XVIII amžiuje anglų rašytojas Danielis Defo savo kūriniu išgarsino vienišą jūreivį Robinzoną Kruzą, įkalintą negyvenamojoje saloje. Tačiau tokių herojų būta visais laikais. Būna ir dabar.

Išplaukė dienai, praplaukiojo 13 mėnesių

Žvejį iš Salvadoro galima laikyti tikru laimės kūdikiu: vyras daugiau kaip metus mažoje valtelėje klajojo po Ramųjį vandenyną.

Ankstų 2012 metų gruodžio 21-osios rytą žvejys Chosė Salvadoras Alvarenga su nepilnamečiu draugu išplaukė gaudyti ryklių į netolimus Meksikos priekrantės vandenis. Vos jie nutolo kelis kilometrus nuo kranto, staiga sugedo valties variklis. Taip vienos dienos žvejyba virto ilgu dreifavimu Ramiajame vandenyne. Po šio nuotykio išgyveno tik vienas žvejys – paauglys teištvėrė du mėnesius ir mirė nuo organizmo išsekimo. Tik šių metų sausio pabaigoje valtį su vieninteliu išgyvenusiu žveju vandenyno srovės išmetė į Maršalo Salų atolą (nuo to salyno artimiausia sausuma – Australija).

Čia žveją visiškai atsitiktinai aptiko patrulinis kateris ir nuplukdė į šios salų valstybės sostinę Madžūrą. Vietos valdžia susisiekė su Salvadoru ir susitarė, kaip grąžinti jo pilietį į tėvynę (nors pastaruosius 15 metų vyras vertėsi žvejyba prie Meksikos krantų).

Kuo maitinosi atsiskyrėlis žvejys visus tuos 13 mėnesių? Gaudė mažus ryklius (nes turėjo tam skirtą žvejybinę įrangą), peiliu juos išdorodavo ir valgydavo žalius. Dar maitindavosi į valtį įšokusiomis žuvimis skraiduolėmis, pasigaudavo vandens paviršiumi plaukiančių vėžlių ar nusilpusių ant vandens tupinčių paukščių. Laimei, kartais palydavo, tad paklydėlis vandenyno platybėse galėdavo atsigerti bent kiek gėlo vandens. Kai jo trūkdavo, gėrė vėžlių kraują ir savo šlapimą.

Ch. S. Alvarenga prisipažino, kad keturias dienas po to, kai išmetė mirusio draugo kūną į vandenyną, jį kankino noras nusižudyti. Tačiau vėliau noras gyventi nugalėjo.

Negyvenamojoje saloje buvo šalta, labai šalta…

Kita istorija nutiko praėjusį rudenį Rusijos šiaurėje, Archangelsko srityje. 25 metų rusas 16 dienų išgyveno negyvenamojoje saloje, maitindamasis tik jūros augalais ir gerdamas lietaus vandenį. Ir tuomet juk buvo jau ne vasara (bepigu buvo salvadoriečiui plaukioti po šiltas platumas), o spalio mėnuo. O tai vietos klimato sąlygomis jau yra visai vėlyvas ruduo…

Spalio 1-ąją šis jaunas rusas išplaukė iš Solovkų gyvenvietės į Baltąją jūrą traukti iš jos gelmių laminarijų (jūros kopūstų) – tuose vandenyse jos gerai auga, be to, už jas gerai moka supirkėjai. Tik, savo nelaimei, vyras nebuvo nusipirkęs licencijos, tad į jūrą nedidele valtele išplaukė tyliai, nepranešęs net savo artimiesiems. Jūroje staiga prasidėjo audra. Kilusios bangos kaipmat apvertė nedidelį laivelį.

Gerai nors tiek, kad nelaimėlis šaltuose Baltosios jūros vandenyse atsidūrė netoli kranto. Šiaip ne taip stiprus vyras įveikė nedidelį atstumą ir pasiekė krantą. Tačiau, pasirodo, tai buvo mažutis – 100 metrų ilgio ir vos 50 metrų pločio – žemės lopinėlis. Jokio medžio, krūmo ar juo labiau statinio... Mobilusis telefonas po tokių maudynių buvo beviltiškai sušlapęs ir nebeveikė, degtukai ištižo.

Tačiau net jeigu būtų turėjęs kuo įkurti ugnį, naudos būtų buvę maža: toje salelėje nebuvo nė gabalėlio medienos. Sustiręs žvejys šiaip ne taip sugebėjo išsikasti kažką panašaus į olą. Ten ir kiūtojo visas 16 spalio parų, nuo ryto iki vakaro stebėdamas jūrą – bene pasirodys koks laivas. Visas tas dvi rudens savaites nelaimėlis maitinosi vien jūros į krantą išmestomis laminarijomis, gėrė lietaus vandenį.

Dešimtąją savo nelaimės dieną vyrukas jau prarado bet kokią viltį išsigelbėti. Šešioliktąją nusprendė nusižudyti persikąsdamas rankų venas... Ir staiga išgirdo sraigtasparnio variklių gausmą. Jam vėl kilo noras gyventi, žvejys vargais negalais išlindo iš savo urvo ir, pamatęs ore sraigtasparnį, ėmė mojuoti rankomis. Iš oro jį pastebėjo, sraigtasparnis nusileido ir gelbėtojų įgula tiesiog įnešė nebepaeinantį žmogų į orlaivį. Ligoninėje jo laukė ilga reabilitacija. Laimei, vyras nenušalo galūnių ir nepersišaldė vidaus organų, tačiau 16 dienų, praleistų urve žvelgiant į tuščią jūrą, atsiliepė jo psichikai...

