Kambarinės gėlės: ar galima išsiversti ir be cheminių medžiagų?

Kambarinės gėlės: ar galima išsiversti ir be cheminių medžiagų?


Esame įpratę kambarinių augalų priežiūrai naudoti chemines medžiagas – esą jais tik grožimės, bet... nevalgome. Gal todėl net nesusimąstome, kad vertėtų pirktines augalų apsaugos priemones ir trąšas pakeisti natūraliomis.


Meilė Taraškevičienė


Slapta „bombelė“


Tikriausiai ne vienam iš mūsų bus naujiena, kad reikėtų vengti naudoti chemikalus kambariniams augalams prižiūrėti dėl grėsmės sveikatai. Pasak biologinių sprendimų eksperto Marko Rozenthalio, vazoninių gėlių ligoms ir kenkėjams naikinti ar profilaktikai pasitelktos cheminės medžiagos, sintetinės trąšos nusėda ir kaupiasi indo dugne, nes visų jų augalai nepanaudoja. Taigi, be chemikalų neišsiverčiantys gėlių augintojai turėtų kas keleri metai keisti vazonų žemę, nes jose gausu įvairių cheminių junginių, nuodijančių augalą sankaupų.


Marko tvirtinimu, laistydami augalus sudrėkiname žemę, o ji vėliau tą drėgmę išgarina. „Žiemą namų nevėdiname ir langų neatidarinėjame, todėl į aplinką pasklidusius garus su įvairiomis cheminėmis medžiagomis tiesiog sukvėpuojame, o per plaučius ir kraują tos medžiagos išnešiojamos po organizmą, – aiškina pašnekovas ir pabrėžia, kodėl kartais stebimės, iš kur atsirado alergija ar kodėl rytais paburksta ar patinsta akys, kyla kitokių sveikatos bėdų.


„Nesakau, kad atsisakę augalų priežiūrai skirtų chemikalų tapsime sveikesni, – dėsto Markas, įsitikinęs, kad namuose ore sklandančios cheminės medžiagos gali būti dar vienas veiksnys, darantis blogą įtaką prasidėjusiai ligai. – Mes turime kuo daugiau mums galinčių pakenkti dalykų iš aplinkos pašalinti. Žinokite, kad tiek kambariniai, tiek daržo augalai mineralinių medžiagų daugiau kaip 20–30 proc. nepasisavina, todėl didesnė jų dalis patenka į dirvožemį, vėliau – į vandens telkinius ir taip kenkia aplinkai. Aišku, vazonuose viskas lieka ir dalis tų medžiagų į aplinką patenka su išgaruojančia drėgme.“

REKLAMA


Augalai tampa priklausomi


Pasak Marko, labai blogai, kai žmonės chemines medžiagas kambaryje purškia be apsaugos priemonių. Purškiamas lauke nuodingas medžiagas išnešioja vėjas, tačiau tai darant namuose nemažai jų patenka ir į aplinką. „Namai – uždara ekosistema, todėl tai viena iš priežasčių, kodėl neturėtume naudoti chemijos“, – įsitikinęs ekspertas.


Be to, Marko teigimu, chemikalai augalus susilpnina. Purkšdami augalus lauke pabloginame dirvožemį, tačiau po kurio laiko biologinė pusiausvyra atkuriama. Visai kitaip nutinka kambaryje vazonuose auginamoms gėlėms. Nupurškus kambarinį augalą sunaikinama visa gyvybė, todėl nebelieka dirvožemio gerintojų.


„O kuo daugiau tręšime, tuo daugiau augalui reikės maisto medžiagų, todėl jis taps nuo mūsų priklausomas, – sako pašnekovas ir pabrėžia, kad kuo daugiau tręšiame, tuo daugiau į aplinką išsiskiria įvairių cheminių junginių. – Chemijos „naudą“ augalams galima prilyginti žmonių vartojamų antibiotikų poveikiui. Patręštos gėlės gausiai žydi, gražiai atrodo, tačiau ar tikrai mums to reikia. Juk gėles auginame sau, o ne parduoti. Naudodami įvairią chemiją jų priežiūrai kenkiame savo sveikatai.“


Kaip rasti išeitį?


Kambariniams augalams tręšti nebūtina pirkti sintetinių mineralinių trąšų, nes tikrai ne prastesnių galima pasigaminti iš maisto likučių. Kompostas – tai, ko augalams reikia! Į jį stenkitės mesti kuo daugiau skirtingų augalų, kad jame susidarytų kuo įvairesnių makro- ir mikroelementų. Markas įspėja, kad naudojant tik kompostą augalams irgi gali pristigti mikroelementų.

REKLAMA


„Pernai vasarą tik kompostu maitinama obelis pradėjo mesti lapus, jų krašteliai ėmė ruduoti, – pasakojo Markas. – Išsiaiškinau, kad vaismedžiui trūksta magnio. Patręšus magnio sulfatu obelis gana greitai pasveiko.“


Dažnai žmonės klausia, ar verta augalus tręšti mineralinių medžiagų gausiais kiaušinių lukštais. Markas sako, kad galima, tačiau įspėja, kad maisto medžiagas augalas gaus tik tada, kai lukštai suirs, tačiau tai užtruks, ypač jei žemėje nebus vabalėlių ar mikrofloros.


Markas priminė, kad gausiai naudojant mineralines trąšas blogėja dirvožemio humusingumas, o juk humusas – vienas svarbiausių augalams maisto medžiagų šaltinių. Humuso kiekis yra dirvožemio kokybės rodiklis. Jo sluoksniui plonėjant dėl mineralinių medžiagų pertekliaus prasčiau užsilaiko drėgmė, nenoriai veisiasi mikroorganizmai ir vabaliukai. Kartais taip nualiname dirvožemį, kad jam atkurti reikia nemažai laiko.


„Taigi, pamėginkime sumažinti mineralinių trąšų kiekį arba bent jau neviršykime rekomenduojamų naudoti normų“, – ragina Markas.