuose dar buvo vadinamos Lietuvos provincija (vok. Provinz Litauen).

Mažosios Lietuvos plačiąja prasme plotas buvo apie 17 tūkst. kv. km (Karaliaučiaus kraštas, Klaipėdos kraštas ir Geldapės apylinkės), siaurąja – apie 11,5 tūkst. kv. km: Prūsijoje lietuviškiausios Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskritys (ta teritorija oficialiai vadinta Lietuvos provincija). Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis buvo Karaliaučiaus kraštas.

Prūsijos karaliai savo raštais kreipdamiesi į lietuvininkus (arba būrus; nuo XIX a. vadinami ir mažlietuviais) jų gimtąja kalba, visada vartojo Lietuvos vardą. XVI–XVIII a. vokiečių tyrinėtojai, intelektualai lietuvininkus laikė ne tautine mažuma, o lietuvių tautos, gyvenančios šiapus ir anapus Prūsijos sienos, dalimi.

Po Pirmojo pasaulinio karo, siekiant prijungti lietuviškas Prūsijos žemes prie Lietuvos valstybės, dažniausiai buvo vartojamas Mažosios Lietuvos vardas. Po šio karo ir Europos padalijimo Mažosios Lietuvos pietinė dalis tapo Vokietijos protektoratu, o kitą Mažosios Lietuvos dalį globojo karo nugalėtojos – Antantės bloko Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų daliniai.

1918 m. lapkričio 30 d. žymūs Mažosios Lietuvos veikėjai pasirašė Tilžės aktą, prašydami Europos Tautų tarybos „leisti Mažajai (Prūsų) Lietuvai šlietis prie Lietuvos“, bet šis prašymas buvo ignoruotas. 1923 m. po Klaipėdos krašte įvykusio sukilimo Mažosios Lietuvos dalis buvo prijungta prie Lietuvos. Susijungus su Lietuvos Respublika dalis lietuvininkų, norėdami pabrėžti savo skirtingumą, užsirašė esantys ne lietuviai, bet klaipėdiškiai.

Nuo 1919 m. atsirado Klaipėdos krašto (vok. Memelland) pavadinimas, reiškiantis 1919–1939 m. egzistavusį administracinį teritorinį vienetą šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą. Prijungus prie Lietuvos tik šią Mažosios Lietuvos dalį, Klaipėdos krašto vardu buvo pradėtas vadinti ir Lietuvos etnografinis regionas. Tačiau nuo XX a. antrosios pusės, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, visuomenėje įsitvirtino ir tradicinis tapo šio regiono pavadinimas Mažoji Lietuva. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadina lietuvininkais, taip pat šišioniškiais, rečiau – būrais.

Po Antrojo pasaulinio karo dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų išvyko į Vokietiją, dalį likusių ištrėmė okupantai. Karaliaučiaus krašte apsigyveno iš Rusijos atkelti žmonės bei laisva valia iš Lietuvos atkeliavę gyventojai, tremtiniai, kuriems nebuvo leista grįžti, o Klaipėdos krašte – gyventojai iš kitų Lietuvos vietovių.

Šiuo metu didžiuma Mažosios Lietuvos regiono priklauso Rusijos Federacijos Karaliaučiaus kraštui (Kaliningrado sričiai), dalis – Lenkijai.

Pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintas rekomendacijas, kuriomis nustatytos etninės tradicijos paplitimo ribos, Mažajai Lietuvai priklauso Klaipėdos miesto, Neringos ir Pagėgių savivaldybės, kai kurios Šilutės, Tauragės, Jurbarko, Klaipėdos rajonų seniūnijos.

Turtingas kraštovaizdis

Į Mažosios Lietuvos ribas sutelpa kone gražiausios ir unikaliausios Lietuvos vietos: Kuršių nerija, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo šedevrų sąrašą, ne mažiau įspūdinga Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės, arba Minės) kaimas su upe vietoj centrinės gatvės, pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas, senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai, iki šiol menantys buvusias Baltijos jūros ribas, dabar jau sergintys Nemuno deltos regioninio parko krantus.

