Ar pažįstate žmonių, kurių sodyba būtų pripažinta parku ir saugomu gamtos paveldo objektu? Toks yra Tervydžių dendrologinis parkas, kurį tiksliau būtų vadinti Tervydžių kaimo dendrologiniu rinkiniu, nors iš tiesų tai yra sodyba netoli Jūžintų, su didele meile puoselėjama jos šeimininko Lino Jakubonio.

Loreta Urbaitė

Apibūdinti šios įspūdingos sodybos idėjos puoselėtoją ir plėtotoją Liną Jakubonį kaip gamtos mylėtoją būtų banalu. Juk daugelis mūsų save laikome (daugiau ar mažiau pagrįstai) gamtos mylėtojais. Tačiau vaikštinėjant po šią augalų karaliją, klausantis, regis, paprastų pašnekovo minčių apie gyvąjį pasaulį ir mūsų vietą jame, ateina suvokimas, kad yra ne tik gamtą mylinčių, bet, rodos, vienu ritmingu alsavimu su ja kvėpuojančių, itin giliai ją jaučiančių žmonių. Tokie žmonės – tikri unikumai mūsų skubančioje ir kompiuterizuotoje kasdienybėje, o susitikimai su jais priverčia ir mus stabtelėti, giliai įkvėpti ir atidžiau apsidairyti aplinkui.

Tėvo darbų tęsėjas

Šį unikalų parką su šimtais dekoratyviųjų, medingų ir vaisinių medžių, krūmų ir žolinių augalų įkūrė pašnekovo tėtis Kazys Jakubonis. Tai jis susodino visus tuos dabar didžiulius išaugusius medžius, spygliuočių alėją. Nuo mažumės K. Jakubonis buvęs gamtos mylėtojas: vis eidavo pas dėdę netoliese išmokti skiepyti medžius, o kai jo įskiepyti medžiai prigydavo, didelis džiaugsmas skatino vis labiau domėtis augalais.

K. Jakubonis buvo Lietuvos partizanas, 7 metus atkentėjo lageryje Karagandoje, o po sovietų diktatoriaus Josifo Stalino mirties sugrįžo atgal į šią sodybą, kuri buvo ir jo tėviškė. Sovietiniais laikais, pasak Lino, niekas neleido tėvui daug medžių sodinti, plėstis – juk visa žemė buvo bendra, kolūkio. Dirbo tėtis miškų ūkyje ir tik laimingas atsitiktinumas padėjo jam įgyvendinti svajonę puoselėti medžius. K. Jakubonis visada laikė 5–6 avilius sodyboje, jam sekėsi bitininkauti. O čia išėjo įstatymas, kad kiekvienas kolūkis turi turėti savo bityną, bet aplink Jūžintus jam bene vieninteliam taip sekėsi su bitėmis. Taigi ėmė jį sovietinė valdžia visaip įkalbinėti tapti kolūkio bitininku, galiausiai palenkė argumentu, kad tada galėsiąs kiek nori medžių kolūkio bitėms prisodinti.

Taip ir plėtėsi bitininko Kazio sodinamas medynas, jau anuomet stebinęs retais augalais – čia augo juodasis eleuterokokas, Amūrinis kamštenis, kurio negyvą išorinę medieną gali nulupti ir ji atauga, kerojo lokinės gervuogės iš Kanados, kur jas mėgsta lokiai, o šiame parke šie augalai „vaikšto“ – žiūrėk, augo vienoje vietoje, bet nukeliavo visai kitur. Nuo tų laikų žaliuoja ir japoninis hamamelis, pražystantis vasario viduryje geltonais žiedų kaspinais ir žydintis apie 3 mėnesius, kol sulapoja, į dangų stiebiasi retų rūšių eglės, pušys, kaštonai, kėniai ir daugybė kitų medžių. O iš kur geležine siena aptvertoje šalyje pavykdavo gauti visokių retenybių? Linas pamena, kad tėtis rudenį ir pavasarį, atėjus sodinimo metui, važiuodavo į Kauno botanikos sodą, į Latviją ir kitur pas bendraminčius ir parsiveždavo sodinukų. Daug sėklų laiškais parsisiųsdavo, tada kantriai daugindavo. K. Jakubonis bendravo ir susirašinėjo su žymiais mokslininkais: gamtosaugos pradininku Lietuvoje Tadu Ivanausku ir jo įdukra Eleonora Baltuškevičiene, sodininku, agronomu, daugelio knygų autoriumi Vilhelmu Paukšte.

