Įdomioji Lietuva: Žemaitija istorijos vingiuose

Įdomioji Lietuva: Žemaitija istorijos vingiuose


Šiais metais ypatingo dėmesio nusipelnė mūsų etnografinis, geografinis ir istorinis regionas Žemaitija – 2019-ieji paskelbti Žemaitijos metais.


Laimius STRAŽNICKAS


Šiemet žemaičiai švenčia savo krašto 800 metų jubiliejų. 1219 m. istoriniuose šaltiniuose – Ipatijaus metraštyje aprašant Haličo–Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas – pirmą kartą paminėta Žemaitija. Įvertindamas šį istorinį faktą, Seimas paskelbė 2019-uosius Žemaitijos metais.


Istorikai neabejoja, kad Žemaitija turėjo lemiamą reikšmę Lietuvos ir Baltijos jūros rytų pakrantės XIII–XIV a. valstybių formavimosi istorijoje Vokiečių ordinui vykdant kuršių ir prūsų genčių nukariavimus.


Šiandien dažnas žemaitis žino, kad 1236 m. rugsėjo 22 d. vykusiame Saulės mūšyje žemaičiai sutriuškino Kalavijuočių ordiną, nutraukė kitų baltų žemių užkariavimą.


Kasmet liepos 13 dieną Telšiuose minimos Durbės mūšio (1260 m. liepos 13 d.), per kurį jungtinė Žemaitijos genčių kariuomenė sutriuškino labai galingą Livonijos, Prūsijos, Danijos ir Švedijos karalaičio Karolio kariuomenę, metinės. Ši pergalė nulėmė visą Rytų Baltijos šalių istorijos vystymosi eigą, turėjo įtakos Prūsijos genčių sukilimui, sužlugdė vokiečių mėginimą greitai užimti Žemaitiją ir sustabdė ordino veržimąsi į Rytus.

REKLAMA


Ypatingos svarbos Žemaitijos raidos istorijoje turėjo ir 1415 m. Konstance (Vokietija) vykęs bažnytinis susirinkimas, kuriame buvo sprendžiamas ir žemaičių likimas. Susirinkimas Žemaitiją paliko politiškai pavaldžią Vokiečių ordinui, tačiau teisę ją krikštyti suteikė Vytautui ir Jogailai. 1417 m. Konstanco susirinkimo sprendimu buvo įsteigta Žemaičių vyskupija.


Žemaitijos indėlis, išlaikant prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas ir savitą krašto istoriją, į valstybės gyvenimą per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį yra neginčytinas.


Istorinės asmenybės


Žemaitijos istorijoje ypatingą pagarbą pelnė daugelis iškilių asmenybių – nuo kunigaikščių iki žemiškesnių profesijų atstovų. Pirmiausia žemaičių kunigaikščiai Vykintas ir Erdvilas (Gerdvilas), kurie ir buvo minimi 1219 m. Ipatijaus metraštyje kaip sutarties su Voluinės kunigaikščiais dalyviai. Manoma, kad kunigaikštis Vykintas vedė žemaičius Saulės mūšyje.


Didžiausios žemaičių pagarbos nusipelnė Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius (1887–1946) – vargstančiųjų ir skurstančiųjų globėjas. Šio žmogaus vardu pavadinta kunigų seminarija Telšiuose – Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija. Vyskupas niekada nebuvo abejingas smurtui, žudymams, gelbėjo visus, kuriems grėsė persekiojimas ar mirtis, nesvarbu, koks jų tikėjimas, tautybė ar ideologija.

REKLAMA


Nors kilęs iš Sūduvos, ryškų pėdsaką Žemaitijoje paliko vyskupas Justinas Staugaitis (1866–1943), viena svarbiausių politinių figūrų tarpukario Lietuvoje, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. 1926 m. popiežiui Pijui XI įsteigus atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją su penkiomis vyskupijomis, prelatas J. Staugaitis buvo paskirtas Telšių vyskupu. Čia jis įkūrė kunigų seminariją, pastatė vyskupo rūmus, steigė naujas parapijas, aktyviai rūpinosi pastoraciniu darbu.


Tarp iškilių žemaičių ir Motiejus Valančius (1801–1875) – vyskupas, švietėjas, rašytojas, istorikas, blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininkas ir puoselėtojas, taip pat vyskupas Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621), kuris 1602 m. Kretingoje pastatė pirmą bažnyčią ir įkurdino vienuolius bernardinus.


Visą straipsnį ir daugiau įdomių istorijų rasite žurnale „Savaitė“.