Žinomiausia regiono vieta – patrauklioji Kuršių nerija su smėlio kopomis ir pušynais, pajūrio paplūdimiais ir senaisiais kaimais pamario pusėje. XV a. visa Kuršių nerija buvo apsigobusi žalia miškų skraiste. Augo didingi mišrūs miškai – ąžuolų, eglių, pušų. Vėliau žmonės pradėjo be gailesčio kirsti medžius. Miškai ypač nukentėjo per Septynerių metų karą (1756–1763). Iškirtus juos smėlis liko visiškai nesutvirtintas, be to, smėlio dar pripūtė vakarų vėjai. Vėjo genamas smėlis slinko skersai pusiasalio, Kuršių marių link. Didžiulės kopos savo kelyje palaidojo ne vieną pamario žvejų kaimą.

Ilgainiui žmonės sugebėjo pažaboti smėlio stichiją ir sukurti kraštovaizdį. Kuršių nerijoje kopas pradėta apželdinti prieš porą šimtmečių ir šis procesas tebevyksta iki šiol. Žmonės suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, sodindami miškus sustabdė slenkantį smėlį. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Tad Kuršių nerija tapo darnaus žmogaus ir gamtos sambūvio pavyzdys. Prie gamtinės aplinkos unikaliai dera ir Kuršių nerijos gyvenvietės.

Nemuno deltą garsina kasmetiniai potvyniai, žuvingos upių protakos, pamario nendrynai ir Kuršių marios, vaizdingoji Rusnė ir gretimi kaimai. Nemuno delta – vieta, pasižyminti įvairiausių rūšių paukščių gausa. Jiems čia kurtis – puikios sąlygos, tad daug jų apsistoja ir peri, o praskrendantys ypač dažnai sustoja pailsėti. Ventės ragas – pusiasalis prie Kuršių marių, visai netoli Nemuno upės žiočių, – viena geriausių vietų Europoje praskrendantiems paukščiams stebėti ir žieduoti.

Nuo Ventės rago Klaipėdos link driekiasi sausesnis kalvagūbris su pušynais, įdomiu Drevernos užutėkiu. Nuo Klaipėdos iki Nemirsetos Baltijos pajūris garsėja vaizdingais Olando Kepurės skardžiais, įdomiomis Karklės žvejų kaimo liekanomis.

Ties Jūros upės žiotimis Nemuno slėnį kerta Vilkyškių kalvagūbris su legendiniu Rambyno šventkalniu. Nuo tenykščių kalvų atsiveria gražiausi vaizdai į Nemuno ir Jūros slėnius, į už upės likusius Mažosios Lietuvos istorinius centrus – Ragainę ir Tilžę.

Žemiau Rambyno prasideda užliejamosios Nemuno pievos su vešliais žolynais, paukščių ir kitokių gyvūnų gausa. Šilutės apylinkėse plyti didžiosios Aukštumalos ir Rupkalvių pelkės – durpynų ir buvusių pelkininkų gyvenviečių plotai.

Lietuvininkai nėra žemaičiai

Iki mūsų dienų išlikusios evangelikų liuteronų bažnyčios, senosios kapinės, muziejuose saugomi lietuvininkų buities pavyzdžiai liudija savitą šio krašto gyvenimo būdą.

Mažoji Lietuva per šimtmečius priglaudė daug kitataučių, priėmė skirtingų kultūrų ir religijų. Ryškiausiai čia skleidėsi su Vokietija siejama kultūra, palikusi ne vieną ryškų pėdsaką iki pat mūsų dienų. Tokia žymė – protestantų tikėjimo paminklai, kurių Klaipėdos krašte tikrai gausu. Čia nuo XVI a. pirmosios pusės kūrėsi evangelikų liuteronų ir kitos reformuotos bažnyčios bendruomenės. Po dviejų šimtmečių dėl vokiškos pasaulėžiūros įtakos Mažojoje Lietuvoje susiformavęs savitas lietuvių gyvenimo būdas skyrėsi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų įpročių.

Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais, šišioniškiais, o viešajame gyvenime įsigalėjo vokiečių kalba ir kultūra – lietuvininkai savąją saugojo ir puoselėjo tik šeimose. Šio krašto žmonių požiūris, išsilavinimas, dvasinis gyvenimas, papročiai ir tradicijos formavosi veikiami protestantų bažnyčios. Prieš Antrąjį pasaulinį karą daugiau nei 90 proc. Klaipėdos krašto gyventojų išpažino evangelikų liuteronų tikėjimą. Dabar daugelyje Pamario krašto miestų ir miestelių yra dvi bažnyčios: viena – katalikų, kita – evangelikų liuteronų.

