Pažinkime priešą: parazituojantis brantas

Pažinkime priešą: parazituojantis brantas


Patyrusius daržininkus vargu ar pavyktų nustebinti kokiomis nors daržuose parazituojančiomis piktžolėmis: kovos būdai aiškūs, tereikia tik kruopštaus ir nuolatinio darbo. Vis dėlto ant kultūrinių augalų parazituojantys brantai pavojingi dėl savo gebėjimo susilieti su augalu maitintoju ir tapti sunkiai pastebimiems. Galbūt todėl gana dažną Lietuvoje paprastąjį brantą retai kas yra matęs.


Rima Marcinkevičienė


Paslaptingas ir pavojingas


Brantai (Cuscuta) yra labai įdomūs vijoklinių (Convolvulaceae) šeimai priskiriami parazitiniai augalai. Šie parazituojantys vijokliai neturi nei šaknų, nei lapų – tik vijoklinius stiebelius bei žiedus. Brantai apsivynioja apie kitus augalus ir prie jų prisitvirtina siurbtukais (haustorijomis). Dauginasi sėklomis ir stiebų dalimis, patekusiomis ant augalo maitintojo. Iš sėklos išdygęs augalas atžalų viršūnėlėmis daro judesius ratu, kol bent viena jų paliečia ir užsikabina už augalo maitintojo. Netrukus išauga siurbtukai, kuriais parazituojantis augalas įsiskverbia į augalo maitintojo vidų ir pasiekia apytakos audinius. Brantų stiebai nuo vieno augalo maitintojo pereina ant kito. Šitaip jie gali platinti ir augalų virusines ligas. Brantai beveik neturi chlorofilo – pigmento, kurį daugelis augalų naudoja maisto gamybai. Kad pasisotintų, šie vijokliai turi siurbti cukringus kitų augalų syvus.
Kai kurių rūšių vienas augalas po savęs palieka iki 100 tūkst. sėklų! Aišku, kad toks parazitas yra ypač pavojingas ir sunkiai naikinamas.

REKLAMA


Sunkiai pastebimas


Brantai kilę iš Amerikos bei Afrikos atogrąžų, tačiau dėl nepaprasto gyvybingumo ir spartaus dauginimosi sugebėjo prisitaikyti prie įvairių klimato sąlygų bei augalų ir mutuoti skaidydamiesi į daugybę naujų rūšių. Šiandien mokslininkai skiria apie 170 įvairiausių brantų rūšių.


Lietuvoje žinomos 6 brantų rūšys: dirviniai (C. campestris), lininiai (C. epilinum), smulkieji (C. epithymum), karkliniai (C. lupuliformis), dobiliniai (C. trifolii) ir paprastieji (C. europaea). Pirmosios penkios brantų rūšys yra gana retos, išimtis – paprastieji brantai.


* Dirviniai brantai yra kilę iš Šiaurės Amerikos ir išplitę daugelyje šalių, tačiau Lietuvoje labai reti. Jų stiebai būna šviesiai gelsvi, raizgosi dažniausiai ant viršutinės pažeistų augalų dalies, žiedeliai balti. Parazituoja ant daugelio laukinių ir kultūrinių augalų, dažniausiai ant burnočių, morkų, dobilų, burokėlių, žirnių, bulvių, kopūstų.


* Lininių brantų retai Lietuvoje tenka pamatyti. Jie turi žalsvai gelsvus nelabai išsišakojusius vidutinio storumo stiebus, žydi gelsvais žiedais. Pažeidžia linus, dobilus, kanapes, bulves, burokėlius,apynius , kai kurias piktžoles.


* Smulkieji brantai pasižymi plonais (maždaug 1 mm storio) rausvais stiebais, kurie paprastai apraizgo apatinę pažeisto augalo dalį. Kartais atrodo, kad tankus branto veltinis guli tiesiog ant žemės. Žydi baltai rausvais žiedeliais, susitelkusiais į rutuliuko formos žiedynus. Dažniausiai šių brantų aptinkama ant dobilų, liucernos, burokėlių, linų, bulvių, tačiau gali pakenkti ir daugeliui kitų augalų.

REKLAMA


* Karkliniai brantai mėgsta medžius ir krūmus, ypač karklus. Nuo laukinių medžių bei krūmokšnių karkliniai brantai lengvai persikelia ant vaiskrūmių bei jaunų vaismedžių. Šių brantų stiebai stori, panašūs į virveles su tamsiai raudonais burbuliukais. Balti arba švelniai rausvi žiedai sudaro trumpas kekes.


* Dobiliniai brantai plonais (1 mm) išsišakojusiais raudonais stiebais pirmiausia apsiveja apatinę augalo maitintojo stiebo dalį, o paskui lipa aukštyn. Rausvi žiedai sudaro rutuliuko formos žiedynus ir brandina labai daug sėklų, kurios dirvoje išlieka daigios keletą metų. Šie brantai kenkia dobilams, liucernai, linams, bulvėms, burokėliams.


