Judėjos liūtas, išsuptas civilizacijų lopšyje

Judėjos liūtas, išsuptas civilizacijų lopšyje


Etiopijos vardas minimas tiek Biblijoje, tiek Korane, be to, šalyje yra daugiausia į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą įtrauktų objektų. Kaip ir daugybė kitų tradicinių Etiopijos lyderių, Hailė Selasijė savo autoritetą grindė tuo, kad yra tiesioginis karaliaus Saliamono palikuonis. Rastafarizmo išpažinėjai tiki, jog šis Etiopijos imperatorius buvo Žemėje apsireiškęs Dievas ar Jėzaus Kristaus įsikūnijimas. Jis buvo paskutinis Etiopijos imperatorius, po kurio nuvertimo šalis paniro į suirutę.


Tautvydas Lukaševičius


1966-ieji metai. Jamaikos sostinės Palisadų oro uoste susirinkusi tūkstantinė minia nekantriai laukia, kol atvyks žmogus, jų vadinamas Karalių karaliumi, Judėjos liūtu, Visagaliu. Daugybė atsidavusių rastafarių atvyko iš įvairiausių šalies kampelių, kad bent akies krašteliu pamatytų žmogų, kurį jie laikė Žemėje apsireiškusiu Dievu, Afrikos imperatoriumi, tūkstančius kilometrų skrodusių vandenyną, kad aplankytų nedidukę savo tautą Karibų saloje. Ore sklandant būgnų gaudesiui ir džiaugsmingoms dainoms, galiausiai nusileidžia ilgai lauktas lėktuvas su šoną puošiančiu liūtu ir minia nuščiūva. Pareigūnai minios paprašo ramybės, kol galiausiai ant viršutinių trapo laiptelių pasirodo žmogus. Pasveikinti ekstazės pagautą minią žengia pagyvenęs vyras, vilkintis jo kūną beveik paskandinančią karinę uniformą – Hailė Selasijė (Haile Selassie) atvyko.

REKLAMA


Nors jis sukiojosi tarp pasaulio lyderių ir netgi buvo garbinamas kaip tarp žmonių gyvenantis Dievas, bent jau gimimo metu Hailę Selasiję supo labai kukli aplinka. Hailė Selasijė, kurio tikrasis vardas buvo Tafaris Makonenas (Tafari Makonnen), gimė paprastoje iš purvo drėbtoje trobelėje Etiopijos Edžersa Goro miestelyje. Jo tėvas, Ras Makonenas (Ras Makonnen) buvo ne tik Etiopijos Hararo provincijos gubernatorius, bet ir artimas imperatoriaus Meneliko II patarėjas. Po savo tėvo mirties Tafaris susidraugavo su imperatoriumi, kuris matė didžiulį jaunuolio potencialą. Hararo gubernatoriumi jis tapo būdamas vos 17 metų amžiaus.


Jaunasis Tafaris 1913 metais, būdamas tik 21 metų, tapo regentu ir mirusio imperatoriaus dukros Zauditu sosto įpėdiniu. Šiuo laikotarpiu jis mėgino grumtis su imperatorės konservatizmu, 1923 metais jam pavyko įtraukti Etiopiją į Tautų Sąjungą – tarptautinę organizaciją, įkurtą po Pirmojo pasaulinio karo. Jo diegtos reformos lėmė vis didėjančią valdžios centralizaciją, regionų vadovai neteko daug iki tol turėtos įtakos. Imperatorė Zauditu mirė 1930 metais ir Tafaris galėjo pats perimti aukščiausią valdžią. Pasirinkęs imperatoriškąjį vardą Hailė Selasijė, reiškiantį Trejybės Galia, jis šiuo vardu jau visai netrukus tapo žinomas visame pasaulyje.

