Meilė Taraškevičienė

Pavojų kelia dujos

Pasak žuvų augintojų, per du ledo sluoksnius šviesa nepasiekia deguonį vandenyje gaminančių augalų. Vandens telkiniuose žiemą deguonies sumažėja natūraliai, o kai augalai nustoja jį gaminti, deguonies ištekliai dar labiau sumenksta, todėl žuvys pradeda dusti. Svarbu žinoti ir tai, kad esant šviesos trūkumui vandens augalija ima pūti ir išskirti kenksmingas dujas – metaną arba sieros vandenilį. Būtent šios dujos pavasariop pražudo dalį tvenkinio gyventojų. Sieros vandenilio vandens telkinyje atsiranda dėl biocheminių procesų. Paprastai šios dujos susidaro tvenkinių priedugnio sluoksniuose, esant nepakankamam vandens aeravimui, dėl taršos arba patenka su požeminiais vandenimis. Žuvims nuodingas net ir nedidelis sieros vandenilio kiekis.

Dumblas reikalingas?

Rūpestingi sodybų šeimininkai dar prieš žiemą turėtų įvertinti vandens telkinio būklę: vertėtų ištirti vandens kokybę (nustatyti nitratų ir fosfatų kiekį), stebėti deguonies kiekį ir jo kitimą. Prieš žiemą iš tvenkinio reikėtų išgriebti lapus, nes irdami jie vandenyje sumažina deguonies koncentraciją. Jei kūdra apsupta medžių ir į ją krinta daug lapų, patartina virš jos ištiesti apsauginį tinklą jiems sugaudyti. Plūduriuojančius ar ant kranto yrančius augalus rudenį irgi geriau surinkti.

Reikėtų išvalyti tvenkinio dugną, jei matome daug prisikaupusių organinių medžiagų. Jos irdamos taip pat naudoja žuvims reikalingą deguonį, be to, gali susidaryti minėtos kenksmingos metano dujos. Šios dujos per ledo dangą negali pasišalinti, todėl per žiemą būtina laikyti nors ir nedidelę eketę su atviru vandens plotu. Kuo didesnis vandens plotas bus be ledo, tuo mažesnė tikimybė, kad tvenkinyje kaupsis kenksmingos dujos. Išsaugoję neužšalusią eketę pagerinsite ir vandens telkinio aeraciją.

Per didelis organinių medžiagų kiekis tvenkinyje nėra gerai, tačiau specialistai įspėja, kad dumblas tvenkinio gyventojams padeda sėkmingai peržiemoti, todėl jo perteklių geriausia šalinti ne rudenį, o vasaros pradžioje. Dažniausiai tvenkiniuose sodinami vadinamieji dugno augalai: paprastosios nertys, kanadinės elodėjos, vandens lelijos, trilypės plūdenos ir kt. Šie augalai turi ilgus, plonus stiebus ir galybę smulkių lapų, greitai dauginasi, išskiria daug deguonies ir tarsi filtrai valo vandenį. Kai tvenkinio augalai apsivelia apnašų sluoksniu, pakanka lengvai padaužant ilga kartimi jas nupurtyti. Tada viskas greitai nusėda ant dugno ir virsta dumblu, o augalai po tokios procedūros vėl atgauna ryškią žalią spalvą. Jeigu tvenkinyje augalų prisiveisia per daug, juos galima pašalinti ir sudėti į kompostą.

Neleidžia užšalti

Minėtus darbus jau reikėjo padaryti, o dabar metas pasirūpinti po ledu žiemojančiomis žuvimis. Ypač tai svarbu padaryti tiems, kurių tvenkinys nepratakus, nedidelis ir negilus. Jei tvenkinio gylis yra mažesnis kaip 150 cm, jis gali visiškai užšalti.

Nepatingėkite kartkartėmis pamatuoti vandenyje esančio deguonies kiekio. Daugeliui žuvų tinkamiausia jo norma – 4–5 mg litre tvenkinio vandens. Kiek yra deguonies, galima nustatyti oksimetru, atlikus akvariuminį testą ar Vinklerio jodometrijos titravimo metodą. Kad vandenyje trūksta deguonies, rodo ir žuvę ar gausiai į vandens paviršių besiveržiantys vandens vabalai. Tai pamačius reikia skubiai susirūpinti aeravimu.

Tai padaryti galima kompresoriais, orapūtėmis, vandens siurbliu su Venturio antgaliu ir kitomis priemonėmis. Sukurdama horizontalią vandens ir vertikalią oro sroves aeratorius trukdo vandeniui sluoksniuotis išsaugodamas nekintančią ekosistemą. Jokiu būdu negalima aeratoriaus žarnelių įleisti į giliausią tvenkinio vietą, labai svarbu aeruojant nedrumsti vandens. Dar vienas netinkamo aeravimo pavyzdys – stipria srove į telkinį leidžiamas ypač šaltas oras. Taip žuvims galima tik pakenkti, nes išmaišomas ir atvėsinamas šiltesnio vandens sluoksnis. Nuolat per šalčius naudodami aeratorių neleisite tvenkiniui užšalti.

Vis dėlto ne visi nuo seno naudojami tradiciniai vandens aeravimo būdai padeda. Kai kurių tvenkinių savininkų patirtis rodo, kad bandymai žuvis gelbėti nuo dusimo gręžiant eketes ir kišant į jas šiaudus ar nendres nebūna sėkmingi.

Reikia mažai maisto

Rudenį sumažėjus vandens temperatūrai, sulėtėja žuvų medžiagų apykaita, todėl šiuo metų laiku žuvis reikėtų šerti mažiau. Šeriamos baltymų gausiu maistu žuvys riebalų atsargas turėtų sukaupti per vasarą. Nusprendus karpius tvenkinyje palikti per žiemą, jame turėtų būti 3–4 m gylio duobės, į kurias karpiai galėtų susirinkti žiemoti.

Vandens temperatūrai krintant žemiau 15,5 °C, žuvis reikėtų šerti tik du tris kartus per savaitę. Žuvims tokiu metu prireikia poros ar trejeto dienų, kad galėtų suvirškinti maistą. Vandens temperatūrai nukritus žemiau 10 °C, žuvis šerti reikia rečiau ir pamažu nutraukti šėrimą iki pavasario, kai vandens temperatūra vėl pakils ir išliks aukštesnė nei 10 °C.

Mūsų žiemoms nuolatiniai atšilimai tapo įprasti, o tai sukelia papildomų rūpesčių, nes tokių atšilimų metu žuvys tampa aktyvios ir nori ėsti. Šiltesniu laikotarpiu žuvis patariama šerti tiktai specialiu lengvai virškinamu pašaru, pavyzdžiui, pagamintu kviečių gemalų pagrindu. Esant žemai temperatūrai šie pašarai ilgai neužsibūna žuvų virškinamajame trakte ir neapsunkina virškinimo. Pašaro turėtų būti tik tiek, kad žuvys jį iškart suvartotų ir nesikauptų jų likučiai. Taip pat nepamirškite pasirūpinti, kad į tvenkinius nepatektų žuvų mėgėjų – plėšriųjų audinių ir ūdrų.

Daugiau įdomių naujienų ir patarimų galite rasti žurnale „Namie ir sode“.