Ar matydamas tėvo aistrą medžiams, klausydamasis jo pasakojimų Linas nuo vaikystės irgi jautė susidomėjimą augalais? „Visas gamtos tikrumas, patyrimas ateina su amžiumi, o jaunam rūpi visai kiti reikalai“, – sako pašnekovas. Ir jis ne išimtis buvo, tačiau gyvenimo ratas besisukdamas galiausiai sugrąžino prie gimtos vietos, ten tvyrojusios meilės gamtai ir bendrystės su ja.

Dabar K. Jakubonio veiklą tęsia sūnus. Šiuo metu jis gyvena sodyboje ir vienas tvarkosi: prižiūri tėvo sodintus medžius, juos daugina, nes ir galingus medžius įveikia amžius. Linas labai domisi ir naujais retais augalais, kurių dažnai atveža čia besilankantys mokslininkai ar šiaip sužavėti lankytojai. Štai, pavyzdžiui, dabar bando prisijaukinti retą augalą – dvieilį taksodį, arba balinį kiparisą, kuris rudenį meta ne spyglius, o šakutes. Kaip ir visiems, toli gražu ir jam ne viskas pasiseka: „Sodinu mažus medelius – oi, kiek darbo su jais! Ir persodinu, ir vėl neauga… O dar nežinai, koks užaugęs bus, ar nereikės išpjauti“, – atsidūsta pašnekovas. Štai šią vasarą neauga nei imbieras (gelsta), nei arbūzai, ginkmedis nušalo, vynuogės neturi saldumo, jurginai užaugo žemi… Nuo gamtos įnorių niekas neapsaugotas.

Bitės gyvena ne dėl mūsų

Tėvas paliko sūnui ne tik savo įveistą medyną, bet ir bites. Linas – patyręs bitininkas, priklauso bitininkų sąjungai, daug metų dalyvauja Lietuvos bitininkų šventėse. Tačiau ir jo aviliai, ir požiūris į bites – labai saviti.

Pirmiausia nustebina sename sode stovintys senoviniai aviliai. Tai ne kokie muziejiniai eksponatai: juose dūzgia bitutės ir verda gyvenimas. „Tai tėčio aviliai, rankų darbo, dažname avilyje yra žmogaus pavardė ir metai įdėti, tai matyti, kad kai kuriems aviliams jau daugiau kaip 100 metų. O skirtingi todėl, kad kaip kas mokėjo, taip ir darė“, – pasakoja bitininkas. Yra ir vadinamųjų varšavinių avilių, tokių, pasak pašnekovo, beveik niekas nebeturi, esą mažai pelno gausi. O jis manąs, kad šiuose aviliuose bitės gerai žiemoja, labai paprasta ir juos prižiūrėti. Šeimininkas kviečia iš arčiau pažiūrėti senųjų avilių, bet neramu, kyla tipiškas miestiečio klausimas: „Ar jos mūsų neužpuls?“ „Ne, bitutės nepuls, jos tik savo darbą dirba,“ – nuramina bitininkas.

Tiesa, ne visos bitės gyvena šiuose istoriniuose aviliuose – kitapus kelio yra ir naujų, kuriuos Linui draugas sumeistravo. Be to, ir vapsvoms jis visada paliekąs tuščių avilių. Labai gera dezinfekcija – palikti tuščią avilį, vėjas gerai prapučia, o vapsvos naudingos gamtai – kiek amarų suėda!

Klausiu, kiek iš viso pašnekovas turi bičių. „Turiu 21 šeimą, nes tikras bitininkas turi ne daugiau kaip 21 šeimą, o jei daugiau – tai nebe bitininkas, o industrializatorius. Tada ir serga bitės, ir medaus nėra“, – išgirstu nestandartinį atsakymą.

L. Jakubonis yra iš tų retų bitininkų, kuris nemaitina bičių cukrumi, negydo jų jokiais vaistais. „Jeigu serga bitės, iškart reikia gydyti bitininką. Bitininką pagydysi – pasveiks ir bitės“, – tvirtina jis. Prieš žiemą jis medumi su bitėmis pasidalija – joms palieka tiek, kad netrūktų, sau tik nereikalingą dalį pasiima: „Jos gi sau medų neša, o žmogus tik įsikiša.“ Bitininko tvirta nuomone, cukrus yra apgavystė, jis nualina bites, tik gyvybę palaiko, jame nėra nieko naudingo, o meduje – daugiau kaip 100 visokių naudingų medžiagų. Ir stebisi, kai kiti giriasi iš avilio po 200 kg medaus prisukantys – taip negali būti, kai tik 2–3 mėnesius pas mus augalai žydi.

