Asmenybė: mados ministrė Roza Berten

Asmenybė: mados ministrė Roza Berten


Ši moteris, visoje Europoje išgarsėjusi kaip populiarios Paryžiaus parduotuvės „Le Grand Mogol“ savininkė, tapo pirmąja dizainere, kurios vardą išsaugojo istorija. Turbūt iš dalies ir dėl to, kad jos kurti prašmatnūs apdarai galėjo būti viena priežasčių, atvedusių Prancūzijos karalienę Mariją Antuanetę, Liudviko XVI žmoną, ant ešafoto.


Roza Berten gimė 1747 metais Abvilyje – mažame Šiaurės Prancūzijos Pikardijos regiono miestelyje. Jos tėvas tarnavo raitininkų būryje, motina buvo slaugė. Po tėvo mirties 1770-aisiais, patikėjusi miglota čigonės pranašyste („Jūs praturtėsite ir suknias jums neš į rūmus“), iškeliavo uždarbiauti į Paryžių, ten pradėjo mokytis vienos ganėtinai garsios siuvėjos salone. Pagal vieną versiją, išskirtiniai Rozos talentai – miklumas, kurį pasitelkusi ji dėliojo klostes ir prie suknelių siuvo nėrinius, dėmesys detalėms ir įgimtas skonis – vos per porą metų padėjo merginai iš eilinės mokinės tapti salono bendraturte, netrukus pradėti ir savo verslą. Tačiau, pagal kitą versiją, išdėstytą 1824 metais Paryžiuje išleistoje Žako Pešė knygoje, panelė Roza turėjo tik vieną neabejotiną talentą – gebėjimą įtikinti klientes išleisti pinigus. Tiesa, rašydamas šią knygą Ž. Pešė turėjo aiškų tikslą – pateisinti išlaidumu apkaltintą Mariją Antuanetę ir įrodyti, kad ji tebuvo nekalta R. Berten auka. Tad vargu ar jo pateikiama versija – patikima.

REKLAMA


Sėkmingo verslo dirigentė


1773-iųjų spalį Roza atidarė parduotuvę „Le Grand Mogol“ („Didysis Mogolas“). Tada šis pavadinimas visai neatrodė egzotiškas – taip buvo vadinamas didžiausias pasaulyje briliantas, netikėtai dingęs būtent tais laikais. Remiantis prancūzų istoriko Emilio Langlado surinktais liudijimais, paskelbtais knygoje apie R. Berten, parduotuvės vitrinos mirgėte mirgėjo įvairiais aksesuarais – skrybėlaitėmis, šaliais, pirštinėmis, vėduoklėmis. Vidus priminė rytietišką papuošalų skrynelę – stebino brangūs išskirtiniai baldai, tapytos lubos, prabangiai įrėminti paveikslai ir daugybė šviestuvų. Didžiuliai veidrodžiai atspindėjo ir daugino „ponių laimę“ – begalinį skaičių šilko ir atlaso rietimų, sidabro siūlais siuvinėtų audinių, taftos ir galvos apdangalų. Elegantiškai apsirengusios pardavėjos siūlė pagalbą lankytojoms: tarp tokios gausos prekių sutrikdavo net įgudusios pirkėjos. Parduotuvėje buvo galima įsigyti visko – pradedant pirštinaitėmis ir baigiant visu moterišku kostiumu, kurį anais laikais sudarė korsetas, apatiniai marškiniai ir sijonas, suknelė, skrybėlaitė ir kiti aksesuarai.

REKLAMA


Vien pardavėjų „Didžiajame Mogole“ buvo ne mažiau kaip trisdešimt, o apdarus damoms kūrė apie septyniasdešimt žmonių. Visas darbo procesas – nuo audinių pirkimo iki sagų siuvimo – buvo puikiai organizuotas. Audinių ir plunksnų prekeiviai, siuvėjos ir siuvėjai, skrybėlių gamintojai, siuvinėtojos, dažytojos... Visi jie sukosi kaip karuselė, kad klientės laiku gautų pageidaujamus apdarus. Tad „Didįjį Mogolą“ galima vadinti sėkmingu verslo projektu.


