Paveldo sodai – mūsų istorija ir šiandiena

Paveldo sodai – mūsų istorija ir šiandiena


Gražūs medžiai, sodas – kiekvienos sodybos puošmena. Dažnas žmogus su nostalgija prisimena vaikystėje pas senelius valgytų obuolių skonį ir kvapą. Kokių veislių vaismedžius augino mūsų protėviai? Ar galima jas atkurti? Atsakymo į šiuos klausimus ieškojome su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkais, kurie prieš keletą metų su kolegomis latviais tyrinėjo paveldo sodus ir senąsias vaismedžių veisles.


Daiva Červokienė


Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas dr. Juozas Lanauskas sako, kad pastaruoju metu pastebimas sodininkų ir daržininkų susidomėjimas senosiomis lietuviškomis augalų veislėmis. Instituto mokslininkai prieš keletą metų inicijavo projektą „Senųjų sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų atgimimas: paveldo sodų turas“. Projektas leido geriau pažinti šį mūsų gamtos ir kultūros paveldą, praturtino senųjų sodo, daržo ir gėlių veislių kolekcijas institute Babtuose.

REKLAMA


Dr. J. Lanauskas pabrėžia, kad pagrindinis senųjų lietuviškų obelų ir kitų vaismedžių veislių pranašumas – jų atsparumas, prisitaikymas prie mūsų klimato ir sąlygų.


„Senųjų veislių vaismedžiai – laiko išmėginti, ištvėrę šaltas žiemas, patikrinti mūsų klimato sąlygomis, atlaikę visus išbandymus. Dabar kalbama, kad klimatas šyla, tačiau pasitaiko labai šaltų dienų ir naktų – pakanka keleto tokių, ir vaismedį galima prarasti“, – tvirtina mokslininkas.


Ką laikome paveldu?

Pasak sodininkystės specialisto, vienos vaismedžių ir vaiskrūmių veislės įsitvirtina ilgam, sodinamos iš kartos į kartą ir mūsų soduose auginamos šimtmečiais, kitos – užmirštamos. Kinta skonio supratimas: mūsų protėviams minkštas obuolys buvo labai gerai, o dabar žmonės labiau nori traškių ir sultingų, saldesnių, dailesnės išvaizdos obuolių.


Kokias, kiek metų Lietuvoje auginamas veisles jau galima vadinti paveldu? Pasak pašnekovo, tokią ribą nubrėžti labai sunku. Įvairūs antaniniai, pepinai, alyviniai, ‘Beržininkų ananasas’, ‘Grapšteinas’, ‘Lietuvos cukrinis rožinis’, ‘Sierinka’ ir dar daug kitų nekelia abejonių, jie gerai žinomi, pavieniai sodininkai juos labai vertina ir jų pageidauja. Prie vietinių labai pritapo ir daugiau kaip prieš šimtmetį ne Lietuvoje sukurta, tačiau pas mus plačiai paplitusi veislė ‘Cortland’, kada nors gal paveldu vadinsime buvusias populiarias veisles ‘Spartan’, ‘Lobo’.

REKLAMA


„Nors jos išvestos ne mūsų šalyje, Lietuvoje auginamos ilgą laiką, tad tapusios kaip ir savos, tarsi mūsų paveldas. Žmonės jas su kuo nors susiejo ir davė daug liaudiškų pavadinimų, pavyzdžiui, veislė ‘Cortland’ aplink Šakius žmonių vadinama Vytautine, prie Vilkaviškio – Raspajumi. Besidomėdami senomis obelų veislėmis tokių netikėtų vaismedžių pavadinimų išgirdome nemažai“, – įžvalgas dėsto pašnekovas.


Mados siaučia ir soduose

Dr. J. Lanauskas pabrėžia, kad senųjų veislių vaismedžiai buvo aukštaūgiai, o šiandien tokių sodinama palyginti nedaug, labiau pageidaujami žemaūgių obelaičių sodinukai.


„Aukštaūgiai vaismedžiai yra ne tokie reiklūs, prie sodybų augusios obelys buvo atsparesnės negu auginamos versliniuose soduose, jas ligos ir kenkėjai mažiau puolė. Visi augalai, augantys kiek izoliuotai, atokiau nuo didelių tų pačių augalų plotų, turi geresnes sąlygas išlikti sveiki“, – teigia pašnekovas.


Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad dabar pradėję šių senųjų veislių vaismedžius auginti versliniu būdu problemų sulauktume – ligos ir kenkėjai tapo agresyvesni, o ir naujų atsirado. Kur vaismedžiai auginami intensyviai, naudojant įvairias apsaugos priemones, atsiranda atsparumas kenkėjams. Nustojus naudoti apsaugos priemones tokie vaismedžiai serga labiau, negu būtų sirgę, jeigu tokių priemonių visai nebūtų buvę naudota.