REKLAMA


Judėjos liūtas, išsuptas civilizacijų lopšyje


Pirmaisiais savo imperatoriavimo metais Selasijė siekė tęsti švietimą modernizuojančias reformas ir užsitikrinti ryškesnį šalies vaidmenį tarptautinės politikos pasaulyje. Tiesa, jis negalėjo numatyti, kokia siaubinga Etiopiją pribloškusi krizė lūkuriavo ateities horizonte. Fašizmo sėkla Italijoje pamažu dygo jau nuo XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio, o 4-ajame dešimtmetyje Benitas Musolinis (Benito Mussolini) jau buvo diktatorius. Duče arba Lyderiu vadintas Musolinis siekė sau susikurti naująją Romos imperiją, atkurti itališkąjį pasididžiavimą ir išnaudoti Afrikos mineralų išteklius.


Besibaigiant XIX amžiui, Italija pamėgino užimti Etiopiją, tačiau patyrusi daug gėdingų pralaimėjimų imperatoriaus Meneliko II armijai, buvo priversta atsitraukti. 1934 metais ši Europos valstybė nusprendė smogti dar kartą. Italijos armija įsiveržė 1935 metų spalio 3 dieną, ir vos per metus visa šalis buvo užkariauta.


Selasijė priėmė sprendimą, dėl kurio vėliau buvo aršiai kritikuojamas savo oponentų: jis spruko iš Etiopijos. Jam pavyko ištrūkti per kaimynines Prancūzijos kontroliuotas teritorijas, iš kurių imperatorius galiausiai pasiekė Angliją. Tikrasis siaubas, kurį jis paliko užnugaryje, pasauliui nebuvo atskleistas iki tų pačių metų birželio mėnesio, kai Selasijė kreipėsi į 52 Tautų Sąjungos valstybes nares. Garsiojoje savo kalboje jis viešai pasmerkė Tautų Sąjungos neveiklumą, nes jis tikėjosi, jog ši organizacija laikysis savo įsipareigojimo ir gins pažeidžiamą jo valstybę. Imperatorius taip pat kalbėjo apie besiveržiančios Italijos armijos vykdytus siaubus. „Ne tik prieš karius Italijos vyriausybė sukėlė karą, – teigė jis. – Visų pirmiausia ji užpuolė nuo priešiškumo nutolusius gyventojus, kad šiuos terorizuotų ir išnaikintų.“


Jo teiginiai, kad Italija naudojo cheminius ginklus, tarp kurių ir nuodingąsias dujas, uždraustas jau nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, buvo šokiruojantys. Nelaimę pranašaujanti Selasijė kalba Tautų Sąjungai yra galbūt pats žymiausias išankstinis perspėjimas apie laukiantį naują pasaulinį karą: „Aš nusprendžiau atvykti, kad paliudyčiau prieš mano žmones vykdomus nusikaltimus ir perspėčiau Europą apie laukiančią pražūtį, jeigu ji nulenktų galvą prieš įvykusį faktą.“ Tapęs pasipriešinimo italų užpuolikams simboliu, likusius 4-ojo dešimtmečio metus Selasijė praleido tremtyje, nedideliame namelyje netoli Bato miesto (Anglijoje). 1939 metais Europa vėl paniro į karą, o 1940 metais su Hitleriu susivienijęs Musolinis paskelbė karą Britanijai ir Prancūzijai. Visgi Italijos žygis Afrikoje baigėsi, kai Rytų Afrikos kampaniją surengusios britų kolonijinės pajėgos su sąjungininkais išvijo italus iš didžiosios šio žemyno dalies. Jungtinės afrikiečių, etiopų ir Britų sandraugos karių pajėgos padėjo išvaduoti Etiopiją, o 1941 metais Selasijė sugrįžo į Adis Abebą, siekdamas sugrįžti į savo sostą.



Judėjos liūtas, išsuptas civilizacijų lopšyje


Vėl atsidūręs gimtinėje, Selasijė buvo pasiryžęs sutelkti šalies valdžią savo rankose, modernizuoti jos infrastruktūrą. 1950 metais Selasijė įkūrė Adis Abebos universitetą, o 1955 metais paskelbė naują valstybės konstituciją, kurioje dar labiau praplėstos balsavimo teisės. Jis ir toliau išlaikė tvirtą vyriausybės kontrolę, o visos esminės valdžios figūros, įskaitant ministrą pirmininką, dirbo beveik kaip jo dvariškiai. Tokia politika pasižymėjo neįprasta pusiausvyra: viena ranka Hailė Selasijė siekė modernumo ir progreso, o kita siekė išlaikyti tvirtą visos vykdomosios valdžios kontrolę.


