Neseniai 35 labiausiai išsivysčiusias pasaulio valstybes vienijanti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) paskelbė duomenis, kiek vidutiniškai valandų per metus dirba įvairių šalių darbuotojai. Tiesa, tiesioginę darbo valandų ir gerovės priklausomybę iš šių duomenų sunku nustatyti, mat daugiau dirba neturtingos šalys...

Teodora RAŠIMAITĖ

Kai kalbame apie darbštumą, dažniausiai turime omenyje, kad žmogus būtinai dirba ilgai. Vadovaujantis šiuo požiūriu, tikrai nesame patys darbščiausi, greičiau – vidutiniokai, jei nesilaikytume Lietuvoje įprastos nuomonės, kad vidutiniai rezultatai yra blogi.

Vidutinis metinis dirbtų valandų skaičius apibrėžiamas kaip realiai dirbtų valandų skaičius, padalytas iš vidutinio per vienus metus dirbusių asmenų skaičiaus. Į realiai dirbtas valandas įskaičiuojamas įprastas etatinis darbo laikas, papildomo darbo laikas, atlyginami ir neatlyginami viršvalandžiai ir kt. Iš šio skaičiaus atimamos nedarbo ir švenčių dienos, kasmetės atostogos, laikinojo nedarbingumo laikotarpiai, motinystės, tėvystės atostogos ir kt.

Lietuvos darbo kodekse numatyta 15 švenčių dienų, kai kurios iš jų visada būna sekmadienį. Tai nėra didžiausias švenčių dienų skaičius pasaulyje – pavyzdžiui, Pietų Korėjoje ir Japonijoje jų yra po 16, o Indijoje ir Kolumbijoje – po 18. Mažiausiai švenčių dienų numatyta Meksikoje – 7. Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose ir Vengrijoje – po 8.

Taigi, kaip paskelbė EBPO, lietuviai per metus dirba vidutiniškai 1 885 valandas, vidutiniškai 21 dieną per mėnesį. Per vieną darbo dieną dirbame vidutiniškai 7,5 valandos. Mūsų rodiklis – didesnis nei bendras EBPO vidurkis, siekiantis 1 763 valandas per metus. Daugiausia valandų per metus dirbama Meksikoje (2 255), Kosta Rikoje (2 212) ir Pietų Korėjoje (2 069). Latviai dirba 25 valandomis ilgiau nei lietuviai, estai – 30 valandų trumpiau.

Tačiau, Statistikos departamento duomenimis, praėjusių metų trečiąjį ketvirtį vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius (į rankas) Lietuvoje buvo 667 eurai, Latvijoje – 674 eurai, o Estijoje – 968 eurai, taigi gerovė ir klestėjimas mažai priklauso nuo dirbtų valandų skaičiaus. Trumpiausiai iš visų minėtos organizacijos šalių dirbama Vokietijoje (1 363 valandas per metus), Danijoje (1 410) ir Norvegijoje (1 424).

Kaip rodo ankstesnių metų duomenys, darbo laikas iš esmės linkęs trumpėti net ir tose šalyse, kuriose žmonės linkę dirbti labai ilgai. Dar neseniai, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) standartinė darbo savaitė truko 60 valandų. Tačiau amerikiečiai ir toliau lieka bene daugiausia dirbančia tauta, tiesa, jie – viena iš tų tautų, kurių ilgos darbo valandos duoda gerų rezultatų. Neakcentuojamos tos šalys, kurios dirba ilgai ir nerezultatyviai, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos darbo stovyklose dirbama daugiau kaip 100 valandų per savaitę.

Beje, JAV darbuotojams įstatymiškai nėra garantuojamos apmokamos kasmetės ar vaiko priežiūros atostogos, dėl to tariamasi su darbdaviu, ir jos trunka labai trumpai. Tai veikia bendrą dirbtų valandų statistiką.

Svarbiausias rodiklis – rezultatai

Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas pritarė minčiai, kad ilgos darbo valandos savaime nieko nereiškia. Dažnai darbuotojai iš aštuonių darbo valandų rezultatyviai dirba tik kelias, tačiau pašnekovas nepuolė dėl tuščiai švaistomo darbo kaltinti vien darbuotojų ir valstybės sektoriaus, nors jame ir nestinga problemų, be to, sunku nustatyti darbuotojų rezultatyvumą.

S. Besagirsko teigimu, ir privačiajam sektoriui reikėtų sustiprinti vadybą ir įvertinti, kiek darbuotojas per tas darbo valandas nuveikia, koks yra jo darbo efektyvumas ir rezultatyvumas.

