Iš Švėkšnos miestelio įspūdingos neogotikinės Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios virš kelio įrengtu tiltu galima nukeliauti į ne mažiau žavingą ir istorijos dvasia alsuojančią vietą – Švėkšnos dvarą. Tai vienas įspūdingiausių Žemaitijos dvarų ansamblių, išsiskiriantis architektūros ir gamtos harmonija. Čia lankytojus pasitinkanti elegantiškoji vila „Genovaitė“ pasakoja apie romantizmo laikų grožio sampratą ir dvarišką gyvenimo būdą.

Meilė Taraškevičienė

Unikalus tiltas – jungtis tarp dvaro ir bažnyčios

XIX a. pabaigoje Švėkšnoje iškilęs arkinis tiltas – vienas įdomiausių ir unikaliausių Lietuvos inžinerinės architektūros paveldo objektų. Jo paskirtis buvo itin simboliška – tiltas jungė bažnyčios šventorių su dvaro parku, tarsi tapdamas jungtimi tarp dvasinio ir pasaulietinio gyvenimo.

Istorijos šaltiniai pasakoja, kad dar tebestovint senajai bažnyčiai buvo ruošiamas pagrindas naujai šventovei. Projektas buvo parengtas 1870–1880 m., o jį įgyvendinti užtruko kelis dešimtmečius. Nors leidimo statyti tuo metu dar nebuvo, šventoriaus teritorija jau buvo pradėta tvarkyti – tuo laikotarpiu ir iškilo garsusis tiltas.

Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, iki šiol laikoma viena gražiausių Žemaitijoje, buvo baigta statyti tik 1909 m. Prie jos statybos daug prisidėjo Švėkšnos ir Vilkėno dvarų savininkai grafai Adomas Pliateris ir Aleksandras Konstantinas Mykolas Pliateris. Jie ne tik paaukojo 50 000 rublių, bet ir aprūpino statybas mediena iš savo miškų, o dvaro plytinėse nemokamai buvo išdegintos plytos ir čerpės.

Įdomu tai, kad tiltas, jungiantis šventorių su dvaru, buvo pastatytas net dviem dešimtmečiais anksčiau nei pati bažnyčia. Šis įspūdingas statinys anuomet turėjo ir praktinę, ir reprezentacinę reikšmę – juo naudotasi tiek per religines procesijas, tiek kasdieniams dvaro poreikiams. Tiltas toks įspūdingas, kad netgi įamžintas dabartiniame Švėkšnos herbe.

Tačiau laikai keitėsi. Tiltas buvo statytas XIX a. pabaigoje, kai pagrindinė transporto priemonė buvo arkliniai kinkiniai, todėl tarpukariu, pradėjus naudoti aukštesnes ir sunkesnes transporto priemones, iškilo problema – erdvė po tiltu pasirodė per žema. Dvaro valdytojas Jurgis Pliateris savo lėšomis mėgino pagilinti kelią po viaduku, tačiau galimybės buvo ribotos.

Ir šiandien, praėjus daugiau nei šimtmečiui, tiltas vis dar išlieka gyvas miestelio simbolis – gražus, bet pažeidžiamas. Kartais po juo pravažiuoti bandančios aukštesnės transporto priemonės palieka žymes – apibyrėjusį tinką ir įskilusius akmenis. Dėl konstrukcijos ypatumų kelio pagilinti jau nebeįmanoma, todėl dabar svarbiausia imtis priemonių šiam unikaliam paveldo objektui išsaugoti: tiltas tarp dvaro ir bažnyčios – tai ne tik architektūros kūrinys, bet ir Švėkšnos istorijos, grafų Pliaterių dosnumo bei vietos žmonių dvasinio tvirtumo simbolis.

Valdė ne vienas šeimininkas

Švėkšnos dvaras, priklausęs žemaičių seniūnui Mikalojui Kęsgailai, minimas nuo XV a., o miestelis – nuo 1509 m. Kęsgailos Švėkšną valdė iki 1569 m., kol vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos. Kaip žmonos kraitis jam atiteko Švėkšnos dvaras. Zavišos Švėkšnoje šeimininkavo iki 1624 m., o vėliau valdytojai ne kartą keitėsi, kol galiausiai 1766 m. Švėkšnos dvarą įsigijo Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris. Šios giminės rankose dvaras išbuvo iki 1944 m., dvaro istorija daugiausia kaip tik ir sietina su Pliaterių gimine. Verta prisiminti ir tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Pliateriai pasitraukė, dvarą užvaldę vokiečių karininkai suniokojo pastatus ir išnaikino garsųjį „žvėryną“. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš Rusijos grįžęs Jurgis Pliateris Švėkšnoje gyveno iki pat sovietizacijos pradžios, paskui buvo ištremtas, tremtyje ir mirė, buvo palaidotas nežinomame kape. 1940-aisiais smarkiai nukentėjo ir dvaras. Sovietų aktyvistai sudegino visą senąjį Švėkšnos dvaro archyvą, bibliotekos knygas, sunaikino daug vertingų meno kūrinių.

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Švėkšnos parkas prie Švėkšnalės upelio ir jam priklausę pastatai grąžinti Jurgio sūnui Aleksandrui Pliateriui ir jo žmonai Laimei Felicijai Pliaterienei, ji ir ėmėsi dvarą atstatyti. Miestelėnai nuogąstavo, kad parkas taps uždaras nuo visuomenės, tačiau be reikalo. Jis nebuvo aptvertas tvora, nes dvaro šeimininkei labiau rūpėjo vilos likimas, todėl ji buvo ten dažna viešnia, vila ir dabar rūpinamasi, nors ponios Laimės jau ir nebėra.

