Šveicarijoje gerovė užtikrinama net jūrų kiaulytėms


Prieš 520 metų, 1499 m. rugsėjo 22 d., pagal Bazelio taikos sutartį Šveicarija tapo nepriklausoma nuo Šventosios Romos imperijos. Tai laikoma visiško šalies suvereniteto pradžia, o pačios Šveicarijos valstybingumo ištakos siekia dar 1291 m. Šveicarija – viena turtingiausių, vidine sankloda sudėtingiausių ir tuo pat metu įdomiausių pasaulio valstybių.


Manvydas VITKŪNAS

Kodėl CH?

Senovėje dabartinės Šveicarijos teritorijoje gyveno karingos helvetų ir retų (šie buvo Šveicarijoje gyvenančių retoromanų protėviai) gentys. Iš čia kilo lotyniškas Šveicarijos pavadinimas – Helvecija (Helvetia). Atkreipkite dėmesį – šalies kodas, naudojamas automobilių numeriuose, interneto domenuose ir kitur, yra CH. Jis kilęs iš lotynų kalbos žodžių Confoederatio Helvetica – Helvecijos Konfederacija.

REKLAMA


Susikūrus Šveicarijos valstybei, buvo ieškoma skirtingomis kalbomis kalbančius šveicarus telkiančių simbolių. 1672 m. Johanas Kasparas Veisenbachas pastatė spektaklį, kuriame buvo iškelta alegorizuota Helvecijos – ietimi ir skydu su šveicarišku kryžiumi ginkluotos moters – figūra, vėliau tapusi nacionaline daugiakalbės Šveicarijos personifikacija. Ilgainiui lotyniškas šalies pavadinimas atsirado ir ant šveicariškų monetų, pašto ženklų. Šio pavadinimo vartojimas leido nesuteikti prioriteto nė vienai iš kelių šalies valstybinių kalbų.


Romėnai užkariavo sunkiai

Net galingajai senovės Romai labai sunkiai sekėsi palaužti karingų helvetų pasipriešinimą ir įsitvirtinti dabartinės Šveicarijos teritorijoje. Tai pavyko padaryti tik 15 m. pr. Kristų. Romėnai įkūrė dešimtis miestų, tarp jų – ir keturis iš penkių didžiausių dabartinėje Šveicarijoje – Ciurichą (romėnai jį vadino Turicum), Bazelį (vadintą Basilia), Ženevą (Geneva) ir Lozaną (lot. Lousonna). Tik Bernas įkurtas kur kas vėliau, jau viduramžiais, 1191 m.


Patiems romėnams svarbiausias miestas dabartinėje Šveicarijoje buvo Aventikas (Aventicum), dabar žinomas kaip Avanšas. Šiame prancūzakalbėje vakarinėje Šveicarijos dalyje esančiame mieste dabar gyvena tik kiek daugiau nei 4 tūkst. gyventojų (romėnų laikais buvo 20 tūkst.). Čia išlikęs romėniškas amfiteatras, šventyklos, tvirtovės, pirčių likučiai. Visa Šveicarijos teritorija tais laikais buvo retai gyvenama (iki 200 tūkst. gyventojų). Jau III a. sukilę helvetai privertė romėnus pasitraukti.

REKLAMA


Trijų kantonų sąjunga

Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinės Šveicarijos teritorijoje buvo mažų valstybėlių ir nepriklausomų bendruomenių, kurių žemes VIII a. ėmė kontroliuoti frankai, o vėliau – Šventosios Romos imperijos (Vokietijos pirmtakės) valdovai. Tačiau jų valdžia Alpių regione buvo gana silpna. Atskiros bendruomenės (būsimųjų kantonų pirmtakės) gyveno gana savarankiškai. 1291 m., siekdami gintis nuo imperatorių, trijų kantonų – Urio, Švico ir Untervaldeno – atstovai sudarė karinę sąjungą ir įsipareigojo bet kokiu atveju teikti pagalbą vieni kitiems užpuolimo atveju. Tai tapo Šveicarijos Sąjungos, ilgainiui tapusios Šveicarijos Konfederacija, pradžia, o šalies pavadinimas kilo iš Švico kantono pavadinimo. Prie pirmųjų trijų kantonų ėmė jungtis kiti.