Sodinti reikia ten, kur labiau tinka

Sodininkystės specialistas teigė, kad aukštaūgės obelys, kaip ir visi augesni medžiai, yra ne tokios reiklios, potencialiai gali ilgiau gyventi, todėl jas auginti lengviau, joms pakanka minimalios priežiūros. Konkurencinėje kovoje dėl išlikimo jos turi daugiau pranašumų negu žemaūgės – stipresnė šaknų sistema leidžia geriau apsirūpinti maisto medžiagomis ir vandeniu. Štai seniausiai žinomai Lietuvoje derančiai obeliai, kuri auga Kaune, Aleksote, kaip teigiama, – jau 360 metų.



„Jeigu pasodinę žemaūgį vaismedį jo neprižiūrėsime, paliksime likimo valiai, vaisių neturėsime“, – tvirtina pašnekovas.


Pasak jo, prie kaimo sodybų, kur daugiau erdvės, aukštaūges obelis sodinti būtų ir naudingiau, ir akiai gražiau. Miestuose, gyvenvietėse, kur sklypai mažesni, kaimynas gyvena prie kaimyno, dideliems vaismedžiams sunkiau rasti vietos. Jiems reikia daugiau erdvės, priauga daug šakų, lapų, sunoksta tiek vaisių, kad žmonės net nepajėgia jų sunaudoti, neturi kur dėti.


Kur ieškoti senųjų veislių?

Kur paveldo sodą pasisodinti svajojantis žmogus turėtų ieškoti senųjų vaismedžių veislių? Dr. J. Lanauskas sako, kad jų reikėtų teirautis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose ir įvairiuose medelynuose.


„Yra entuziastų, kurie domisi senosiomis vaismedžių veislėmis, tačiau jų nėra daug, o jaunesnioji karta nelabai linkusi sodininkauti. Jeigu būtų daugiau senosiomis veislėmis suinteresuotų pirkėjų, medelynai šių veislių vaismedžių padaugintų. Dabar paveldo veislių sodinukai jų asortimente sudaro nedidelę dalį“, – teigia mokslininkas.


Sodininkystės ir daržininkystės instituto medelyno direktorius Česlovas Paulauskas patikslina, kad senųjų veislių sodinukais domimasi, bet nedaug – per sezoną jų teiraujasi 5–10 žmonių. Dažniausiai pageidaujamos senosios obelų veislės – antaniniai ir alyviniai, ‘Beržininkų ananasas’.


„Negalima sakyti, kad ieškantis senųjų vaismedžių veislių sodinukų asmuo turėtų nuvykti vienur ar kitur ir jų įsigis. Galima užsakyti, kad sodininkai padaugintų kurias nors veisles, bet jų belaukiant praeitų ne vieni metai. Tam reikia motininės veislės obelų, tad dauginti nėra labai lengva. Mūsų institute yra daug senųjų veislių vaismedžių, esant didesniam poreikiui jų padauginti galėtume“, – aiškina Č. Paulauskas.

REKLAMA


Žymiausi sodai

Jeigu grįžtume prie paveldo sodų ir pabandytume įvardinti žinomiausius paveldo sodus, turėtume prisiminti 1890 m. prie Dūkšto garsaus sodininko pomologo Adamo Hrebnickio įveistą 14 ha sodą, pavadintą Rojumi, gamtininko prof. Tado Ivanausko įkurtą Obelynės parką Kauno rajone ir gamtininko Pranciškaus Baltraus Šivickio apie 1930 m. Grabuosto ežero (Molėtų r.) Obuolių saloje įveistą sodą.


Į Paveldo sodų turą buvo įrašyta ir kelios dešimtys privačių sodų. Vienas jų – Jonavos rajone, Barborlaukio kaime, esanti Survilų sodyba. Jos savininkas Tadas Survila – profesionalus bitininkas, baigęs agronomijos specialybę Aleksandro Stulginskio universitete. Vyras žino, kad 1891 m. Jonavos rajone 33 ha žemės įsigijo jo prosenelis Leopoldas Dackevičius, baigęs žemės ūkio mokslus Varšuvoje. Jis buvo bitininkas ir sodininkas, įveisęs nemažą sodą.


„Mūsų sode – 10 senųjų obelų, kelių jų kamienai jau labai išpuvę. Jos tokių veislių, kokių vargu ar kur kitur Lietuvoje įmanoma rasti. Ko gero, prosenelis jų sodinukų parsivežė iš Lenkijos. Tos obelys – tarsi sodybos simbolis. Šiemet ant jų obuolių daug, net nepavyksta visų sunaudoti, jie krinta, pūva, kasdien reikia rinkti. Kai aplink obelis šienauji – sunkiau ir daug daugiau darbo. Tačiau kai pradedu taip galvoti, tuoj sau pasakau: „O kas būtų, jeigu jų nebūtų? Sodyba netektų savo veido.“ Jos yra mūsų, kaip senos sodybos, simbolis, jos puošmena. Man jos tarsi byloja apie prosenelį, kurio nesu matęs“, – pasakoja T. Survila.


Paklaustas, ar nebandė išsiaiškinti, kokių veislių tos senosios obelys, T. Survila sako, kad būtų smalsu tai sužinoti, tačiau išsiaiškinti to jis per daug nesistengė, nes žino, kaip sunku identifikuoti senų retų obelų veisles.


Paveldo sodai – mūsų istorija ir šiandiena







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 05 (2023)

    Savaitė - Nr.: 05 (2023)