Šiandien matome juos tik herbuose ir vėliavose, skaitome kronikose, kaip jie buvo medžiojami, jų palikuonis laikome savo ūkiuose. Tačiau paskutinį kartą jų pėdos lietė žemę gamtoje daugiau nei prieš 300 metų. Kaip supratote, kalbame apie taurus – didingus Europos miškų galiūnus, kurie išnyko dėl žmonių godumo ir tuštybės.

Vitalijus BALKUS

Taurai – deja, ne vieninteliai, kuriems mes, žmonės, neleidome gyvuoti. Jau sunku pasakyti, kuri gyvūnų rūšis tapo pirmąja žmonių auka. Daug metų netyla ginčai dėl mamutų išnykimo priežasčių. Šie didingi gyvūnai išnyko maždaug prieš 10 tūkst. metų, kai žmonės įsikūrė jų gyvenamoje teritorijoje. Na, o dėl žmogaus indėlio į tokių rūšių kaip sterbliniai vilkai, drontai ar karveliai keleiviai išnykimą ginčų net nekyla – mes juos išnaikinome. Tačiau ar tikrai viskas išnyko negrįžtamai?

Avelė, suteikusi viltį

Daugiau nei prieš 20 metų, tiksliau, 1996 m. liepos 5 d., pasaulį išvydo avelė – iš pirmo žvilgsnio tokia pati kaip tūkstantis jos gentainių. Tik štai gyvūnėlio gimimą sutiko plojimais gausi grupė Roslino instituto mokslininkų. Kaip greičiausiai supratote, ši avelė buvo žymioji Doli – pirmasis sėkmingai klonuotas žinduolis. Ijano Vilmuto ir Keito Kambelo tyrėjų komanda jau buvo atlikusi kelis šimtus bandymų, tačiau iki tol arba embrionai žūdavo, arba surogatinės motinos organizmas juos atmesdavo, arba ėriukai gimdavo negyvi ar mirdavo po kelių valandų ar dienų.

Ne veltui apie avelę, kuri iš pradžių buvo pavadinta 6LL3 ir tik tapusi žymi gavo Doli vardą, buvo viešai pranešta 1997 m. moksliniame žurnale, beje, gana glaustai. Tačiau to pakako viso pasaulio žiniasklaidoje sukelti sprogusios bombos efektą, ir, kaip dažniausiai nutinka su moksliniais atradimais, be tikrų faktų, pasipylė pačios netikėčiausios versijos. Nors tai buvo pirmasis sėkmingas eksperimentas, to meto spaudoje puikavosi antraštės: „Seksas jau paseno“, „Kada pradėsime klonuoti žmones?“ ir pan. Avelė tapo garsi, mokslininkai nespėjo dalyti interviu ir dalyvauti laidose.

Visame tame šurmulyje liko beveik nepastebėtas dar vienas sėkmingas klonavimo eksperimentas – Oregono universiteto mokslininkams 1997-aisiais pavyko klonuoti dvi makakas. Priežastis, dėl kurios eksperimentas su primatais atsidūrė avelės Doli šešėlyje, – tai baimė, kad visuomenė priešinsis tolesniems tyrimams.

Mat visiems buvo aišku: po beždžionės klonavimo vyks žmogaus klonavimo eksperimentai. Todėl galiausiai tais pačiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) oficialiai uždrausta naudoti valstybės lėšas žmogaus klonavimo eksperimentams, vėliau tokie bandymai tapo neteisėti ne tik JAV, bet ir daugelyje kitų technologiškai pažangių valstybių.

Ar vyksta tokie bandymai nepaisant draudimų? Žinant, kokias plačias perspektyvas atveria klonavimo technologija, į šį klausimą kiekvienas gali pamėginti atsakyti sau pats.

Žibalo į skeptikų ar atvirų sąmokslo teorijų mėgėjų ugnį įpylė ir faktas, kad vienas iš avelės Doli „tėvų“ – mokslininkas K. Kambelas – 2012 m. nusižudė, nors jo darbus nuolat lydėjo sėkmė. Be to, žymioji avelė taip pat pateikė nemažai staigmenų. Pagrindinė iš jų buvo ta, kad gyvūnas, nors ir idealiai prižiūrimas, gyveno vos 6 metus, t. y. dukart trumpiau nei jo gentainiai.

Maža to, avelę jau jaunystėje kamavo ligos, būdingos brandžioms ar senyvoms avims. Po jos mirties mokslininkų laukė dar viena staigmena: Doli pradėjo savo biologinio amžiaus atskaitą ne nuo „vaikystės“ – ji pratęsė gyvūno, iš kurio ląstelių buvo klonuota, gyvenimo ciklą. Paprasčiau kalbant, nepaisant natūralaus augimo ir brendimo, Doli ląstelės buvo it suaugusio gyvūno.