Nuo 1515 m. Šveicarija ėmė stengtis laikytis neutralumo politikos, gyvuojančios iki šiol. 1648-aisiais Vestfalijos taika šalies nepriklausomybę dar kartą pripažino kitos Europos valstybės. 1798–1815 m. šalis faktiškai buvo okupuota Prancūzijos, čia gyvavo Helvecijos Respublika. 1815-aisiais buvo galutinai įtvirtinta valstybės nepriklausomybė ir neutralumas. Šveicarija išvengė dalyvavimo abiejuose pasauliniuose karuose. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijoje buvo parengtas Šveicarijos užėmimo planas „Tannenbaum“, bet Adolfas Hitleris nepuolė Šveicarijos, nors ir buvo prijungęs prie Vokietijos kaimynę Austriją. Karo metais Šveicarijoje buvo paskelbta dalinė mobilizacija, ginti šalį buvo pasirengę 430 tūkst. vyrų.


Prezidentas – vos metams

Šveicariją sudaro 20 kantonų ir 6 puskantoniai. Visi jie turi savo konstitucijas ir kitus įstatymus, bet šiuos įstatymus riboja federacinė konstitucija. Šalį valdo dvejų rūmų parlamentas – Federalinis Susirinkimas, jį sudaro Nacionalinė Taryba ir Kantonų Taryba. Vykdomosios valdžios funkcijos tenka Federalinei Tarybai, jos nariai vadovauja ministerijoms. Be to, du iš Tarybos narių paeiliui eina prezidento ir viceprezidento pareigas. Tarybos narius renka abeji parlamento rūmai ketverių metų kadencijai, o prezidentas skiriamas vos vieniems metams. Rinkimų teisę šalyje moterys gavo paskutinės Europoje – tik 1971 m., o kai kuriuose Šveicarijos kantonuose neturėjo jos iki pat 1990-ųjų!



Šveicariškos demokratijos garantas yra referendumų, kuriais galima atšaukti bet kurį įstatymą ir spręsti kitus piliečiams svarbius klausimus, teisė. Šalyje dažnai rengiami įvairūs referendumai. Pavyzdžiui, 2008 m. referendumu buvo bandoma taikos metu uždrausti triukšmą keliančias karo lėktuvų pratybas turistinėse vietovėse, o 2012-aisiais siekta įvesti privalomą knygų kainų reguliavimą, bet abu kartus piliečiai balsavo prieš šiuos siūlymus.


Daugiakalbė šalis, draudžianti minaretus

8,5 mln. gyventojų turinti Šveicarija yra daugiakalbė valstybė. 65 proc. šveicarų gimtoji kalba – vokiečių, 18 proc. – prancūzų, 10 proc. – italų, 1 proc. – retoromanų. Visos šios kalbos Šveicarijoje yra laikomos oficialiomis. Mokyklose moksleiviai turi privalomai mokytis bent dviejų valstybinių kalbų, taip pat anglų kalbos. Dauguma šveicarų gerai kalba vokiškai, prancūziškai ir angliškai, nemaža dalis – ir itališkai. Pagal tikėjimą šveicarai daugmaž po lygiai pasidaliję į katalikus ir protestantus.


Šveicarijoje gana daug imigrantų iš kitų Europos šalių, taip pat Turkijos, Šri Lankos ir kitų valstybių. Atkreiptinas dėmesys, kad šveicarai gana nuosekliai gina savo tradicines vertybes. Pavyzdžiui, 2009 m. referendumu buvo priimtas įstatymas, draudžiantis statyti naujus minaretus (islamiškos architektūros bokštus). Įstatymas negalioja atgaline data, tad keturi jau egzistuojantys Šveicarijos minaretai liko stovėti.


Itin militarizuota

Nors Šveicarija seniai kariavo, ji turi itin garbingas karybos tradicijas. Kadaise šveicarai garsėjo kaip vieni geriausių samdomų karių Europoje ir iki šiol iš jų formuojama popiežių sauganti Šveicarų gvardija. Dabartinė Šveicarija tebėra itin militarizuota valstybė, nors profesinės tarnybos karių čia nėra daug – vos kiek daugiau nei 5 tūkst.