* Paprastieji brantai dažni visoje Lietuvoje, tačiau išgirdę apie tokį parazitinį augalą daugelis gūžčioja pečiais: retas jį yra matęs. Taip yra dėl to, kad paprastieji brantai yra sunkiai pastebimi ir apsiviję augalą maitintoją moka tarsi susilieti su juo. Dažniausiai šių brantų stiebai būna rausvi, maždaug 2,5 mm storio. Žiedeliai turi rausvą atspalvį, tačiau prisitaikę prie parazituojamo augalo gali įgyti maitintojui būdingą atspalvį. Parazituoja ant cukrinių runkelių, pupų, bulvių, dilgėlių, apynių, kanapių, lubinų, gluosnių ir kitų augalų.


Kova ilga ir varginanti


Brantai prisikabina prie daržovių, uogų, gėlių. Daržuose nuo jų kenčia bulvės, burokėliai, ankštinės kultūros. Soduose jie pažeidžia avietes, agrastus, vynuoges ir kitus augalus. Aptikus savo sklype šių parazitinių augalų reikia nusiteikti ilgai ir varginančiai kovai.


Brantus įveikti labai sunku. Kovojant su jais labai svarbios profilaktinės augalų apsaugos priemonės. Svarbiausia, kad kultūrinių augalų sėklos būtų išvalytos ir juose neliktų šių parazitų sėklų. Pagrindinė problema ta, kad brantų sėklos labai panašios į sėklas tų augalų, ant kurių jie parazituoja. Žydi brantai liepos–rugpjūčio mėnesiais. Jų smulkūs balti, rožiniai ar šviesiai žalsvi žiedeliai apkimba visą stiebą, todėl ir subrandintų sėklų yra daugybė. Jos labai daigios, be to, joms nebūtina visiškai subręsti: nebrandžios sėklos sudygsta dar greičiau. Ieškodami augalo maitintojo brantai gali įveikti net 30 cm atstumą.



Žinomi keli teigiamus rezultatus duodantys kovos būdai: agrotechninis, mechaninis ir cheminis.


Agrotechninis kultūrinių augalų apsaugos nuo brantų metodas – tai tinkama sėjomaina ir dirvos dirbimo sistema, sėja ir tręšimas laiku, optimali augalų priežiūra. Mechaninis – tai pirmiausia sėklų apdorojimas ir parazitinių augalų bei jų pažeistų kultūrinių augalų ar jų dalių naikinimas. Cheminis – tai herbicidų naudojimas.


Pagrindinė brantų silpnybė – šaknų nebuvimas, tad šia silpnybe būtina pasinaudoti. Svarbu pastebėjus parazituojantį augalą jį sunaikinti, kol jis dar nespėjo apsivyti viso augalo. Be to, būtina kruopščiai apžiūrėti augalą maitintoją: ant jo arba šalia jo likusi nors ir mažytė branto dalelė tikrai išliks gyvybinga ir tęs savo juodą darbą...


Jei parazinis augalas jau išplitęs, reikia rauti ne tik jį, bet ir kultūrinį augalą. Juos būtina sudeginti.


Jei brantai suspėjo užsisėti, užkratas ilgai glūdės dirvoje. Todėl pastebėjus šiais parazituojančiais augalais užkrėstus plotus pirmiausia turi būti gydoma dirva. Tai galima padaryti dviem būdais: giliai užkasant brantų sėklas arba stimuliuojant jų dygimą ir vėliau juos sunaikinant.


Giliai (ne mažiau nei 30 cm) perkasant dirvą brantų sėklos nustumiamos į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir taip neleidžiama joms sudygti.


Parazituojančių augalų dygimą galima stimuliuoti specialiais dygimą skatinančiais preparatais arba gausiai laistant dirvą pavasarį bei rudenį. Plikame plote sudygusius brantus lengva pastebėti ir sunaikinti. Tuo metu, kai parazitiniai augalai naikinami, tuose plotuose negali būti sodinama jokių kultūrinių augalų, kad brantai nerastų prie ko prisisiurbti. Neradę augalo maitintojo šie parazitai žūsta, tačiau savarankiškai egzistuoti jie gali gana ilgai (iki 25 dienų).


Geriausia, kai brantų sėklomis užkrėstame dirvožemyje 5–6 metus neauginama jų augalų maitintojų, tačiau visą šį laiką gali būti kultivuojami tokie augalai, kurių brantai nesugeba įveikti: avižos, kviečiai, saulėgrąžos, agurkai, arbūzai, cukinijos, moliūgai.


Daugiau naudingų patarimų ir straipsnių rasite žurnale „Namie ir Sode“.