Taip avelė tapo įdomi ne tik klonavimu besidomintiems mokslininkams, bet ir specialistams, tyrinėjantiems žmogaus senėjimą, bei aibei kitų, iš kurių mums šiame straipsnyje įdomiausi tie, kurie ilgus metus ieškojo būdų sugrąžinti į gamtą jau išnykusius gyvūnus.

Kaip prikelti mamutus?

Kaip visada, kalbant apie svarbius mokslinius išradimus, atsiranda daugybė avantiūristų, nuoširdžiai klystančių mokslo romantikų ar tikrų tikriausių šarlatanų. Štai 2002 m. vienos pseudomokslinės sektos nariai paskelbė, esą jų sekėjų šeimoje gimė pirmoji klonuota mergaitė. Prancūzijos valdžiai pareikalavus ją parodyti, sektos nariai, be abejo, to nepadarė, tad buvo nubausti už žmogaus klonavimo eksperimentų draudimo pažeidimą, remiantis jų pačių teiginiais. Akivaizdu, kad tuomet pavyko bent vienas dalykas – viešųjų ryšių akcija, pakėlusi sektos žinomumą į pasaulinį lygį.

Mokslininkų optimizmas ne visada būna pamatuotas. Štai 2011-aisiais grupė japonų genetikų pranešė, esą jau po 5 metų mes išvysime pirmuosius tikruosius mamutus, klonuotus iš amžinojo įšalo žemėse išlikusių ląstelių. Ir nors už lango jau 2018-ieji, Fudzijamos kalno papėdėje mamutų kaimenės vis dar nesigano.

Tuo labiau reikia itin atsargiai vertinti pareiškimus tų, kurie žada jau artimiausiu metu atidaryti juros periodo parką, kuriame vaikštinės atgaivinti dinozaurai. Po 65 mln. metų rasti gyvą ląstelę ar bent jos dalį – neįmanoma užduotis. O ląstelės reikia, nes būtent iš jos išgauta genetinė medžiaga ir turi tapti naujos senos gyvybės pradžia.

Pati klonavimo technologija atrodo gana paprasta. Paimamas klonuojamo gyvūno ląstelės branduolys ir perkeliamas į giminingo organizmo ląstelę, prieš tai pašalinus jos branduolį. Taip naujas organizmas tampa identiškas, tiksliau, beveik identiškas, donorui (skirtumai tesiekia 0,05–0,1 proc.). Ir štai čia iškyla problema – kaip rasti identišką organizmą tiranozaurui, diplodokui ar bent kokiam gyviui, kuris gyveno kad ir tada, kai pirmasis žmogus nulipo nuo palmės... Be abejo, tyrimai vyksta.

Prieš 13 tūkst. metų išnyko vadinamieji Airijos briedžiai, gyvenę toli gražu ne vien Airijoje, be to, jie buvo ne briedžiai, o patys stambiausi elniai. Mokslininkų laimei, nemažai klonuoti tinkamos medžiagos išliko amžinojo įšalo zonose, tereikia rasti dabartinių šių priešistorinių gyvūnų giminaičių.

Ir jų rado – tai danieliai, gyvenantys ir mūsų miškuose. Panašiai elgiasi ir kiti mokslininkai, norintys prikelti išnykusius gyvūnus. Mamutų surogatinėmis motinomis gali tapti dramblių patelės, karvelių keleivių genetinė medžiaga galėtų būti įsodinta į giminingų karvelių ląsteles ir t. t. Tačiau ir vėl iškyla jau minėta problema. Ar turima genetinė medžiaga tikrai yra nepažeista?

Nors karveliai keleiviai buvo išnaikinti tik XIX a. pabaigoje ir muziejuose saugoma keli šimtai iškamšų, griaučių ir net džiovintų kūnų, išskirti sveiką, nepažeistą DNR – tiesiog neįmanoma. Tenka dirbti su pažeista genetine medžiaga ir, liaudiškai kalbant, lipdyti ją iš dalių. Tiesa, genetinės informacijos nuskaitymo tikslumas per pastaruosius 10 metų padidėjo nei daug, nei mažai – 500 tūkst. kartų. Tačiau vien to nepakanka. Na, o apie vadinamąjį surinkimą iš dalių vis dar galime tik pasvajoti.

Visgi žmogaus protas ir žinių siekis daro stebuklus, ir jau dabar galime pabandyti nuspėti, kurie gyvūnai bus prikelti pirmi.

