Iš po ledo – agurkais kvepiančios stintelės ir seliavos

Iš po ledo – agurkais kvepiančios stintelės ir seliavos


Senovinis stintelių ir seliavų gaudymas žiemą sukant bobą pripažintas nematerialaus paveldo vertybe. Jau daugiau kaip 20 metų Mindūnuose (Molėtų r.) rengiama Žiemos žūklės šventė padovanoja ne tik galybę gerų įspūdžių, bet ir supažindina su šiuo ypatingu žūklės būdu.


Laimius STRAŽNICKAS


Žvejai ant ledo


Prieš daugelį metų rytinėje Lietuvos dalyje tarp kaimo žvejų žiemą buvo labai paplitęs unikalus stintelių ir seliavų gaudymo būdas sukant bobą – prietaisą tinklui traukti. Tačiau laikas bėgo, kartos keitėsi, žvejybos įranga susidėvėjo, žvejai rado paprastesnių būdu žuvims prisigaudyti, ir šis senelių žvejojimo būdas liko užmirštas. Vis dėlto ežerais galinčio pasigirti Molėtų krašto Mindūnų kaimo žvejams parūpo atgaivinti šį tėvų ir senelių puoselėtą žvejybos būdą. Tradiciją iš artimųjų perėmė ir iki šiol puoselėja sertifikuotas tradicinės žieminės žūklės amato atstovas Albertas Kaminskas su savo išmokyta žvejų brigada.

REKLAMA


Patyręs Mindūnų kaimo žvejas sako, kad Baltųjų Lakajų ežerą užtraukus storam ledui vietos žvejai išsitraukdavo savo žvejybos įrankius ir eidavo ant ežero gaudyti agurkais kvepiančių stintelių ir seliavų. „Tai archajiškas žvejybos būdas sukant vadinamąją bobą. Boba – tai statinė, užmauta ant ašies su skersine kartimi, kurią sukant ir traukiamas tinklas. Medinėmis kartimis ir virvėmis į ežero gelmes per eketes panardinamas daugiau kaip 300 m ilgio ir apie 16 m pločio tinklas, o vėliau jis su laimikiu sukant bobą ištraukiamas ant ledo. Kuo ilgesnė kartis ir kuo toliau nuo bobos, tuo lengviau tą tinklą ištraukti. Šiuo būdu senovėje aktyviai žvejodavo mūsų tėvai ir seneliai“, – išdėstė 68-erių žvejas.


Toks žvejybos būdas yra ne vieno ir ne dviejų žvejų reikalas. Šitaip žvejoti galima tik nemažu būreliu. Šis būdas natūraliai taikomas nuo sausio vidurio iki kovo vidurio, kai ežero paviršius įšąla iki 25–40 cm.

REKLAMA


Nuolatinis Žiemos žūklės šventės dalyvis pasakojo, kad prieš daugybę dešimtmečių tokį žvejybos būdą aktyviai naudodavo visi Mindūnų kaimo žvejai. „Prisimenu, kai pats buvau dar vaikas ir matydavau, kaip kaimo žvejai išsitempdavo savo žūklės įrangą, su kitais kaimo vaikais bėgdavom ant ežero pažiūrėti, kaip vyrai žvejoja, – pasakojo pašnekovas. – Ir mums leisdavo sukti tas bobas. Būdavo labai smagu. Tie vaikystės prisiminimai man vis nedavė ramybės. Prieš 20 metų su bendraminčiais nutarėme šį archajišką būdą atgaivinti. Išnaršėme visų namų palėpes, susirankiojome dar išlikusius senuosius žvejybos įrankius. Ką galėjome, tą suremontavome arba pasidarėme naujus, dar kai ką ir patobulinome. Mums gana nesunkiai pavyko surinkti tas bobas. Vienam žvejybos procesui reikia dviejų bobų: viena traukia vieną tinklo sparną po ledu, o kita – kitą. Tarp tų dviejų sparnų yra tinklas, į kurį suplaukia stintelės, tuomet jis ištraukiamas ant ledo. Paspaudus šalčiams, kai ežerą aptraukia tvirtas ledas, šitokiu būdu žvejojame ir šiandien, ir ne tik per tradicinę šventę. Taip žvejoti stinteles sunkiau ir ilgiau trunka, bet pigiau. Gaila, ne kasmet ežerą sukausto tvirtas ledas, kad galėtume savo techniką susitempti ant ežero. Šiemet iki sausio vidurio ežeras dar nespėjo užšalti, tačiau tikimės, kad artimiausiu metu gerokai spustelėjus šaltukui jį sukaustys ledas.“



Senovišką žieminės žvejybos būdą atgaivinęs molėtiškis sako, kad tokia neįprasta žvejyba kelia didelį susidomėjimą ne tik tarp žvejų, bet ir tarp visų smalsuolių. Kasmet vasario mėnesio antroje pusėje Mindūnų kaime organizuojamos žiemos žūklės šventės, kuriose viena įdomiausių programos dalių yra stintelių ir seliavų gaudymas sukant bobas. Ar tokį būdą žmonės galės pamatyti ir šiemet, kol kas neaišku, nes nežinia, ar bus atšauktas karantinas.


Į tradicinę jau daugiau kaip 20 metų rengiamą žiemos žūklės šventę Mindūnuose susirenka iki 1,5 tūkst. žmonių, kad pamatytų ir susipažintų su tik šiame krašte išlikusiu 2013 m. sertifikuotu senuoju stintelių ir seliavų gaudymo būdu. Šventės dalyviai skanauja žuvienės ir stebi žuvų rūkymo procesą, klausinėja apie tokios žvejybos subtilybes.


Anksčiau sukdami bobas žvejodavo ir kitų kaimų žvejai, tačiau ilgainiui toks būdas išnyko iš žmonių atminties. Mindūnų kaimo žvejai, prikėlę iš užmaršties neįprastą žvejybą, sako, kad šiandien jie yra vieninteliai Lietuvoje, galintys parodyti, kaip protėviai žiemą gaudė stinteles ir seliavas.


Stintelės ir seliavos


Stintomis garsėja ir Kuršių marios, tačiau ežero stinteles vietos žvejai vertina labiau nei jų giminaites iš pajūrio. Ten jos didesnės, tačiau stintelės, anot Mindūnų žvejų, daug gardesnės – gal dėl to, kad jų kelias nuo ežero iki keptuvės – trumpesnis.


Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ichtiologinio-herpetologinio rinkinio kuratorė vedėja Natalija Avyžienė aiškina, kad yra du stintų porūšiai – migruojančios ir sėslios. Migruojančios stintos, dar vadinamos didstintėmis, gyvena Baltijos jūroje, o sėsliosios, vadinamos stintelėmis, gyvena giliuosiuose Lietuvos ežeruose: Luodžio, Smalvų, Siesarties, Luokesos, Drūkšių, Lūšių, Asvejos, Baltųjų ir Juodųjų Lakajų... Joms geriausiai tinkama aplinka yra šaltieji gilieji ežerai, kurių optimali vandens temperatūra yra maždaug 12 °C.

REKLAMA


Šie du stintų porūšiai skiriasi ne tik savo buveinėmis, bet ir dydžiu. Stintelės užauga iki 10 cm ilgio ir sveria vos kelis gramus. Jų giminaitės didstintės yra gerokai stambesnės – gali išaugti iki 25–30 cm, bet dažniausiai būna 15–22 cm ilgio ir sveria maždaug 30–50 g. Stintelės subręsta būdamos metų ar dvejų ir gyvena tik kelerius metus, o neršia tik kartą gyvenime. Didstintės subręsta 2–3 metų ir išgyvena iki 7–9 metų.


Išvaizda stintelės ir didstintės praktiškai nesiskiria: jų nugara žalsvai rusva, šonai melsvai sidabriški, pilvas baltas. Jas atskirti galima nebent pagal akių dydį. Stintelių akies skersmuo yra gerokai didesnis nei atstumas tarp akių. Didstinčių akies skersmuo gali būti tolygus tam atstumui ar net mažesnis.


Didstintės paprastai gyvena Baltijos jūros priekrantėse, maždaug iki 6 m gylyje. Prieš nerštą jos aktyviai maitinasi. Antroje žiemos pusėje dideli stintų būriai užplūsta Kuršių marias – čia kaip reikiant pasisotinusios jos vėliau plauks į Nemuno deltą neršti. Pasibaigus nerštui stintų būriai linkę išsisklaidyti. Ežeruose gyvenančios stintelės neturi polinkio gausiai būriuotis, jos gyvena pavieniui. Smulkiosios stintelės visuomet buvo skanus kąsnis kitoms žuvims, dažniausiai starkiams, ar žuvimis mintantiems paukščiams.


Kodėl stintų sezonas prasideda žiemą, artėjant nerštui, paaiškinti, matyt, būtų galima tuo, jog prieš nerštą žuvys ima gausiau maitintis, todėl sukaupia daugiau riebalų, baltymų, jų skonio savybės būna geresnės nei kitu metų laiku. Pradėjusios gausiai maitintis jos nebekreipia dėmesio į aplinką – čiumpa viską, kas jas suvilioja, netgi jeigu tas jaukas pasmeigtas ant kabliuko. Todėl artėjant nerštui jos taip gerai kimba.

REKLAMA


Žvejys iš Mindūnų kaimo sako, jog ištraukus tinklus iš po ledo didžiumą jo turinio visuomet sudaro stintelės – seliavų būna labai nedaug. Be to, šios žuvys statomais tinklais gaudomos ir vasarą.


Seliavos, kaip ir stintelės, gyvena tik pačiuose giliausiuose ežeruose ir laikosi arčiau giliausių vietų. Šios lašišinių šeimos žuvys minta didelėse gelmėse gyvenančiu zooplanktonu, kurio paprasčiausiai neįmanoma užverti ant kabliuko, net jei ir pavyktų prisirinkti. Lietuvoje yra apie 4 tūkst. ežerų, tačiau mokslininkai sako, jog seliavos gyvena tik maždaug 80 iš jų.


Rubriką „Lietuvos nematerialus kultūros paveldas: jo puoselėtojai ir sklaida“ remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas.


Iš po ledo – agurkais kvepiančios stintelės ir seliavos