Auštant septintam dešimtmečiui, Selasijė jau buvo senstantis žmogus, tačiau patys audringiausi jo gyvenimo metai dar tik laukė. Kol imperatorius valstybiniu vizitu lankėsi užsienyje, grupė nepatenkintų studentų, kartu su paties Selasijė asmens sargybiniais, pamėgino surengti perversmą ir perimti vyriausybę. Nors dėl beviltiško plano sąmokslininkams nepasisekė, tačiau jie susiūbavo imperatoriaus valtį ir šaliai leido pajusti artėjančio chaoso skonį. Ta pati inteligentija, kurią Selasijė sukūrė savo reformomis, dabar atsigręžė prieš jį patį.


Nepabūgęs imperatorius tęsė savo palikimo kūrimą, 1963 metais įsteigdamas Afrikos Vienybės Organizaciją skirtą suburti draugėn žemyno valstybes, užbaigti kolonizaciją ir surengti įvairius valstybinius vizitus visame pasaulyje. Jis pats keletą kartų lankėsi Jungtinėse Valstijose – šalyje, kuria labai žavėjosi ir kuria pasitikėjo, kaip sąjungininke. Tiesa, galbūt pats įsimintiniausias vizitas įvyko Jamaikoje, 1966 metais.


Nuo jo karūnavimo imperatoriumi akimirkos 1930 metais Jamaikoje kūrėsi atsidavusių pasekėjų sekta, vadinama rastafari. Ši religinė subkultūra buvo ir vis dar yra grindžiama Selasijė asmenybe, net jos pavadinimas yra sudarytas iš jo titulo ir tikrojo vardo: Ras Tafari. Rastafariai Selasijė garbino kaip Dievo įsikūnijimą Žemėje, kaip pažadėtąjį Saliamono palikuonį ir Afrikos karalių. Etiopija taip pat laikyta šventa. Daugybė rastafarių tikėjo, o kai kurie vis dar tiki, jog tai yra jų Sionas – šventoji žemė, į kurią jiems reikia sugrįžti. Trumpas paties Selasijė 1966 metų vizitas Jamaikoje buvo širdį virpinantis įvykis šio judėjimo atstovams, kurių skaičius itin išaugo vėlesniais metais po Bobo Marlio (Bob Marley) ir regio muzikos išpopuliarėjimo.


Jeigu užsienyje imperatoriaus populiarumas siekė aukštumas, jo paties valstybėje situacija buvo priešinga. Sėklos, kurias jis pasėjo su savo švietimo ir struktūrinėmis reformomis, išaugino liberalaus 7 dešimtmečio paskatintą progresyvų, kairuolišką jaunimą, troškusį spartesnio progreso ir daugiau laisvių, nei senasis rėžimas buvo linkęs suteikti. 1974 metais naujos ideologijos ir ambicijų pakurstytos revoliucinės nuotaikos kariuomenėje paskatino imtis veiksmų prieš vyriausybę, o imperatorius buvo priverstas nusišalinti dar tų pačių metų rugsėjo mėnesį. Kitų metų rugpjūtį paskelbta, jog Selasijė mirė įkalintas revoliucinės vyriausybės. Nors šio imperatoriaus valdymo negalima įvertinti tik puikiai, tačiau Judėjos liūtas įkūnijo didžius XX amžiuje Etiopijos ir visos Afrikos pokyčius. Nėra abejonių, kad kaip Dievas garbintas ir ilgaamžiu savo šalies ir tautos simboliu tapęs Selasijė užima išties unikalią vietą istorijoje.


Daugiau įdomių faktų apie monarchų gyvenimus galite rasti mokslo populiarinimo žurnalo „Ar žinai, kad?“ kolekciniame leidinyje „Karaliai ir karalienės“.



Panašios naujienos: