V. Landsbergis apie Sausio 13-ąją: reikėtų stipresnio suvokimo, kad buvo pradėtas nepaskelbtas ir iki šiol nepasibaigęs karas

V. Landsbergis apie Sausio 13-ąją: reikėtų stipresnio suvokimo, kad buvo pradėtas nepaskelbtas ir iki šiol nepasibaigęs karas


Trečiadienį minint Sausio 13-osios įvykių trisdešimtmetį, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis teigia, kad, nepaisant kruvinų to metų įvykių, Lietuva jau yra pasiruošusi šią datą minėti pakelta galva – kaip valstybės pergalės dieną. Visgi, pažymi profesorius, visuomenėje galėtų būti stipresnis suvokimas, kad Sausio 13-ąją prieš Lietuvą buvo pradėtas nepaskelbtas ir iki šiol nepasibaigęs karas.


„Tokia yra dabartinio pasaulio tikrovė ir ją reikia nuosekliai aiškinti žmonėms“, – interviu Eltai sakė V. Landsbergis.


Profesoriau, minime tragiškų Sausio 13-osios įvykių trisdešimtąsias metines. Ar, jūsų nuomone, trijų dešimtmečių senumo įvykiai visuomenės kolektyvinėje atmintyje yra tinkamai įtvirtinti?


Tegul visuomenė atsako. Man atrodo, kad šie dalykai mūsų sąmonėje yra labai giliai... Gal jaunimas gali būti mažiau patyręs ar mažiau ko girdėjęs. Tačiau tėvų ir švietimo sistemos pareiga yra rūpintis, kaip jaunimas turėtų būti informuojamas ir supažindinamas su savo šalies istorija. O aš neturiu svarstyti už visus žmones, ar jie pakankamai rimtai žiūri į tai, kas įvyko, kur mes buvome, kovojome ir laimėjome. Aš manau, kad visuomenės dauguma yra rimtai ir solidžiai nusiteikusi šiuo atžvilgiu.

REKLAMA


Pasigirsta kalbų, kad galbūt Sausio 13-osios įvykius reikėtų minėti labiau pakelta galva, kaip pergalės dieną.


Aš manau, kad tai yra jau seniai pribrendęs klausimas. Ir apie tai dažnai kalbama. Seime yra rezoliucijos projektas (pokalbis vyko iki Seimui priimant rezoliuciją), kuris pabrėžia pergalę. Aš manau, kad tai tikrai yra pribrendęs klausimas taip matyti. Tai tragiška pergalė, bet pergalė.


Tačiau jūsų minimoje rezoliucijoje daugiausiai dėmesio sulaukia klausimas, ne kaip minėti Sausio 13-ąją, bet vienas teksto akcentas dėl jūsų įrašytos pavardės. Opozicija ir kai kurie politikai dėl to reiškia nepasitenkinimą, kad rezoliucijoje pažymima, jog istorinę pergalę laimėjo Lietuva, kuriai tuo metu vadovavote jūs, kaip Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Sakoma esą taip pretenduojama kelti jūsų statuso klausimą.


Jei jie pretenduoja, tai tegu su savimi ir aiškinasi. Aš neturiu jokių pastabų. Aš matau konstitucinius tekstus, aš žinau, kur aš buvau, ką aš dariau. Aš neturiu su kuo ginčytis: su analfabetais ar su arogantais, kurie neigia faktus? Nėra reikalo ginčytis.

REKLAMA


Bet kaip jūs tą pačią diskusiją vertinate, žiūrėdamas iš šalies?


Žinote, aš norėčiau palaukti, kol tai pasibaigs. Dabar mano komentarai gali būti visaip interpretuojami. Aš pasižiūrėsiu, kaip mano tauta ir mano parlamentas elgiasi.


Praėjo 30 metų po Sausio 13-osios. Be abejo, šį laikotarpį lydėjo pokyčiai visuomenėje, keitėsi politikų kartos. Kas, jūsų manymu, liko dar nepadaryta, kas dar yra labai svarbu, kalbant apie Sausio 13-ąją?


Kai kuriais atžvilgiais Lietuvos valstybė galėjo, matydama tos dramos ir susirėmimo tarptautinį turinį ir kontekstą, galbūt elgtis valstybiškiau... Atitinkamai tai įvertinti. Mes Aukščiausiojoje Taryboje tą pačią naktį įvertinome, kad tai yra Sovietų sąjungos nepaskelbtas karas prieš Lietuvą ir pasikėsinimas į jos nepriklausomybę. Šis supratimas galėtų būti stipresnis. Šiame kare mes atsilaikėme, bet tai buvo tikras karas, kuris yra dar ne visai baigtas, jį bando tęsti dabartinės Rusijos valdžia, puldama Lietuvos teisingumo gynėjus. Tokia yra dabartinio pasaulio tikrovė ir ją reikia nuosekliai aiškinti žmonėms.


Rezoliucijoje minimos šios aplinkybės, gal dar kažką reikėtų daryti?


Pirmiausia yra nebaigta byla. Apie tai yra kalbama, apie tai viešai diskutuojama, knyga yra išleidžiama apie Sausio 13-osios bylą. Ten keliami klausimai, kodėl į juos neatsakyta. Gal kada nors į šiuos klausimus bus atsakyta.



Jūs, ragindamas Lietuvos žmones pandemijos plitimo metu sustoti ir laikytis karantino taisyklių, prisiminėte Sausio 13-ąją. Kaip jūs, profesoriau, jaučiate dabartinę visuomenės atmosferą? Visuomenės, kuri yra atsidūrusi akistatoje su pavojingu virusu. Susitelkimo ir suvokimo jausmas, kad reikia priešintis, dabar ir prieš 30 metų labai skiriasi? Ar visgi tai net nelygintini dalykai?


Gali būti tam tikra prasme ir palyginti. Daug žmonių supranta, kad pavojus yra didelis, kad turime būti solidarūs, vieningi, laikytis vienos politikos to naujo priešo atžvilgiu. Na, o kiti bando išardyti vieningą nuostatą ir vieningą frontą... Bet tai yra jų sąžinės reikalas.


Viešojoje erdvėje pasirodė informacijos apie be eilės skiepijamus asmenis. Imta kalbėti apie tai, ar čia ne sovietinis mąstymo palikimas. Sutinkate, ar čia jau kiti dalykai?


Mūsų visuomenėje sovietinio paveldo yra pakankamai daug, tad nieko nuostabaus, kad kažkas nori pasinaudoti savo tarnybine padėtimi. Įvairiais atvejais yra naudojamasi.


O kaip jūs regite politinio elito darbą pandemijos sąlygomis. Jūsų vertinimu, ar politikų konkurencija pandemijos kontekste neperžengė normalumo ar toleruotinų politinių varžybų rėmų.


Galbūt ateis laikas, kai bus išanalizuota politikų laikysena ir jų siūlyti veiksmai arba nesiimti veiksmai, atsižvelgiant į einamojo momento reikmes. Iš tikrųjų didžioji reikmė buvo žmonių sveikata ir žmonių gyvybės. Jeigu kas nors žiūrėjo, kad tai nėra pats svarbiausias uždavinys, – tai yra taip pat jų sąžinės reikalas.