„Darbdaviai, ypač vyresnės kartos, dažnai numoja į tai ranka, o darbuotojai, žinodami, kad vis tiek darbe teks praleisti 8 valandas, tempia laiką. Reikėtų išties naujo požiūrio, nes kai kurie verslininkai, net ir vidutinio amžiaus, mėgsta, kai biure zuja daug pavaldinių, kurie į vadovą pagarbiai kreipiasi ir vadina jį prezidentu, nors įmonės apyvarta neviršija paprasto kiosko apyvartos, taip pat mėgsta ilgus susirinkimus, duodančius mažai naudos, bet patvirtinančius statusą, ir t. t.“, – kalbėjo S. Besagirskas ir sutiko su mintimi, kad tokie darbdaviai tikriausiai jaustųsi nejaukiai ir nesaugiai, jei darbuotojai dirbtų, pavyzdžiui, nuotoliniu būdu, o jie patys būtų tik vadybininkai, organizuojantys darbo procesus ir kontroliuojantys, kaip jie vyksta, mat tokie žmonės greičiau jaučiasi esą viršininkai nei vadybininkai.

Pasak pašnekovo, dažnai darbuotojai, dviese atliekantys vieno žmogaus darbą, dalijasi ir vieną atlyginimą, užuot vienas, intensyviai dirbdamas, užsidirbtų normalų atlyginimą. Tačiau, žinoma, čia viskas priklauso nuo darbdavio – kaip jis organizuoja darbą.

Vis dėlto S. Besagirskas teigė netikįs, kad galima produktyviai dirbti daugiau kaip 8 valandas per dieną, tad viršvalandžiai tikrai neduoda daug naudos – išvargusios smegenys veikia nenašiai. Daugiau naudos būtų, jei darbuotojas pailsėtų ir pabūtų su šeima ar skirtų laiko savo pomėgiams. Kartais, pasak pašnekovo, viršvalandžiai būna ir „vaidybiniai“, kai darbuotojas darbo laiką praleidžia nenaudingai, o kone visą dienos darbą atlieka pasilikęs porą valandų po darbo.

Šią mintį patvirtina ir Londone įsikūręs Naujosios ekonomikos fondas (New Economics Foundation), skatinantis alternatyvų ekonomikos suvokimą. Jo darbuotojai, atlikę ekonominę analizę, dar 2000 metais konstatavo, kad išsivysčiusioms šalims pakaktų ir 21 valandos standartinės darbo savaitės. Šis pokytis padėtų įveikti nedarbą, sumažintų taršą, socialinę nelygybę, nuovargį ir viršvalandžius, katastrofišką laisvo laiko stoką. Vis dėlto pasauliui sunku persilaužti lygiai taip pat, kaip ir mums patiems.

Nuo darbo būsi tik kuprotas

Nors lietuvių tauta yra sukūrusi daugybę ditirambų darbštumui, nejučia prisimeni vieną (nuo darbo nebūsi bagotas – tik kuprotas), kuris darbštumo anaiptol neaukština, atvirkščiai, jį nuvainikuoja. Žinoma, patarlė sukurta seniai, kai vyravo sunkus valstiečių fizinis darbas, tačiau kad vien ilgos darbo valandos nesuteikia gerovės, patvirtina ir paskelbti EBPO duomenys.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas Romas Lazutka atkreipė dėmesį į tai, kad skurdesnėse šalyse žmonės dirba daugiau valandų, o turtingesnėse – mažiau. Tai, kad Lietuva atrodo vidutiniškai (dirbame kiek ilgiau nei vidutiniškai EBPO šalyse), atspindi mūsų išsivystymo lygį. Tiesa, kiek stebina JAV, kur tradiciškai dirbama ilgai.

Pasak pašnekovo, skurdesnėse šalyse darbuotojams nepakanka įprastų 8 darbo valandų per dieną, kad jie užsidirbtų pakankamai pinigų pragyventi, taigi ten dirbama gerokai ilgiau. Tačiau nenurimsta ir turtingesnių valstybių gyventojai, nors daugeliui jų normaliai gyventi tikrai turėtų užtekti standartinių darbo valandų.

Vaiko priežiūros atostogų įtaka, R. Lazutkos nuomone, neturėtų būti didelė vertinant visų darbuotojų darbo laiką ir vidutinį jų karjeros laiką, galintį siekti 40 metų. Tik palyginti nedaug visų dirbančiųjų naudojasi motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogomis. Kur kas reikšmingesnė yra kasmečių atostogų trukmė, pavyzdžiui, JAV – gal tik pora savaičių, kitur – mėnuo. Jomis naudojasi visi, dėl to poveikis bendram darbo laikui – didesnis, taip pat svarbus yra ir švenčių dienų, kai daugelis nedirba, skaičius.

Tiesa, Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė abejojo, ar EBPO paskelbti duomenys atskleidžia tikrąjį vaizdą, kiek dirba lietuviai. Iš savo darbo patirties profesinėse sąjungose ji tikrai gali pasakyti, kad ne visi viršvalandžiai yra fiksuojami, tad reali padėtis gali būti kiek kitokia.