Viskas, ką sugalvodavo R. Berten, sulaukdavo sėkmės. Vadinamasis pufas – sudėtinga konstrukcija iš vielos, audinio, žirgų karčių ir plaukų – akimirksniu tapo madingiausiu galvos apdangalu. Moterys šiuos apdangalus puošdavo kuo įmanydamos. Pavyzdžiui, ponios Berten globėja – turtingiausia Prancūzijos hercogienė de Pantjevr – sūnaus gimimo proga užsisakė pufą, ant kurio buvo ne tik jos pažo ir papūgos, bet ir žindyvės, sėdėjusios krėsle ir prie krūties glaudusios naujagimį, figūrėlės. Ant moters galvos galėjo įsikurti netgi sodas su žole, medžiais, čiurlenančiu upeliu ir vėjo malūnu, išpuoštu brangakmeniais.


Mados lenktynėse


Kaip Roza tapo Marijos Antuanetės rūmų siuvėja, tiksliai nežinoma. Egzistuoja legenda, kad dar tuomet, kai tik atvykusi į Paryžių dirbo mados salone mokine, šeimininkė nusiuntė ją nunešti gatavus apdarus hercogienei de Pantjevr. Tamsoje Roza palaikė ją tarnaite ir taip sužavėjo hercogienę savo nuoširdumu, kad tai ir tapo rūmų užsakymų pradžia. Kita legenda byloja, kad Roza pelnė hercogienės palankumą atsisakiusi tapti jos vyro meiluže. Kad ir kaip ten buvo, R. Berten klientėmis netrukus tapo daugybė rūmų damų, tarp jų – ir artima Marijos Antuanetės draugė princesė de Lambal.



Marija Antuanetė dievino Rozos kurtus pufus, o kitos rūmų damos stengėsi sekti karalienės pavyzdžiu. Norinčių viena prieš kitą pasipuikuoti damų nesulaikė nei sveikas protas, nei fizinės kančios. Apie tai vienoje iš savo knygų pasakojo rašytojas Stefanas Cveigas: damų perukai buvo tokie aukšti, kad jos negalėdavo sėdėti karietose, tad buvo priverstos pasikelti sukneles ir klūpėti, kad nesugadintų brangių kūrinių. Durų angas rūmuose teko daryti didesnes, kad šventiniais apdarais pasidabinusioms damoms nereikėtų dažnai lankstytis. Visgi, jeigu mada reikalauja, moterys būna pasiryžusios aukoms.


O karalienė turėjo būti visų priešakyje, tad darbo Rozai netrūko. Kiekvieną sezoną Marijai Antuanetei reikėjo dvylikos naujų šventinių sunkelių, taip pat po dvylika suknelių nedideliems ir iškilmingiems priėmimams. Ir tai – neskaičiuojant daugybės kitų. O kur dar peniuarai, korsažai, nėriniuotos nosinaitės, pirštinaitės, apsiaustai, kojinės, apatiniai... Marija Antuanetė ištaigingais apdarais norėjo pabrėžti ne tik savo, kaip pirmosios karalystės damos, statusą, bet ir moteriškumą. Tačiau rezultatas ne visada buvo vykęs. Kartą karalienės motina, išvydusi portretą, kuriame Marija Antuanetė buvo pasipuošusi milžinišku pufu su plunksnomis, pasakė, kad ji labiau primena aktorę negu valdovę.


Mados ministrė


Kad Prancūzijos mados tendencijos pasklistų ir po kitas Europos šalis, Rozos dirbtuvėse buvo pradėtos gaminti madingos lėlės. Tokie manekenai buvo puošiami madingiausiais drabužiais ir siunčiami į kitas šalis. Jose gyvenančioms moterims taip pat rūpėjo būti madingoms. Nors tokios lėlės Europoje nebuvo naujovė, tos, kurios atkeliaudavo iš ponios Berten dirbtuvių, buvo itin paklausios. Ypač po to, kai buvo pagaminti keli žmogaus ūgio manekenai, itin panašūs į Mariją Antuanetę. Amžininkų pasakojimu, jie buvo sutikti kone taip pat, kaip pati Prancūzijos karalienė. Tarp R. Berten klienčių atsirado daug užsieniečių. Tarp jų buvo Ispanijos ir Švedijos karalienės, Rusijos kunigaikštienės. Na, o Prancūzijoje ant „Didžiojo Mogolo“ atsirado iškaba „Roza Berten, karalienės modistė“.

