Ar Barbora Radvilaitė iš tiesų buvo gražuolė?

Ar Barbora Radvilaitė iš tiesų buvo gražuolė?


Tikėtina, kad šiemet sukako 500 metų, kai Vilniuje didikų Jurgio ir Barboros Radvilų šeimoje gimė bene garsiausia Lietuvos istorijoje moteris Barbora Radvilaitė. Tiksli jos gimimo data nežinoma, bet labiausiai tikėtina, kad tai buvo 1520–1522 m. Šiandien, žvelgiant į karalienės portretus, matyti, kaip skirtingai ją vaizdavo įvairių laikotarpių menininkai. Amžininkų darbuose ji – ne itin grakščių bruožų pailgaveidė. Daugelyje vėlyvesnių portretų Barbora primena tobulų veido bruožų išsipusčiusią gražuolę.


Manvydas VITKŪNAS


Barbora buvo Radvilų giminės, dažnai vadinamos nekarūnuotais Lietuvos valdovais, atstovė. Jos brolis Mikalojus Radvila Rudasis ir pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis – vieni įtakingiausių to meto Lietuvos magnatų. Pirmoji Barboros santuoka taip pat buvo įspūdinga: jos vyru tapo tuomet paties žymiausio Lietuvos didiko Alberto Goštauto sūnus, Naugarduko vaivada Stanislovas Goštautas. Vaikų pora nesusilaukė, o po ketverių metų Barbora tapo našle.

REKLAMA


1543 m. slapta prasidėjo Barboros Radvilaitės-Goštautienės ir Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilės istorija, įkvėpusi daugybę vėlesnių laikų menininkų ir tapusi vienu gajausių lietuvių istorinės sąmonės mitų. Galiausiai Mikalojus Radvila Rudasis ir Mikalojus Radvila Juodasis, neapsikentę „nuolatinio rizikavimo Barboros garbe“ (ir – dar svarbiau – siekdami padidinti savo giminės svorį Lietuvoje ir Lenkijoje), 1547-aisiais surengė slaptas vedybas. Kitąmet Žygimantas Augustas informavo apie tai Ponų Tarybą ir taip įteisino Barboros kaip Lietuvos didžiosios kunigaikštienės statusą. Tačiau tapti Lenkijos karaliene jai įnirtingai trukdė anyta Bona Sforca ir lenkų didikai. 1550 m. gruodžio 7 d. Barbora Krokuvos Vavelio katedroje galų gale buvo iškilmingai karūnuota. Visgi dėl Krokuvoje patiriamo priešiškumo Barboros gyvenimas nebuvo saldus. Negana to, ėmė reikštis sunkios ligos požymiai. Vos pusmetį pabuvusi soste, jauna karalienė mirė. Vykdydamas paskutinę velionės valią, Žygimantas Augustas atlydėjo Barboros karstą į Vilnių ir palaidojo katedros kriptoje.

REKLAMA


Palaikus dengė kalkės


1931 m. rugsėjo 21-osios rytą grupė Vilniaus arkikatedros požemių tyrinėtojų atrado iki tol nežinotą kriptą – požeminę laidojimo patalpą. Staiga blyški žibintuvėlio šviesa, slinkdama drėgnomis požemio grindimis, apšvietė ant kaukolės švytinčią karūną, išbarstytus kaulus, papuošalus, karstų likučius, perlūžusį pelenų spalvos luitą, savo forma primenantį karstą. Pagal išlikusius užrašus ant metalo lentelių tyrėjai nustatė, kad kriptoje aptikti Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovų palaikai. Greta amžinojo poilsio atgulė didysis kunigaikštis ir karalius Aleksandras (1460–1506) bei abi valdovo, paskutinio Gediminaičių dinastijos atstovo Žygimanto Augusto žmonos, mirusios pačiame žydėjime, – aštuoniolikmetė Elžbieta Habsburgaitė ir dvidešimt aštuonerių sulaukusi Barbora Radvilaitė.