Labiausiai vertina darbštumą

Pilietinės visuomenės instituto užsakymu „Baltijos tyrimai“ atliko Lietuvos gyventojų vertybių tyrimą. Jis parodė, kad Lietuvos visuomenėje labiausiai vertinamos žmogaus savybės yra darbštumas, savarankiškumas ir atsakomybės jausmas.

Atsakydami į klausimą, kokias savybes vaikai turėtų įgyti namuose, net 90 proc. respondentų paminėjo darbštumą, 81 proc. – savarankiškumą, 79 proc. – atsakomybės jausmą. Apie pusę gyventojų taip pat mano, kad šeimoje turėtų būti išugdytos tokios vertybės kaip tolerancija (61 proc.), taupumas (51 proc.), geros manieros (49 proc.), ryžtingumas, atkaklumas (41 proc.). Respondentai kaip itin svarbias savybes rečiau minėjo paklusnumą (25 proc.), nesavanaudiškumą (24 proc.), religingumą (20 proc.) ir vaizduotę (7 proc.).

Vis dėlto, nors itin vertina darbštumą, dauguma Lietuvos gyventojų netiki, kad ši asmens savybė gali užtikrinti gyvenimo sėkmę. Tyrimo metu buvo klausiama, kuriam iš dviejų teiginių respondentai labiau pritaria: „Geriau gyvena tas, kuris geriau dirba“ ar „Sėkmę gyvenime užtikrina ne tiek darbštumas, kiek atsitiktinumas ir ryšiai“. Dauguma (58 proc.) apklaustųjų sutiko su antruoju teiginiu: jų nuomone, ne asmens darbštumas, o pažintys ir aplinkybės lemia gyvenimo sėkmę. Tik 27 proc. gyventojų laikėsi nuomonės, kad geriau dirbantieji geriau gyvena. Lyginant šiuos duomenis su 1990 ir 1999 metais Lietuvoje atliktų Europos vertybių tyrimų duomenimis galima pastebėti, kad per nepriklausomybės metus gyventojų požiūris į svarbiausias žmogaus savybes nedaug pakito. Ir anksčiau lietuviai pirmenybę teikė toms pačios vertybėms – darbštumui, savarankiškumui ir atsakomybės jausmui.

Lietuvos gyventojai tuo, kad iš visų savybių labiausiai vertina darbštumą, yra panašūs į kitų pokomunistinių šalių gyventojus. 1999 metų Europos vertybių tyrimo duomenimis, Lietuvoje darbštumą pabrėžė 89 proc., Rusijoje – 91 proc., Bulgarijoje – 87 proc., Lenkijoje – 86 proc., Latvijoje – 85 proc., Rumunijoje – 82 proc., Estijoje – 81 proc., Vengrijoje – 71 proc. respondentų. Pavyzdžiui, Danijoje darbštumą kaip savybę, kurią reikia išugdyti vaikui šeimoje, paminėjo tik 2 proc. apklaustųjų, Švedijoje – 4 proc., Austrijoje – 9 proc., Olandijoje – 14 proc.

Vertybių suvokimo skirtumai matyti net kalboje. Pavyzdžiui, Lietuvių–anglų kalbų žodyne žodis „darbštumas“ verčiamas industrious, hard-working, diligent, assiduous. Tačiau išvertus šiuos žodžius iš anglų kalbos į lietuvių pasirodo, kad visi jie reiškia sunkų fizinį darbą ar turi atspalvį „stropumas“, „uolumas“, kitaip sakant, labiau tinka pradinės klasės mokiniui ir ištvermingam darbininkui apibūdinti.

Į areną žengia sumanumas

Ar galima pasiekti didelę sėkmę tik darbštumu, sunkiu, dažniausiai fiziniu, darbu – ginčytinas klausimas. Jei pramonininkas Henris Fordas būtų vertinęs tik darbštumą, nebūtų sukūręs konvejerio, nuo kurio kas penkias minutes nuriedėdavo po naują „Ford“ automobilį. Šis jo išradimas, tiksliau – automobilių pramonei pritaikyti Elifaleto Remingtono ir Karlo Johansono išradimai, bene labiausiai prisidėjo prie žmonių gyvenimo lygio kilimo XX amžiuje.

Jau ne kartą buvo pranašauta konvejerių mirtis, ir iš tiesų daug kur darbininkus pakeitė robotai, bet ten, kur reikalingas lankstumas, sumanumas ir greita orientacija, jie negali išstumti žmogaus, taigi čia svarbios kitos savybės.

Beje, H. Fordo laikais buvo svarbus ir darbštumas kaip darbo spartumas – egzistavo toks posakis, kad jei konvejeris sustos, tas trūkstamas automobilis, kuris galėjo būti per tą laiką sumontuotas, jau niekada ir nebus sumontuotas, nes didele darbo sparta laiko neįmanoma pasivyti. Tačiau šiais laikais automobilių yra daugiau, negu reikia, ir daugiau, negu galima įsivaizduoti. Dabar kur kas svarbiau mokėti juos parduoti, ir tam reikia visiškai kitokių savybių.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