ĮKURTA AUSTRALIJOS SOSTINĖ

1909 m. birželio 10 d. įkurta Australijos sostinė Kanbera. Ilgą laiką dėl teisės būti Australijos sostine varžėsi du didžiausi šalies miestai – Melburnas (laikinoji sostinė) ir Sidnėjus. Galiausiai buvo priimtas kompromisinis sprendimas pastatyti tarp šių didmiesčių, 250 km nuo Sidnėjaus ir 450 km nuo Melburno, naują miestą, kuris taptų Australijos sostine. Žodis „kanbera“ vietos aborigenų kalba reiškia „genties susitikimų vieta“.

Būsimosios sostinės vietoje buvo patvenkta Molonglo upė ir sukurtas dirbtinis ežeras. Jo krante pagal garsaus Jungtinių Amerikos Valstijų architekto Volterio Berlio Grifino projektą buvo įkurtas miestas-sodas. Iš pradžių sparčiai augusios Kanberos plėtrą ilgam pristabdė 1929–1939 m. ekonomikos krizė ir Antrasis pasaulinis karas. Dabar Kanberoje gyvena apie 410 tūkst. žmonių, daugelis jų dirba vyriausybinėse įstaigose.

Prieš 20 metų

MIRĖ ALEKSANDRAS ŠTROMAS

1999 m. birželio 12 d. Hilsdeilyje (Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Mičigano valstijoje) mirė politologas ir teisininkas Aleksandras Štromas. Gimė žydų šeimoje Kaune 1931 m. balandžio 4 d. Tėvas Jurgis Štromas tarpukariu dirbo Finansų ministerijoje, vėliau vadovavo įmonei, 1941 m. birželį buvo nužudytas „Lietūkio“ garaže, o mama žuvo Štuthofo koncentracijos stovykloje. Iš Kauno geto berniuką išgelbėjo lietuvių Antano ir Marijos Macenavičių šeima, o Aleksandro seserį Margaritą Štromaitę-Kagan, jos vyrą ir anytą – Vytautas ir Elena Rinkevičiai.

1947-aisiais A. Štromas baigė gimnaziją, studijavo teisę Vilniaus ir Maskvos universitetuose. 1964 m. apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją. Dirbo advokatu, dėstytojavo. Amžininkų teigimu, buvo globojamas sovietų Lietuvos komunistų lyderio Antano Sniečkaus. Nepaisydamas to, ėmė bendrauti su disidentais, tarp jų – Andrejumi Sacharovu. 1973-iaisiais gavo leidimą išvykti į Vakarus. Apsistojo Didžiojoje Britanijoje (kur gyveno sesuo), dėstė Bradfordo, Salfordo universitetuose, tapo žinomu politologu, Sovietų Sąjungos reikalų ekspertu. 1989 m. persikėlė į JAV, tapo Hilsdeilio koledžo profesoriumi. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje, buvo Valdo Adamkaus bičiulis. Mirė 68-erių, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Prieš 120 metų

GIMĖ JASUNARIS KAVABATA

1899 m. birželio 10 d. Osakoje gydytojo šeimoje gimė japonų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Jasunaris Kavabata. Būdamas dvejų neteko tėvo, o po metų – ir mamos. Jasunarį augino seneliai. Močiutės jis neteko septynerių, o senelio – penkiolikos. Ankstyva artimųjų netektis labai paveikė berniuką. Brandos jis sulaukė internatinėje mokykloje. Įstojo į Tokijo imperatoriškąjį universitetą, studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Žavėjosi europietiška kultūra, Renesanso menininkų, taip pat Polio Sezano darbais, skandinavų literatūra.

Dar paauglystėje atsiskleidė J. Kavabatos literatūriniai gabumai. Jis tapo vienu iš japonų literatūros srovės, artimos modernizmui, atstovų. Dėstė Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose. 1968 m. už romanus „Sniegynų šalis“, „Tūkstančiai gervių“ ir „Senoji sostinė“ gavo Nobelio literatūros premiją (pirmasis iš japonų rašytojų). 1972 m. balandžio 16 d. nusižudė savo namuose Dzušio mieste – apsinuodijo dujomis (tiesa, jo žmona ir duktė teigė, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas). Šis įvykis labai sukrėtė japonų visuomenę.

Prieš 40 metų

DVIRATININKAS PERSKRIDO LAMANŠĄ

1979 m. birželio 12 d. amerikietis Brajanas Alenas savo raumenų jėga varomu skraidymo aparatu perskrido Lamanšo sąsiaurį iš Anglijos į Prancūziją. Sunkiam ir rizikingam skrydžiui pasiryžęs B. Alenas buvo profesionalus dviratininkas. Šie įgūdžiai pilotui labai pravertė, nes eksperimentinis orlaivis buvo varomas minant pedalus. Aparatas „Gossamer Albatross“ buvo išties nemažas (jo ilgis – 10 m, aukštis – beveik 5 m, sparnų mostas – 29 m), tačiau itin lengvas (tuščias svėrė vos 32 kg). Visą kelionės laiką B. Alenui teko labai intensyviai minti pedalus. Nedideliame aukštyje virš vandens skriejęs aparatas 35,7 km atstumą įveikė per 8 val. 49 min. Dabar „Gossamer Albatross“ saugomas Sietlo aviacijos muziejuje (Jungtinių Amerikos Valstijų Vašingtono valstijoje).

Prieš 110 metų

PIRMĄKART PANAUDOTAS SIGNALAS „SOS“

1909 m. birželio 10 d. pirmą kartą nuskambėjo nelaimės ištikto laivo radistų siunčiamas signalas SOS. Britų kompanijos „Cunard Line“ laineris „Slavonia“, plaukęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Europą, užlėkė ant rūko gaubiamų rifų šalia Floreso salos Portugalijai priklausančiame Azorų salyne. Signalas buvo išgirstas, atskubėję vokiečių laivai „Prinzessin Irene“ ir „Batavia“ išgelbėjo 310 žmonių.

Įvesti tarptautinį nelaimės jūroje signalą SOS nusprendė 1906 m. spalio 3 d. Berlyne vykusioje tarptautinėje radiotelegrafo konferencijoje dalyvavę 29 pasaulio valstybių atstovai. Pradėjus naudoti radiotelegrafą, iš pradžių į nelaimę pakliuvę laivai dažniausiai siųsdavo signalą CQD. Pirmieji du simboliai buvo standartiniai kviečiant visas radijo stotis, o D buvo parinkta todėl, kad tai pirmoji angliško žodžio danger („pavojus“) raidė. SOS kaip nelaimės signalas pirmiausia buvo oficialiai patvirtintas Vokietijoje 1905 m., vėliau tapo tarptautiniu signalu.

Simboliai nelaimės signalui buvo parinkti taip, kad būtų lengvai atpažįstami perduodant Morzės abėcėle: · · · – – – · · · (trys taškai, trys brūkšniai, trys taškai). SOS – tiesiog parinkti patogūs simboliai, o ne kokios nors frazės trumpinys. Tačiau jūrininkai greitai sugalvojo įvairių „dešifravimų“: Save Our Spirits („Gelbėkite mūsų sielas“), Stop Other Signals („Nutraukite kitus signalus“), Swim or Sink („Plaukite arba nuskęsime“) ir kt.