REKLAMA


Nuo tada Roza pati rinkosi klientes, kartais gana grubiai atsakydavo netgi aristokratėms. Karalienei ji buvo ne tik siuvėja, bet ir patarėja visais su mada susijusiais klausimais. Marija Antuanetė priimdavo Rozą du kartus per savaitę, ir jos aptardavo būsimuosius karalienės apdarus. R. Berten buvo kviečiama į visus privačius Versalio priėmimus. Kad būtų arčiau karalienės, ji netgi išsinuomavo butą šalia rūmų. Vienas to meto pamfletistas netgi parašė, kad „karalienė dirba su Berten taip pat, kaip jos vyras su ministrais. Ir laiminga būtų Prancūzija, jeigu Liudvikas XVI ministrus rinktųsi taip pat išmintingai, kaip Antuanetė“. Taip Rozai prilipo mados ministrės pravardė.


Tiesa, kartais ji buvo vadinama visokių niekų ministre – R. Berten patiko ne visiems. Kai kurios rūmų damos skundėsi, kad dėl karalienės nusigyvens visos jaunos Prancūzijos moterys: stengdamosi būti panašios į karalienę, kai kurios damos madingiems apdarams išleisdavo netgi savo kraičiui skirtus pinigus ir mieliau įsigydavo naują pufą negu vyrą. Vienas to meto kronikininkas netgi apkaltino Mariją Antuanetę šalies moralės žlugdymu: vyrams neužtekdavo pinigų, kad patenkintų visas žmonų užgaidas, todėl jie susirasdavo turtingų meilužių.


Perversmo vykdytoja


1780 metais karalienės garderobe atsirado lengva suknelė – ji panoro laisvės ir paprastumo, ir R. Berten dėl jos įvykdė perversmą mados pasaulyje. Naujos lengvomis klostėmis krintančios ir judesių nevaržančios Rozos suknelės patiko karalienei, vadinasi, ir kitoms rūmų damoms. Tokia suknelė buvo vilkima ant minkšto korseto, o juosmuo būdavo suveržiamas siauru dirželiu. Aprangą papildydavo lengva skarelė ant kaklo ir šiaudinė skrybėlė arba nėriniuota kepuraitė.


R. Berten išradimu džiaugėsi ne tik moterys. Jį dievino britų audinių gamintojai – juk dabar Prancūzija pradėjo iš jų gausiai pirkti musliną – plonytį medvilninį audinį. Tačiau prancūzų šilko gamintojams atėjo sunkūs laikai – XVIII a. devintajame dešimtmetyje darbo neteko du trečdaliai Liono audėjų. Ir visa tai – tik todėl, kad R. Berten padarė šilką nemadingą...

REKLAMA


Marijos Antuanetės, Prancūzijoje ir taip nemėgtos kaip užsienietės, reputacija dėl begalinio išlaidumo pradėjo dar labiau klibėti. Besaikės išlaidos garberobui ėmė erzinti net tuos, kurie anksčiau karaliene žavėjosi. Netgi oficialaus vizito į rūmus atvykęs karalienės brolis, Romos imperatorius Juozapas II, paklaustas, ar jam patinka sesers šukuosena, papuošta gėlėmis ir plunksnomis, atsakė, jog ji – pernelyg lengva, kad išlaikytų karūną. Tačiau Marija Antuanetė ir toliau mėgavosi gyvenimu, užsisakė vis naujų suknelių, galvos apdangalų ir papuošalų, o Roza tenkino visas jos užgaidas.