Architektas Napalys Kitkauskas, daug metų tyręs centrinę Lietuvos šventovę, knygoje „Vilniaus arkikatedros požemiai“ rašo: „Paskutiniai iš kriptos iškelti Barboros Radvilaitės palaikai. Tai buvo ant tašų gulėjęs perlūžęs pilkas karsto pavidalo luitas. Karsto lentos buvo supuvusios. Kunigaikštienė Barbora mirė Krokuvoje 1551 m. pavasarį, gegužės 8 dieną. Vykdant paskutinę velionės valią, jos palaikus reikėjo pervežti į Vilnių. Karste kūnas buvo apipiltas negesintų kalkių ir pelenų mišiniu. Vilniaus katedros požemiuose karsto lentos supuvo, o kalkių ir pelenų mišinys nuo drėgmės sukietėjo, virto karsto pavidalo kevalu. Jame gana gerai išsilaikė griaučiai, insignijos.



Karstas iš viršaus buvo apkaltas oda, tačiau jos buvo likusios tik skiautės. Supuvusį jau nebesančio karsto antvožą puošė renesansinis kryžius su vainiku iš brangakmenių ir aukso. Barbora buvo palaidota su sidabrine paauksuota karūna, sidabriniu puikaus darbo skeptru, auksiniu obuoliu su kryžiumi, ilga auksine grandine ant kaklo ir trimis auksiniais žiedais ant pirštų; vienas iš jų buvo su dviem deimantais, kitas paprastesnis – su pynutės ornamentu ir trečias – Žygimanto Augusto dovanotas, auksinis, puošnus, inkrustuotas juodu emaliu, su briliantu, smaragdu ir žirnio didumo rubinu. Karste virš karalienės palaikų rasta sidabrinė lentelė su lotynišku įrašu, o ant karsto viršaus – sidabrinė lentelė su Vyčio, Erelio ir Radvilų Trimitų herbais. Kitoje sidabrinėje lentelėje, buvusioje ant karsto antvožo, lotynų kalba parašyta: „Karalienė Barbora, kuri po šiuo antkapiu palaidota, buvo karaliaus Augusto antroji žmona. Daugeliui daug gero padarė, pikto – niekam; niekas negali pasakyti, kad buvo jos įžeistas. Mirė neįmetėjusi, baigdama trečią dešimtį metų; likimui lėmus, guolis antrą kartą liko tuščias [čia turimas omenyje karalius Žygimantas Augustas, per kelis metus palaidojęs dvi žmonas]. Mirė jauna, bet jeigu ji būtų ir senyva, Augustas sakytų, kad mirė per anksti. Vainikuota 1550 m. gruodžio 7 d., mirė 1551 m. gegužės 8 dieną.“


Nustebino kumpoka nosis


Apie 1939–1940 m. valdovų palaikai buvo perkelti į naują mauzoliejų, įrengtą po arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčia. 2000-aisiais grupė mokslininkų tyrė Barboros Radvilaitės palaikus. Tarp jų buvo archeologas, veido atvaizdų atkūrimo pagal kaukoles specialistas Vytautas Urbanavičius. Jam teko, remiantis ilgamete patirtimi ir vadovaujantis Michailo Gerasimovo veido atvaizdo atkūrimo pagal kaukolę metodu, atkurti karalienės portretą. „Atsinešęs į laboratoriją kaukolę, kaip visada pirmiausia nusibraižiau veido profilį. Pamačiau, kad nosis – ganėtinai kumpa. Tai nesiderino su dailininkų tapytais ir visuomenės sąmonėje įsitvirtinusiais karalienės portretais. Porai dienų padėjau darbą į šalį“, – pasakojo V. Urbanavičius.

REKLAMA


Mokslininko teigimu, atkurti portretą pagal žinomo žmogaus kaukolę visada kiek sunkiau nei pagal bevardžiame kape aptiktą kaukolę. Rusų mokslininko M. Gerasimovo (vienu iš jo mokinių tapo V. Urbanavičius) metodas pradėtas dažnai naudoti praėjusio amžiaus viduryje. Pagal kaukolę mokslininkas nusipiešia veido profilį, vėliau kaukolėje atseka buvusias kramtomųjų raumenų tvirtinimosi vietas. Iš specialios dervos atkuriami minkštieji veido audiniai ir tvirtinami ant kaukolės ar gipsinio jos modelio. Atkūrus veido atvaizdą, telieka pritaikyti tam metui būdingą šukuoseną, vyrui – barzdą ir ūsus, jeigu juos turėjo, galvos apdangalus bei papuošalus. Ir prieš akis iškyla tikroviškiausias kadaise gyvenusio žmogaus portretas.