Tarp dviejų Lietuvos dalių ilgai vyravo neišsprendžiami prieštaravimai. Didžiosios Lietuvos žemaičius klaipėdiškiai įsivaizdavo kaip kažką, kas yra visiškai skirtinga, ir nenorėjo turėti su jais nieko bendra. Žemaitija, palyginti su ekonomiškai daug stipresnių, tvarkingų ir pasiturinčių lietuvininkų kraštu, buvo varganas Rusijos imperijos pakraštys, lyg koks pagalbinis ūkis išdidiesiems lietuvininkams. Iš ten lietuvininkai samdė pigią darbo jėgą, vežė medieną. Žemaitukes vertino dėl apsirengimo, šokių ir dainų, bet daugiau kaip nuodėmės vertas merginas – „žemaitelka“ buvo vos ne pasileidėlės sinonimas.

1807 m. Prūsijos karalystėje ir jos provincijoje Rytų Prūsijoje panaikinta baudžiava skatino ankstesnę bei spartesnę nei Lietuvoje ūkio raidą. Dėl visų šių veiksnių susiformavo kitokie nei vadinamųjų didlietuvių papročiai, buitis, savita materialioji kultūra.

Šventraštis ir psalmės užėmė svarbią vietą protestantiškoje lietuvininkų kultūroje: vaikai buvo lavinami ir net migdomi ne liaudies dainomis, o savamokslių eiliuotojų išverstomis giesmelėmis, buvo paplitusi bendruomeninė Biblijos skaitymo tradicija. Lietuvininkai buvo nuoširdžiai tikintys. Protestantų liuteronų suformuota pasaulėžiūra lėmė jų moralę, gyvenimo būdą, žmogiškąją laikyseną. Daug kas atkreipia dėmesį, kad lietuvininkams, kaip etninei grupei, būdingas charakterio tiesumas, santūrumas, atsakomybės jausmas.

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos dauguma lietuvininkų nelaikė savęs žemaičiais, o Lietuvos – tėvyne, netikėjo valstybės ateitimi. O ir sukatalikintame Klaipėdos krašte senbuviai dėl kitoniško tikėjimo buvo pravardžiuojami vokiečiais. Daug klaipėdiškių galiausiai visai nusiteikė prieš Lietuvą ir masiškai bėgo iš jos.

600 m. politinės ir kultūrinės vokiečių įtakos veikiama buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Kultūrinis šio krašto gyvenimas skilo į elitinį, miestiškąjį, vykstantį vokiečių kalba, ir etnografinį, kaimišką, kuriame buvo vietos lietuviškam žodžiui.

Lietuvininkų buitis

Lietuvininkai gražino namų stogus žirgeliais, paukščiais. Sodybos puošmena būdavo klėtis, kuriai būdingi laužtos formos čiukuriniai stogai su žirgeliais ir vėjarodėmis, įdomiau apkaltas stogo skliautas ir kita. Nuo seno pastatai buvo išdėstomi laisvai aplink kiemą ar po visą sodybą, vėliau plito vadinamasis prūsiškasis sodybų planas – pastatai rikiuojami aplink stačiakampį kiemą, paliekant saugius gaisro saugos tarpus. Kapinėse lietuvininkai statė krikštus.

Moterų drabužiams būdingos tamsesnės spalvos. Lietuvininkių sijonai buvo tamsūs, dryžuoti, klostuoti, juoda spalva derinta su žalia ar mėlyna, mergaitės galvas puošė juodais aksominiais kaspinais. Vyrai ir moterys vilkėjo rudines stačiomis apykaklėmis.

Išskirtinis lietuvininkų kostiumo bruožas – margumas. XVII–XVIII a. kostiumai ypač traukė svetimtaučių tyrinėtojų ir etnografų akį. Vokiečiams dažnai atrodė, kad lietuvininkai rengiasi keistai ir egzotiškai. Svetimtaučiams Mažosios Lietuvos gyventojų drabužiai priminė net Rytų kraštų apdarus.

Vokiečiai reglamentavo ir lietuvininkų aprangą. 1681 m. išleistas „Dėvėsenos potvarkis“, pagal kurį lietuviams nevalia vilkėti kaip vokiečiams. Vėliau išleidžiamas įsakymas, draudžiantis lietuvėms ūkininkėms ir tarnaitėms vilkėti šilko drabužius. Drausta pirkti milo rūbus, batus, fabrikines skaras, kojines, skrybėles, pirštines.

XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje pusryčiams lietuvininkai valgydavo miežinių miltų putrą su duona, vėliau – keptą žuvį, lašinius, mėsą su duona ir užsigerdavo kava, priešpiečiams – duoną su taukais, spirgais, užgerdami kava arba arbata, valgė pikliuotų miltų gnaibytų kukulaičių sriubą, pietums – bulvienę, žirnynę, sausai virtas bulves su žuvimis, mėsą, vakarienei – virtą ropynę su pasukomis, virtus sausus žirnius ar pupas su bulvėmis, rūgusiu pienu, kartais – pienišką kruopų sriubą. Gyvenusieji prie jūros maistui vartodavo daug žuvies.

Nors šio krašto šeimininkai keitėsi ne kartą, Mažoji Lietuva išlaikė savo autentiškumą, išskiriantį šį regioną iš visos Lietuvos. Turtingą Prūsijos istoriją menanti architektūra, išskirtinis kraštovaizdis ir unikalus etninis paveldas, saugomas ir puoselėjamas iki šių dienų, žavi kiekvieną apsilankiusį Pamario krašte.

Poetas ir kunigas

Ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje paliko Mažojoje Lietuvoje 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, apie 5 kilometrai į rytus nuo Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje gimęs Kristijonas Donelaitis, lietuvių poetas, evangelikų liuteronų kunigas ir lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.
1740 m. K. Donelaitis baigė Karaliaučiaus universiteto Evangelikų liuteronų teologijos fakultetą, lankė lietuvių kalbos seminarą. 1740–1742 m. jis buvo Stalupėnų mokyklos kantorius, vėliau – rektorius, nuo 1743 m. – Tolminkiemio klebonas. K. Donelaitis pastatydino mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, bažnyčią. Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje. Be poezijos, kūrė muzikines kompozicijas, gamino klavyrus (ir fortepijoną), barometrus, termometrus, mikroskopus, veisė sodą.

K. Donelaitis rašė pasakėčias, kurioms būdingas emocingumas, ilgi moralai. Tačiau svarbiausias jo kūrinys – poema „Metai“ (apie 1760–1775 m.). Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro.

K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba; parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį.

Poema „Metai“ 1977 m. įtraukta į UNESCO Europos literatūros šedevrų sąrašą.

Filosofas ir rašytojas

Vydūno indėlis į Lietuvos istoriją yra neginčytinas ir laiko patvirtintas. Vydūnas, tikrasis vardas Vilhelmas Storostas, Stórosta (gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės aps.), mirė 1953 m. Vokietijoje, o 1991 m. perlaidotas Bitėnuose) – lietuvių filosofas, rašytojas, istorikas, visuomenės ir kultūros veikėjas.

Vydūno slapyvardžiu rašytojas pasirašinėjo nuo 1907 m. 1888 m. jis baigė Ragainės mokytojų seminariją, mokytojavo Kintuose, Tilžėje. 1895 m. jis įkūrė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją ir jai 40 metų vadovavo. Tilžėje ir kitose Rytų Prūsijos vietose rengė lietuviškus vaidinimus, koncertus ir dainų šventes. Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose Vydūnas studijavo filosofiją, sociologiją, religijų, literatūros ir meno istoriją, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. Nuo 1907 m. dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, Telšių gimnazijoje, kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje. 1931 m. jis buvo įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas. Leido ir redagavo žurnalus „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“. 1938 m. nacių kalintas, 1944 m. evakuotas į Vokietiją. Nuo 1946 m. gyveno Detmolde. Įsitraukė į evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos pabėgėlių kultūrinę veiklą.

Visa Vydūno kūryba (daugiau kaip 60 knygų) yra filosofinio pobūdžio. Anksti pradėjęs aiškintis, kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą, nuėjo ilgą ir sudėtingą ieškojimų ir atradimų kelią. Pirmiausia gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas. Vėliau įsitraukė į naują to meto judėjimą – teosofiją.

Vydūnas svarbiausiu dalyku laikė tautos moralinio atgimimo ugdymą. Žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų. Vydūnas teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs pažinimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Vydūnas ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats aktyviai įsitraukė į kultūrinį procesą, todėl visiškai pagrįstai gali būti vadinamas humanistinės etikos kūrėju.

Daugiau įdomių straipsnių galite rasti žurnale „Ar Žinai, Kad?“ Rubriką „Kultūriniai Lietuvos etnografinių regionų bruožai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.