Istorinė knyga, kurios dar neregėjote – „Laiko spalvos. Pasaulio istorija naujoje šviesoje: 1850–1960 metai“ (+ knygos ištrauka)

Istorinė knyga, kurios dar neregėjote – „Laiko spalvos. Pasaulio istorija naujoje šviesoje: 1850–1960 metai“ (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato istorinę knygą, kokios dar nesate regėję. „Laiko spalvos. Pasaulio istorija naujoje šviesoje: 1850–1960 metai“ – tai talentingos Brazilijos menininkės ir garsaus Didžiosios Britanijos istoriko bendradarbiavimo vaisius. Verčiant puslapį po puslapio, Dano Joneso ir Marinos Amaral veikalas prieš akis iškyla tarsi puikiai surežisuotas ir įtraukiantis istorinis filmas.


Ši knyga yra bandymas atkurti nublankusio ir nutolusio pasaulio ryškumą. Tai spalvomis pateikta istorija. Bendraautoriai peržiūrėjo net 10 tūkstančių ir atrinko iš jų 200 nuotraukų, padarytų 1850–1960 metais. Pirmąjį savo šimtmetį fotografija gyvavo nespalvotame pasaulyje, todėl visi knygoje panaudoti originalai yra nespalvoti. M. Amaral atliko itin detalius istorinius tyrimus ir, pasitelkusi skaitmeninę technologiją, atkūrė senų fotografijų spalvas, siekdama paskatinti į šį dramatišką, pokyčių kupiną ir lemtingą žmonijos istorijos laikotarpį pažvelgti naujai.


Kiekviena knygoje pateikta nuotrauka yra savitai įdomi ir originali. Atrinktas ir sudėliotas į kolekciją, jas papildo išplėstiniai D. Joneso komentarai, susiję vienas su kitu ir sudarantys nuoseklų pasakojimą – istoriją. Pradedama nuo imperijų ir baigiama didžiųjų supervalstybių amžiumi. Tai scena, kurioje savo vaidmenis atlieka titanai ir tironai, galvažudžiai ir kankiniai, genijai, išradėjai ir būsimieji pasaulio griovėjai.

REKLAMA


Rinkdamiesi fotografijas, bendraautoriai siekė aprėpti skirtingus žemynus ir kultūras, tarp įžymiųjų įterpė ir užmirštuosius, norėdami pagerbti mirusiuosius ir skirti deramą dėmesį jų laikams. Knygos „Laiko spalvos“ aprėptis – daugiau nei šimtmetis pasaulio istorijos nuo karalienės Viktorijos valdymo laikotarpio, JAV pilietinio karo iki Kubos raketų krizės ir didžiųjų kosmoso pasiekimų amžiaus pradžios. Joje apžvelgiamas imperijų iškilimas ir griūtis, mokslo, pramonės ir meno pasiekimai, karo tragedijos, taikos politikos kryptys, žmonių, kūrusių istoriją, gyvenimas.


Pasaulis visada buvo toks ryškus, tiesioginis ir spalvotas, kokį matome šiandien. Vis dėlto praeitį mes retai kada matome ryškią ir realią. Šia knyga blankiam pasauliui bandoma sugrąžinti spalvas. Dėl nuostabių fotografijų ir tiksliai parinkto teksto dermės knyga „Laiko spalvos“ suteikia galimybę į praeitį pažvelgti iš unikalios, o neretai ir gražios perspektyvos.

REKLAMA


Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė


Knygos ištrauka


„Mirtis – tai niekas, gyvenimas, tiesą sakant, taip pat. Mirti, užmigti, panirti į tuštumą – ką tai reiškia? Viskas tik iliuzija.“


Matos Hari paskutiniai žodžiai


Prieš Walery fotoaparato objektyvą stojo kai kurios žinomiausios ir dailiausios pasaulio moterys. Nedaugelis jų paliko tokį stiprų įspūdį fotoobjektyvui ir pasauliui kaip Mata Hari. Šios egzotiškos šokėjos, cirko artistės, vyrų kompanionės, kurtizanės tikrasis vardas ir pavardė buvo Margaretha Geertruida Zelle, tačiau sceninis jos vardas skleidė rafinuoto paslaptingumo ir laisvo seksualumo aurą, pavertė ją Paryžiaus scenos žvaigžde ir galiausiai atvedė į Venseno pilies kiemą, kuriame dvylika prancūzų pėstininkų karininkų suvarpė ją kulkomis, o tada jų vadas revolveriu ištaškė jai smegenis.