Kas sugrįš pirmieji?

Didžiausia tikimybė vėl išvysti dienos šviesą egzistuoja tų rūšių atstovams, kurių DNR pavyko išsaugoti nepažeistą. Be abejo, tai – visai neseniai išnykę gyvūnai.

Sterbliniai vilkai, arba vadinamieji Tasmanijos tigrai, buvo išnaikinti žmonių XX a. pradžioje – paskutiniai vilkai pastebėti gamtoje apie 1920-uosius. Nors kartais žiniasklaidoje pasirodo pranešimų, kad yra mačiusiųjų šių gyvūnų net prieš dešimtmetį ar du, oficialiai nuo 1936 m. jie laikomi išnykusiais. Laimei, muziejuose ir laboratorijose yra daug iškamšų, konservantuose laikomų preparatų, tad tikimybė rasti nepažeistų ląstelių – didelė. Beje, sterblinių vilkų prikėlimo projektas jau vyksta, nors kol kas didelių pasiekimų nėra.

Paukščiai moa gyveno Naujojoje Zelandijoje. Nors jie išnaikinti prieš kelis šimtus metų, išliko kiaušinių ir iš jų buvo išskirta klonuoti tinkama medžiaga, ir jau būta bandymų šiuos paukščius klonuoti. Beje, paukščiams pasisekė labiau nei žinduoliams, nes kiaušinių lukštas puikiai apsaugo turinį nuo visiško suirimo, be to, neleidžia patekti į vidų svetimai genetinei taršai. Todėl tarp perspektyvių klonuoti gyvūnų yra ne tik minėti karveliai keleiviai, bet ir drontai, Karolinos papūgos ir daug kitų rūšių paukščių, su kuriais pasielgėme negailestingai ir žiauriai.

Vienas sėkmingiausių bandymų atkurti išnykusią rūšį buvo atliktas Ispanijos Saragosos universitete. Pirėnų kalnų ožiai išnyko 2009 m., kai paskutinį šios rūšies atstovą prispaudė nuvirtęs medis. Tačiau mokslininkams pavyko užšaldyti skystame azote jo audinius, ir sąlygos klonuoti buvo kone idealios. Tad buvo sukurti 439 embrionai, 57 iš jų perkelti į surogatinių motinų organizmus. Tik 7 embrionų motinų organizmai neatmetė, o gimė vos vienas ožiukas, be to, jis netrukus nugaišo. Kaip matome, net ir esant idealioms sąlygoms, kelias ne rožėmis klotas.

Be abejo, mes turime atsakyti į klausimą, ar sugrįš į Lietuvos miškus taurai. Nustebsite, kad sugrąžinti juos į gamtą buvo bandoma dar tada, kai nebuvo pirmųjų klonavimo eksperimentų. 1920 m. Vokietijoje atrenkant į taurus išoriškai panašias namines karves buvo bandoma selekcijos būdu išryškinti taurams būdingas savybes. Aišku, norimo rezultato selekcininkai nepasiekė, tačiau taip atsirado išorės sąlygoms labai atspari galvijų veislė.

Šiuolaikiniai bandymai atkurti taurus remiasi genetikos mokslu. Atrenkami ne tik išoriškai, bet ir genetiškai artimi galvijai, dažniausiai – istorinių veislių, ir jas kryžminant vėlgi mėginama sugrąžinti taurus. Deja, ir šis dar nuo 2008-ųjų Olandijoje vykdomas projektas kol kas nedžiugina rezultatais. Koją kiša ir finansavimo stoka, ir tas faktas, kad taurai, savo nelaimei, negyveno amžinojo įšalo žemėse, tad mokslininkai susiduria su nepažeistos genetinės medžiagos stygiumi.

Ar turime prikelti?

Mokslo laimėjimai anksčiau ar vėliau greičiausiai pašalins kliūtis, trukdančias mums vėl išvysti protėvių išnaikintų rūšių gyvūnus. Tik štai kyla klausimas, ar taip pasielgę būsime teisūs, juolab kad nesusitvarkome su dabar nykstančių rūšių apsauga.

Taip pat kyla klausimų dėl gyvūnams būdingų ekosistemų atkūrimo. Paukščiai egzotiškose salose ir vėl susiras vietos, o stambūs kanopiniai Europoje gali tiesiog „netilpti“, kaip „netelpa“ vis dar gyvi, tačiau civilizacijos į kampą užspeisti stumbrai. Vis dėlto ar ne civilizuoto šiuolaikinio žmogaus pareiga pagaliau ištaisyti ankstesnių kartų klaidas?

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