Nuo parko vartų iki „Genovaitės“ vilos

Švėkšnos dvaro ansamblis – tai darnus gamtos ir architektūros kūrinys. Parkas pradėtas formuoti dar Adomo Pliaterio laikais, o užbaigtas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Dvaras ir parkas čia neatsiejami vienas nuo kito – kaip ir visoje Europoje, jų sąsajos siekia Renesanso laikus, kai Italijoje pradėta kurti architektūrą papildančius parkus. Tuomet žmogus ėmėsi formuoti gamtą: apkarpytos gyvatvorės, geometrinės alėjos ir gėlių parteriai liudijo apie norą ją suvaldyti. Vėliau, romantizmo laikotarpiu, viskas pakrypo priešinga kryptimi – imta vertinti laukinę, natūralią gamtą. Parkuose atsirado vingiuoti takeliai, dirbtiniai griuvėsiai ir peizažinės kompozicijos, primenančios senovės grožį. Švėkšnos dvaro parkas – tarsi šių dviejų epochų sintezė, kur tvarkingos alėjos darniai pereina į laisvesnį, natūralų kraštovaizdį.

Dvaro vartai – vienas ryškiausių ansamblio architektūrinių akcentų. Jie primena romėnišką triumfo arką – galios ir prestižo simbolį, tuo metu buvusį kiekvieno didiko siekiamybe.

Vėlesniais laikais parką papildė ir kiti statiniai. 1928 m. čia iškilo Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos pastatas bei paminklas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti. Gimnazijos pastatas atsirado neatsitiktinai: po 1925 m. miestelį nusiaubusio gaisro Švėkšnos klebonas Julius Macijauskas, ne tik dvasininkas, bet ir visuomenės veikėjas, subūręs vietos žmones surinko lėšų naujai gimnazijai. Pinigai buvo surinkti iš Amerikos lietuvių, o kaip pastato projektas nupirktas jau įgyvendintas Marijampolės mokytojų seminarijos projektas – ekonomiškas, bet kartu solidus sprendimas. Atidarant gimnaziją dalyvavo ir tuometinis šalies prezidentas Antanas Smetona, o Švėkšna po gaisro tapo atgimstančio Lietuvos miestelio simboliu. Tarpukariu švėkšniškiams vieni didžiausių įvykių ir buvo gaisras ir prezidento atvykimas.

Švėkšnos dvarvietės pagrindinis gyvenamasis namas neišliko – šiandien matyti tik jo pamatai, tačiau aplink juos tebėra kiti vertingi pastatai: svirnas, arklidės, kalvė ir išskirtinė „Genovaitės“ vila. Būtent ši vila tapo ne tik dvaro puošmena, bet ir Adomo Pliaterio meilės įrodymu žmonai Genovefai. Vilą savo žmonai pastatęs A. Pliateris buvo bajorų maršalka, Ūkio banko prezidentas. Jis krito į akį turtingai lenkaitei Genovefai Puslovskai ir juodu susituokė Varšuvoje. Jaunavedžiai parvažiavo į Švėkšną, ir jaunoji ponia labai nusivylė tuo, ką pamatė. Tais laikais Lietuvos miestelio centrai neprilygo europietiškiems, o to krašto dvaruose buvo įprasta statyti žemaitiško stiliaus vieno aukšto medinius statinius, nė iš tolo neprimenančius rūmų. Norint įsiteikti žmonai, Adomui nieko kito neliko, kaip jos garbei pastatyti tarsi svečių namus. Ampyro stiliaus pastatas iškilo apie 1880 m., jis skleidžia itališką eleganciją – su arkomis, baliustradomis, proporcingu siluetu ir įspūdingu vaizdu į parką. Vila buvo skirta svečiams priimti, poilsiui ir pramogoms. Pasakojama, kad joje lankėsi net garsusis žemės reformos iniciatorius Piotras Stolypinas.

Taigi Adomas pradėjo dvaro atnaujinimą, o jo sūnus Jurgis jau vėliau išpuošė parką. Būdamas Rusijos karo atašė Paryžiuje pavaduotojas, jis vežė iš ten skulptūrų formas, o vietiniai meistrai jam gamino skulptūras. Taip atsirado skulptūra „Diana“, vaza, Saulės laikrodis – visa mažoji dabar atnaujinta parko architektūra.

Dvaro aplinka buvo kuriama taip, kad atspindėtų prabangos ir kultūros siekį. Šalia vilos tvarkingos, geometrinio planavimo zonos pereina į natūralesnius parko masyvus. Šalia išlikusių bosketų – tvarkingai suformuotų medžių grupių – vis dar jaučiamas to meto dvasią menantis peizažas.

XX a. pradžioje Švėkšnos parkas buvo papildytas mažosios architektūros elementais, o sovietmečiu, nors kai kas ir buvo sunaikinta, didžiuma kompozicijos vėliau atkurta.

„Genovaitės“ vila išgyveno daug pokyčių. Sovietmečiu joje veikė kultūros namai, biblioteka, buvo įrengti butai, net rodomi kino filmai. Laimei, pastatas išvengė didesnių sunaikinimų – daugelis vidaus puošybos detalių išliko iki pat restauracijos, kai vilai buvo sugrąžinta ankstesnė didybė.

Švėkšnos dvaro ir parko ansamblis šiandien – ne tik architektūrinis, bet ir kultūrinis paveldas, primenantis laikus, kai menas, prabanga ir gamtos grožis buvo neatskiriami. Tai vieta, kur kiekvienas medis, takelis ir pastatas pasakoja apie istoriją, išlikusią per šimtmečius.

Projektą „Lietuvos parkai: istorija ir dabarties iššūkiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.