Tačiau šauktiniais tarnauja kone visi vyrai (gali tarnauti ir moterys). 19–20 metų jaunuoliai išklauso trijų mėnesių trukmės bazinius kursus, o nuo 20 iki 42 metų turi dalyvauti dar dešimtyje rezervo karių mokymų (kiekvieni trunka tris savaites). Galima ir alternatyvi tarnyba be ginklo civilinės gynybos daliniuose, bet ji trunka pusantro karto ilgiau. Taip pat galima oficialiai „atsipirkti“ nuo kariuomenės, daug metų mokant mokestį nuo savo pajamų, bet šia galimybe naudojasi retas šveicaras. Du kartus, 1989 ir 2001 m., Šveicarijoje buvo surengti referendumai dėl karo tarnybos atšaukimo, bet abu sykius piliečiai šį pasiūlymą atmetė. Tarnyba kariuomenėje laikoma garbe.

REKLAMA


Be to, šaunamuosius ginklus rezervistai turi teisę laikyti namuose. Taip pat gyventojai turi daug asmeninių šaunamųjų ginklų (dviem gyventojams tenka vienas ginklas). Šveicarijoje yra daugybė civiliams gyventojams skirtų slėptuvių karo atveju, automagistralėse įrengta dešimtys vietų, kur gali kilti ir leistis karo lėktuvai, o tuneliai, esant reikalui, būtų susprogdinti – taip būtų apsunkintas priešų pajėgų judėjimas.


Didžiausia maisto gamybos bendrovė

Šveicarija garsėja labai stipria ekonomika, o tikra legenda yra tapęs šalies finansų sektorius ir garsieji Šveicarijos bankai, laikomi bene patikimiausiais pasaulyje. Finansinių paslaugų sektorius sukuria daugiau nei dešimtadalį šalies bendrojo vidaus produkto. Tačiau dar svarbesnė yra pramonė. Ji – puikiai išplėtota ir garsėja pažangiausiomis technologijomis, ar kalbėtume apie mašinų, laikrodžių, ginklų, ar – apie vaistų gamybą (medikamentai sudaro apie 80 proc. eksportuojamos chemijos ir farmacijos pramonės produkcijos). Laikrodžių gamybos įmonėse dirba net 40 tūkst. šveicarų.


Maisto pramonė Šveicarijoje taip pat klesti, nors šalies teritorija dėl išskirtinio kalnuotumo nėra palanki žemės ūkiui (juo užsiima vos 4 proc. visų gyventojų). Pavyzdžiui, dar 1866 m. įkurta didžiausia pasaulyje maisto produktų gamyba užsiimanti bendrovė „Nestle“ (joje dirba net 300 tūkst. žmonių) yra šveicariška. Šalis nuo seno garsėja puikiu šokoladu. Svarbiausios Šveicarijos prekybos partnerės yra kaimynės – Vokietija, Prancūzija ir Italija.


Žmonių ir jūrų kiaulyčių gerovė

Šveicarija – sėkmingos ir turtingos valstybės etalonas. Nors šalyje nėra nustatytas nacionalinio lygmens minimalusis atlyginimas, tai padaryti turi teisę kiekvienas kantonas. Pavyzdžiui, Nešatelio kantone jis siekia net 3 100 eurų. Kainos Šveicarijoje – taip pat aukštos.


Šalyje stengiamasi užtikrinti ne tik žmonių, bet ir augintinių gerovę. Įdomus pavyzdys – įstatymiškai reglamentuotos jūrų kiaulyčių teisės. Nustatyta, kad negalima auginti tik vienos jūrų kiaulytės, nes šie gyvūnai nemėgsta vienatvės ir nuo jos kenčia. Laikomos poromis ar po daugiau, jūrų kiaulytės geriau jaučiasi, yra sveikesnės. Todėl griežtai draudžiama laikyti šiuos graužikus po vieną. O ką daryti, jei turėjote du ir vienas iš jų nugaišo? Nesibaiminkite – apie viską pagalvota: yra netgi numatyta galimybė laikinai išsinuomoti antrą gyvūnėlį. Panašūs įstatymai nuo vienatvės saugo papūgas ir akvariumų