Beje, ši istorija tuo nesibaigė. Pasirodo, gelbėtojai ieškojo visai kito žmogaus. Spalio 13 dieną iš Solovkų vienuolyno, kaip ir minėtas vyras, nedideliu kateriu išplaukė vienuolis su samdomu darbuotoju. Taip pat traukti iš jūros laminarijų. Tačiau po trijų valandų ryšys su žvejais nutrūko, mat jūroje siautėjo stipri audra. Spalio 16-ąją Karelijos pakrantėje buvo rastas į krantą išmestas kateris, o kitą dieną – vienuolio kūnas. Ieškoti kito vienuolyno žvejo ir išskrido gelbėtojų sraigtasparnis. Taip vieno vyro žūtis (antrojo žvejo iš vienuolyno kūnas taip ir nebuvo rastas) visiškai atsitiktinai išgelbėjo kito vyro gyvybę.

45 paros laukinėse Andamanų salose

Turbūt visi pamena pranešimus apie siaubingą cunamį, 2004 metų gruodžio 25 dieną nusiaubusį Pietryčių Aziją. Neaplenkė milžiniškos bangos ir Andamanų salų, esančių Indijos vandenyne, netoli Indijos pakrantės. Tiesa, tos salos – nelabai svetingos: kai kuriose iš jų ir toliau gyvena pirmykščiai čiabuviai, visiškai nenorintys užmegzti ryšių su atvykėliais. Tačiau kai kuriose yra kur kas draugiškesnių gyventojų iš Indostano pusiasalio, todėl ten lankosi turistai.

Per minėtas „juodąsias“ Kalėdas cunamio banga užgriuvo ir kai kurias Andamanų salyno pakrantes. Buvo nusiaubta net 550 salų. Viena iš tokių „civilizuotų“ salų nukentėjo labai smarkiai – visi jos gyventojai ir turistai buvo nuplauti į vandenyną grįžtančios milžiniškos bangos. Išsigelbėjo tik viena 18 metų mergina: ji laiku pamatė artėjančią keliolikos metrų aukščio vandens „sieną“ ir pabėgo į salos gilumą. Kai grįžo į pakrantę, paaiškėjo, kad saloje ji liko... viena. Mergina pusantro mėnesio maitinosi kokosų riešutais. Laimei, saloje buvo ir mažas gėlo vandens šaltinis.

Po 45 parų į salą atplaukė kažkada joje gyvenęs žmogelis pažiūrėti, kas gi joje išliko. Taip jis atrado pakrantėje išsekusią robinzonę ir išgabeno ją į cunamio nenusiaubtą teritoriją.

Dar keli neįtikėtini išsigelbėjimai po cunamio

Praūžus minėtam cunamiui kone stebuklingų išsigelbėjimo atvejų užfiksuota ir prie Indonezijos krantų. Tik šie herojai kelias ar keliolika parų praleido ne krante ir ne laive, o jūroje. 20 metų policininkas 8 dienas praleido vandenyne, rankomis įsikibęs į milžinišką medį, kuris taip pat cunamio bangos buvo nuplautas į jūrą. Vyrukas maitinosi kokosų riešutais (juk bangos nuo sausumos į vandenyną nuplovė viską – nuo minėtų riešutų iki namų ar laivų, buvusių prieplaukose) ir greitai paruošiamais ryžiais – jų taip pat plaukiojo aplinkui. Dar aplinkui plūduriavo daugybė kūnų, pro kuriuos, kaip vėliau prisiminė išgelbėtas vyras, jo medis beveik negalėjo plaukti. Nelaimėlis buvo išgelbėtas tik po 8 parų už 200 km nuo Malaizijos krantų.

Dar labiau neįtikėtina 14 metų berniuko išsigelbėjimo istorija. Jį cunamio banga taip pat nuplovė į vandenyną. Vaikinukas net 11 parų pratupėjo medžio viršūnėje be jokio maisto ir vandens, kol jį pastebėjo pro šalį plaukęs laivas. Medikai negalėjo patikėti, kad tiek dienų galima išgyventi be vandens, tačiau, pasirodo, noras gyventi kartais būna tvirtesnis už biologinius „standartus“.

Lietuviška labai nelaiminga istorija

Tai nutiko praeitą rudenį, tiksliau – lapkričio mėnesį, Molėtų rajone. Vienas pusamžis vyras neatsilaikė pagundai tokiu laiku paspiningauti: juk tokiu metų laiku, prieš pat užšąlant ežerams, blizges labai griebia lydekos. Tačiau žvejyba vyrui baigėsi labai netikėtai: pakilusi vėtra sukėlė bangas, o šios apvertė žemabortę valtelę. Atrodė, išsigelbėjimas – čia pat: visai netoli buvo medžiais apaugusi salelė.

Vyras išplaukė į krantą, tačiau šis pasirodė esantis labai nesvetingas... Išsigelbėjęs žvejys toje salelėje būtų sulaukęs kitų žvejų ar gelbėtojų pagalbos, jei ne du „bet“.

Jis savojo mobiliojo telefono nebuvo įsukęs į polietileno maišelį, tad šis visas permirko ir nebeveikė. Neapsaugoti turėti degtukai sudrėko, o žiebtuvėlio žvejo kišenėse nebuvo. Tad nors salelėje buvo medžių bei sausuolių, susikurti laužo ir sušilti žvejui nepavyko. Ir nors „žemyninis“ krantas buvo vos už kokių 100 metrų, plaukti iki jo vyras nesiryžo. Ir mirtinai sušalo. Jo kūną po poros parų rado gelbėtojai, visais varpais ėmus skambinti pražuvėlio artimiesiems bei vietos gyventojams susidomėjus įtartinai ilgai stovinčiu prie ežero kranto nepažįstamu automobiliu.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“