Yra sodyboje ir dar vienas nuostabą keliantis su bitėmis susijęs dalykas – terapinis bičių avilys. Tai nedidelis vienam žmogui skirtas namelis, pastatytas ant avilių, viduje įrengtas gultas, kurio šonuose – tinkleliais uždengtos ventiliacinės angos, praleidžiančios bičių dūzgesį ir avilio aromatą. Be to, sienoje yra mažytis langelis, o pro jį pažvelgus matyti didelis veidrodis, įtaisytas taip, kad gulėdamas matai, kaip bitės dirba. Ir šeimininkas pats šiltais orais čia dažnokai nakvoja, ir šiaip žmonės atvažiuoja šiame „avilyje“ pagulėti ir atsigauti, nusiraminti. „Vakarais bitutės tave užliūliuoja kaip jūros ošimas, o ryte labai anksti visai kitokiu dūzgimu pažadina ir pats tada, įgavęs energijos, tarsi skaidai visą dieną“, – tikina pašnekovas.

Kasdienybė gamtos parke

Ne taip seniai Tervydžių kaimo retaisiais augalais susidomėjo dendrologai. L. Jakubonis pasakoja, kad visą vasarą suvažiavę mokslininkai inventorizavo kiekvieną augalą, lazeriu išmatavo jų aukštį, prikalė lenteles su lietuviškais ir lotyniškais augalų pavadinimais. Atlikus šiuos darbus 2016 m. Tervydžių kaimo dendrologinis rinkinys buvo paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu. 2019 m. Tervydžių kaimo dendrologiniame rinkinyje buvo suskaičiuota beveik 300 sumedėjusių rūšių ir veislių, neskaitant daugybės įvairiausių dekoratyvinių ir vaistinių žolynų, vaiskrūmių ir vaismedžių. Kitas etapas, kuriuo ėmė rūpintis Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, – sutvarkyti ir pritaikyti jį lankytojams. Dabar sodyboje įrengtos nuo gyvūnų apsaugančios tvoros, pastatyti suolai, informaciniai skydai, nutiesti takai lankytojams.

O kaipgi gyvenasi gamtos saugomame objekte? Linas to nesureikšmina, sako, darbų daug: „Juk vienas viską prižiūriu...“ Dar jis ir spalvingų vištų pulkelį turi, kurį uoliai sergi gaidys, ir kokia lapė ar kiškis dažnai atklysta, tik apgailestauja, kad nė vieno ežiuko jau senokai nebėra. Tačiau paukščių daug prilekia, tik lakštingalų vis mažėja. O dėl kurapkų iki Joninių žolės nepjauna, kol paukščiukai neišsibėgioja. Čia viskas teka gamtos ritmu ir visa, kas gyva, randa sau vietą ir gauna šeimininko dėmesio. Dar pašnekovas turi didelį daržą, įvairių daržovių prisiaugina, pats išsikepa duonos, net garsųjį Jūžintų krašto keptinį alų moka daryti. Be to, yra aistringas ragų rinkėjas, sako, miške ne grybaujantis, o ragaujantis, nors svarbiausia esą tiesiog būti gamtoje.

Tačiau gyvenimas čia neapsnūdęs – atvyksta daug lankytojų, seniūnija buvo didelę šventę surengusi. Ir mokinių ekskursijoms čia įdomu, ir natūralios gyvensenos ar tautosakos mylėtojai būna sužavėti, ir paukščių stebėtojai. „Mokslininkai atvažiuoja, išvažiuoja ir vėl atvažiuoja, o aš būdamas su jais daug sužinau apie augalus“, – džiaugiasi L. Jakubonis. Na, o rudeniop, kai atsiranda daugiau laiko, į jo dūminę pirtelę renkasi pirties entuziastai. „Naktį su žvakėmis 5–6 valandas viskas užsitęsia, laikas tiesiog dingsta, kai niekur neskubama“, – sako pašnekovas. Ir priduria, kad gamtoje apskritai niekas niekur neskuba – svarbu gerai į ją įsiklausyti.

Projektą „Lietuvos parkai: istorija ir dabarties iššūkiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.