R. Berten mados namai tapo didele įmone. Kadangi net ir labai turtingos klientės ne visuomet galėdavo laiku sumokėti už naujus apradus, Roza, imdama skolos raštelius, pradėjo nereikalauti, kad ant jų pasirašytų damų vyrai, kaip tuo metu buvo įprasta. Pirkėjos būdavo patenkintos, o jų vyrams, vėliau gavusiems solidžias sąskaitas, nelikdavo nieko kito, kaip jas apmokėti. Mados namų savininkė taip sumaniai tvarkė reikalus, kad netgi nemažos skolos netrukdė jai gyventi kaip turtingai aristokratei. Kaip ir klientės, ji dalį metų praleisdavo Paryžiuje, o kitą – nuosavuose užmiesčio apartamentuose. Ji juos įsigijo 1782-aisiais. Sostinėje Roza nusipirko namą, jame įkūrė ir parduotuvę, o savo apartamentus išnuomojo. Užmiesčio rezidencijoje laiką leido ne tik pati Roza, bet ir jos broliai su šeimomis. Dukterėčias tetulė Roza aprūpino ganėtinai solidžiu kraičiu. Žodžiu, pasirūpino visais.


1787 metais pasklido kalbos, kad garsioji dizainerė atsidūrė ant bankroto ribos, tačiau išaiškėjo, kad tai tebuvo dar vienas gudrus R. Berten žingsnis. Taip moteris privertė atsiskaityti su ja dideles pinigų sumas jai skolingas klientes. Tai leido garsiajai modistei nusipirkti dar du namus.


Nepalankūs laikai


1789-aisiais įsiliepsnojo Prancūzijos revoliucija. Karalienės ir aristokratų pasaulis sugriuvo, ir prasidėjo nauja epocha. Roza neteko daugelio savo klienčių: vienos emigravo, kitos atsidūrė kalėjime, o po to – ant ešafoto. Prancūzijos mados karalienė ketino išvykti į Rusiją, tačiau jos skolininkai šioje šalyje neskubėjo atsiskaityti. Reikėjo prisitaikyti. „Didžiajame Mogole“ imta prekiauti trispalvėmis kokardomis – laisvės, brolybės ir lygybės simboliais. Tačiau anaiptol ne todėl, kad šeimininkė palaikė revoliucionierius, o dėl to, kad mada yra mada.


Svarbiausia ponios Berten klientė Marija Antuanetė vis dar užsisakydavo apdarų, bet užsakymai tapo vis kuklesni. Tiesa, 1791-aisiais, prieš pat planuojamą karališkosios šeimos pabėgimą, Marija Antuanetė užsisakė tris brangias sukneles. Sakoma, kad būtent dėl šių trijų suknelių pabėgti nepavyko. Viena iš tarnaičių, pastebėjusi pagausėjusį karalienės garderobą, pranešė apie tai savo meilužiui nacionalinės gvardijos kariui.


R. Berten lankė karalienę ir galbūt netgi liko vienintele jos drauge, nepaisydama pavojaus būti užpultai įsiutusios minios. Netrukus karališkoji šeima buvo įkalinta, tačiau Marija Antuanetė ir toliau siuntė užsakymus Rozai. 1793 metų sausio 21 dieną karaliaus titulo netekęs Liudvikas XVI buvo nukirsdintas. Sausio 26-ąją našlė Marija Antuanetė, jau nebe karalienė, išsiuntė paskutinį užsakymą savo modistei. Tai buvo dvi našlės kepuraitės, trys skarelės ir vėduoklė. Viskas – juodos spalvos. Taip pat ji užsisakė du juodus kaspinus, kuriuos ryšėdama 1793-iųjų spalio 16 dieną užlipo ant ešafoto ir padėjo galvą po giljotinos peiliu.


Iškart po karalienės mirties R. Berten paliko Prancūziją. Iš šalies ji buvo išleista tik todėl, jog sakė išvykstanti tam, kad užsidirbtų pinigų ir grąžintų skolas savo darbuotojams. Roza gyveno Frankfurte, vėliau persikėlė į Londoną. Garsiąją modistę mielai priimdavo visur, nes visur atsirasdavo moterų, kurios troško būti gražios. Tačiau užsidirbti tiek, kad užsienyje įsteigtų savo mados namus, jai nepavyko. R. Berten grįžo į Prancūziją tik 1800 metais. Per tą laiką šalyje pasikeitė ir valdžia, ir mados. Imperatorienei Marijai Luizai garsiosios dizainerės paslaugų nereikėjo. R. Berten mirė savo namuose 1813-aisiais, prieš tai užstačiusi paskutines savo brangenybes.


Daugiau įdomių istorijų ir straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)