1876 metų rugpjūčio 7 d. Leuvardene, Olandijoje, gimusi Zelle buvo dvidešimt devynerių ar trisdešimties, kai 1906-aisiais pasirodė Walery studijoje Paryžiuje, Londono gatvėje. Walery, kaip ir Mata Hari, buvo pseudonimas: tikrasis jo vardas buvo Stanislawas Julianas Ignacas, grafas Ostrorógas, o savo titulą, vardą ir portretų talentą buvo paveldėjęs iš savo lietuvio tėvo ir fotografavo visokiausių visuomenės sluoksnių atstovus: nuo Prancūzijos prostitučių iki Persijos šachų.



Visi jų turėjo savas istorijas. Vis dėlto nedaugelis buvo patyrę tiek dramų kaip Mata Hari. Vaikystėje ji neteko mamos, pradėjo, bet metė mokytojos karjerą, ištekėjo už sifilitiko ir nuolatos užgauliojančio girtuoklio kareivio olando Rudolfo Macleodo, pagimdė jam du vaikus, vieną jų prarado ir paliko vyrą. Ji atvertė naują jaudinantį gyvenimo puslapį ir, užbūrusi rafinuotą Paryžiaus publiką, viliojo pavergiančiais rytietiško šokio pasirodymais.


Mata Hari teigė esanti hinduistų princesė, nuo vaikystės puoselėjanti šokio meną. Iš tikrųjų ji buvo pasiturinčiųjų striptizo šokėja ir išmanė savo amatą. Išgalvotas indonezietiškas vardas (reiškiantis „saulę“ arba tiesiogiai „dienos akį“) bei pasirinktas sceninis įvaizdis atlikti pasirodymus pasipuošus įmantriais galvos papuošalais, egzotiškai nuogumą atidengiančiais apdarais ir niekuo daugiau traukte traukė turtingų vyriškių dėmesį. Ankstyvajame jos karjeros etape tarp tokių ponų galima minėti Emile’į Etienne’ą Guimet, kurio muziejuje pirmą kartą pasirodė; vėliau ji patraukė visos Europos politikų ir karininkų dėmesį – kai kuriuos tiesiog žavėjo jos pasirodymai, kiti gi joje matė femme fatale, kuri galėjo ir vilioti, ir slapta šnipinėti įtakinguosius.


Šioje Walery fotografijoje Mata Hari yra pačioje savo žavesio ir gundymo meno viršūnėje. Tuo metu jai buvo likę gyventi 11 metų. Dešimtmečio pabaigoje blankstant Belle Epoque kerams ir slopstant jauduliui, ėmė gesti ir Matos Hari žvaigždė. Laikui bėgant ją, kaip ir daugelį to meto kartos atstovų, pasiglemžė Pirmojo pasaulinio karo ginklai; po virtinės kompromituojančių santykių su įvairių tautybių karininkais Mata Hari 1917 metais Paryžiuje buvo areštuota ir apkaltinta kaip išdavikė, naudojusi seksualines viliones, kad šnipinėtų prancūzus ir teiktų informaciją vokiečiams. Remiantis silpnais įrodymais, ji buvo nuteista ir spalio 15 dieną nužudyta.

REKLAMA


Slėpininga egzotiškosios, pavojų nevengiančios ir niūriai lemčiai pasmerktos Matos Hari istorija atspindėjo vyraujančias pirmojo XX amžiaus dešimtmečio nuotaikas. Senasis pasaulis užleido vietą naujajam, kurio niekas dar nepažinojo. Senąsias imperijas išbandė sukilimai namie ir maištai kolonijose. Didžiojoje Britanijoje karalienė Viktorija jau buvo mirusi, jos sostą perėmė sūnus, kurį tolesni šeiminiai ryšiai siejo su vis labiau nenuspėjamu ir agresyvėjančiu Vokietijos kaizeriu. Rusijoje tebevaldė carai, bet karas su Japonija ir revoliucijos gatvėse jau buvo nemenkas monarchijos gniaužtų patikrinimas. Jungtinėse Amerikos Valstijose precedento neturinti migracijos banga užliejo šalį, krečiamą banditizmo, žemės drebėjimų ir trečiojo valstybės prezidento nužudymo.


Nuo Ramiojo vandenyno salų iki Afrikos kyšulio nevaldomai siautėjo smurtas. Naudodamos vis šiurpesnius civilių engimo ir bauginimo būdus, ginklus vis suremdavo kariuomenės. Mokslo ir technologijų srityse buvo pasiektos neįsivaizduojamos aukštumos: žmonės pradėjo skraidyti, atsirado ne vieną žemyną kertantys geležinkeliai ir kanalai, iš pagrindų pasikeitė klasikinės mechanikos suvokimas. Vis dėlto technologinė pažanga neretai atnešė ir naujų grėsmių: ir kurstomų karų, ir šiurpinančių naujų būdų kariauti. Žmonija veržėsi į ateitį, bet atidžiau įsižiūrėjus, kas laukia, tai atrodė vis mažiau patrauklu.