Pasak V. Urbanavičius, „Barbora Radvilaitė buvo labai graži moteris, ypač žvelgiant jos amžininkų akimis. Renesanso epochos grožio supratimas kiek skyrėsi nuo dabartinio. Tuomet tikra gražuolė buvo pailgaveidė, kumptelėjusia nosimi, balto veido, lenktų antakių. Būtent tokia buvo Barbora. Antakių lenktumą ir veido baltumą ji galėjo pasiekti kosmetinėmis priemonėmis. Barbora, kaip ir kitos to meto kilmingos moterys, naudojo augalinės kilmės veido pudras, antakių dažus“. Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad karalienė buvo gana aukšta, jos ūgis siekė 162 centimetrus. Šiandien toks ūgis – nedidelis, Barbora atrodytų nedidukė šalia šiuolaikinių manekenių, tačiau tuomet vidutinis moters ūgis Lietuvoje buvo 155 centimetrai.


Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose yra saugomas skulptoriaus Stanislovo Kuzmos 2010 m. sukurtas marmurinis Barboros Radvilaitės biustas pagal V. Urbanavičiaus rekonstruotą veido atvaizdą. Kaip skelbia muziejus, „žymus skulptorius S. Kuzma yra rašęs, kad dar mokydamasis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje su mokytoju Egidijumi Talmantu lankėsi Vilniaus katedroje, kai vyko archeologiniai tyrinėjimai. Anot skulptoriaus, jam atsivėrė paslaptingas ir dramatiškas istorijos pasaulis. Barboros Radvilaitės palaikai jį sukrėtė ir paliko stiprų įspūdį. Po 45 metų archeologas V. Urbanavičius kreipėsi į S. Kuzmą ir pakvietė bendradarbiauti atkuriant Barboros Radvilaitės portretą. V. Urbanavičius pagal valdovės kaukolę buvo rekonstravęs jos atvaizdą, tačiau paties padarytas Barboros atvaizdas mokslininko netenkino. Jis norėjo, kad atvaizdas „pereitų per menininko rankas“. S. Kuzma norėjo sukurti žavingos, įsimylėjusios Barboros skulptūrą, tačiau nesistengė keisti veido ir gražinti bruožų, tik bandė jam suteikti gyvybės, aistros ir ilgesio“.

REKLAMA


Pora verta paminklo?


Mokslininkai, ištyrę Barboros Radvilaitės palaikus, atmetė ilgai vyravusią versiją, kad karalienė buvo nunuodyta. Taip pat įrodyta, kad ji nesirgo sifiliu, tuomet vadintu prancūziška ar dvaro liga. Kai kurie antilietuviškai nusiteikę senesnių kartų lenkų istorikai teigė, kad Barbora buvo pasileidėlė ir bjauria liga užkrėtė karalių. Tačiau turimi duomenys leidžia teigti, kad jauna moteris mirė nuo vėžio. Kai kas kaltina, kad, būdama karaliene, ji nedaug nuveikė. Visgi pažiūrėkime – kiek laiko Barbora buvo soste? Pusmetį, ir tas pusmetis buvo paskutiniai jos gyvenimo mėnesiai. Sergant vėžiu, ko gero, kasdienis jos palydovas buvo skausmas.


Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilė, aktyvi veikla Vilniuje atnešė mūsų kraštui daug naudos. Čia kaip niekada sparčiai vyko statybos darbai, buvo sukaupta tuo laiku didžiulė biblioteka, davusi pradžią Vilniaus universiteto bibliotekai, klestėjo muzika ir teatras. Vilnius atsitiesė, išaugo ir tapo kone lygiaverte Krokuvai dviejų tautų valstybės sostine. Lietuvė žmona karalių skatino rūpintis Lietuva. Veikiausiai Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė nusipelnė, kad mūsų sostinėje kur nors netoli Valdovų rūmų iškiltų jiems skirtas paminklas, juk jiedu Vilniui davė kur kas daugiau nei gražią meilės istoriją.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)